ERTA. Eilės

sustingimas ir šaltis.

viskas plaukia pro šalį.

matau rudenio lapus,

lyg pro rūką, pro stiklą

girdžiu pulsą –

bet ne savo širdies, kūno.

rudenio lapai gyvesni už mane.

rudenio lapai mano draugai.

kaip man taikstytis su tuo?

užsiūkit man burną.

tegul sninga laisvai.

tiesa, čia ramybe nekvepėjo.

gyvenimo prasmė – kampuota

mano pilnatvė –

trikampė.

vienas kampas –

svajos.

antras – tolimi

ir neaprėpiami

man toliai.

trečias – gėlės

žiedas šilkinis.

kas yra dabartis?

tai, ką matau, nėra

tikra.

įsipilu arbatos,

be dramos, be cinizmo,

kadaise buvusio

man įprasto.

^{giesmė sapno}

^{matau save sapne,}

^{sutraukiu cigaretę,}

^{dūmo gijos pinasi.}

^{su nuometuota suknele,}

^{nėriniai, ant galvos ragai.}

^{kieno aš nuotaka?}

^{žengiu per slogų mišką,}

^{žolės pinasi po kojom.}

^{ten guli elnias, ištiesęs}

^{galvą, auksiniu ragu.}

^{jie plečiasi į dangų,}

^{ragus pančioja juodas}

^{perlų rožančius.}

^{čia maldų niekas}

^{nekalba seniai.}

^{jiems nieko švento}

^{čia nėra.}

^{elnią glostau,}

^{mes abu raguoti.}

^{skęstam tyloje.}

^{jo aklumas leidžia}

^{jam matyti širdimi.}

^{iškvėpęs paskutinį}

^{dūmą – miršta.}

^{mano rankose rožančius,}

^{ar jis mane saugos?}

^{man melstis ar}

^{puoštis su juo?}

^{įsidedu į burną}

^{juodus perlus.}

^{čia niekas seniai}

^{nesimeldžia.}