Belaukiant „Laužtuvo“
LAIMANTAS JONUŠYS
Debiutuojančių rašytojų keliai vis dažniau veda į Vakarus. Vieni tiesiog aprašinėja tai, ką sunkiai triūsdami (emigracijoje) arba lengvai turistaudami patyrė, kiti bando išlaužti šį tą daugiau. Na, kad ir laužtuvu, t. y. „Laužtuvu“, nes taip pavadintas satenai.lt rubrikoje „Seni bambekliai“ jau užuolankomis aptartas (IX.27, X.18) Vytauto Broniaus romanas. Tiesa, šis autorius nėra grynaveislis debiutantas: pirmuosius jo opusus „Š. A.“ publikavo dar aname tūkstantmetyje, bet štai atskiros knygos pasirodymas kiek užtruko.
„Laužtuvas“ kol kas neišleistas, bet, mandagiai paprašytas, ir aš jį peržvelgiau, mat buvau vienas tų žmonių, kurių valia romano autorius gavo savaitraščio stipendiją. Ko gi iš „Laužtuvo“ gali tikėtis skaitytojas? Romanas man priminė dar vieną neišleistą išeivystės kūrinį – Jolitos Jaan „Tuštybės žaismes“, žaidžiamas daugiausia Madride ir perteikiamas tokia sodria, vešlia įelektrinta stilistika, kad ji gal net pranoko ir užgožė visa kita. „Laužtuvo“ stilistika paprastesnė, čia iš dalies grįžtama į tas vietas, kurios jau buvo aprašytos Vytauto Broniaus kelionių pasakojime „Kelyje“. Pradedama, regis, panašiai – lietuvių kelionės įspūdžiai, vietomis pertraukiami asociatyvių vaizdelių iš vaikystės ir paauglystės, bet vėliau įsiveliama į kriminalinių nuotykių virtinę, kuri darosi vis painesnė.
Su triukšmu į romaną įsilaužia trilerio elementai, gal ne visada tinkamai suvaldyti, ne visi siužeto vingiai įtikinami, bet intriga ir vaizduotė daro smagaus polėkio įspūdį. Susidūrimuose su įvairiataute narkotikų prekeivių gauja didžiausią grėsmę atvykėliams iš Lietuvos vis dėlto kelia jų tautiečiai, bet tegul nebus atskleistas visas turinys, tik pasakytina, kad netikėtai reikšmingas vaidmuo tenka epizodiniam veikėjui, vyresniam už pagrindinius nuotykių dalyvius, filosofuojančiam amerikiečiui, kuris pasirodo esąs visai ne toks, koks iš pradžių atrodo…
Nepaisant visų silpnesniųjų romano vietų, tokių eklektiškų ir spalvingų kūrinių kaip „Laužtuvas“ stokojame. Juolab kad Vytauto Broniaus pasakojimas yra plėtojamas mūsų literatūroje iki šiol menkai aprašytos 1990–1999 m. ekonominės ir kultūrinės padėties fone. Net ir gana specifiniai lietuviški kontekstai čia įgyja universalų ir kone mitologinį matmenį. Dar smagiau, kad vietomis pasakotojas įterpia pasvarstymų apie pačią literatūrą, žanrus, stilių. Tema ir forma „Laužtuvas“ įdomus ir bendresniame europinės literatūros kontekste, nesvarbu, kad europiečiai vargu ar atkreips į jį dėmesį, bent jau kol kas…
Nedažnas rašytojas mėgina vienu smūgiu pralaužti mažiau judrius lietuvių literatūros ledus neblogos kokybės postmodernistine forma, klaidžiu naratyvu, iškart dideliu kiekiu jai vis dar egzotiškų temų ir raiškos priemonių. Vytautas Bronius ir jo „Laužtuvas“ – maloni išimtis.
