Japonijos naktys

DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS

Prie lovos naktimis užgesintos lempos šešėlyje

budi keisti kaimynai – Eliotas ir Milošas:

išeiginėmis eilutėmis, nuvaksuotais batais

laiko suguldytus į popierių žodžius,

žvelgia į apmūsijusį dangų.

Ant tavo suknios supasi

iš spalvoto stiklo išlietas krabas.

Jis žiūri kaip aš į tavo opalo auskarus,

akutėm:

„Klapt.“

„Kodėl šis mezgimo būdas

vadinasi – Japonijos naktys?“

Rūko ritmu ant vyšnių žiedų nutūpia siūlai ir akys –

tavo laibais pirštais išaustuose raštuose.

Mažylis, didysis, bevardis,

smilius ir nykštys -

visų po du, atskirose rankų planetose.

Jie vikriai dūksta,

o lūpos skaičiuoja

ant plastmasinio smaigalio veriamas

medvilnės siūlų akis.

„Kiek bus aštuoni kart trys kart du?

Et, užmigai paukščio sapnu…“