Apie įvairius pasaulius ir įvairias idėjas

AGNĖ KYGUOLYTĖ – iš Kauno kilusi socialinė aktyvistė, kovotoja už moterų teises, keliautoja, įvairių tarpkultūrinių projektų dalyvė ir organizatorė, šiuo metu gyvenanti Švedijoje. Satenai.lt domisi, kaip jaunas žmogus priima Lietuvos realijas ir socialinę-kultūrinę aplinką, kuo skiriasi gyvenimas skirtingo tipo ir lygmens gerovės valstybėse: Lietuvoje ir Švedijoje, kodėl svarbus feminizmas ir kiti judėjimai.

– Nuo senų dienų nesitenkini esama aplinka; daug keliauji, o kai nekeliauji – planuoji keliauti. Iš kur atsirado toks akstinas ramiai sau nesikuopti Lietuvoje?

– Nes noriu augti, išmokti, apsižvalgyti, kas kitame pasaulyje dedasi, susipažinti su kuo daugiau „pasaulių“, socialinių grupių, žmonių tipų. Iš esmės tai tam tikros mano, kaip jauno žmogaus, savęs paieškos. Kai jausiu, kad sužinojau ir patyriau viską, ką man reikia patirti, galbūt sustosiu ir ramiau apsistosiu.

Agnė Kyguolytė

– Kurios valstybės valdymo modelis tau labiausiai patiko, buvo teigiamai utopiškiausias?

– Žinoma, nenuneigiamai Švedijos. Tai gerovės valstybė, kur pagrindinės vertybės: pasitikėjimas, atvirumas, bendruomeniškumas, pagarba asmeniui, tolerancija.

– Kuo lietuviai skiriasi nuo švedų ir lietuvės nuo švedžių?

– Su Švedija esu susipažinusi tik tiek, kiek leidžia mano socialiniai tinklai ir akademinė bendruomenė. Nemėgstu generalizuoti, bet žmogaus teisių ir socialinė lygybė čia žmones persmelkusi. Bent jau labai daug mano pažįstamų nori pakeisti pasaulį, ir tai neskamba utopiškai. Visi atvirai diskutuoja apie problemas. Daug socialistinių pažiūrų žmonių. Lietuvoje daugiau mano bendraamžių save laiko anarchistais, Švedijoje populiaresnis socializmas. Švedės, kas be ko, seksualiai laisvesnės ir nebijančios savarankiškai mąstyti. Lietuvaitės dar slepiasi po socialinės lyties modeliais, manau, bijo atskleisti savo autentiškumą. Vyrai… nesigėdina ir netgi puikuojasi, kad gali sau leisti būti rūpestingais tėčiais ir vyrais.

– Kada susidomėjai moters, žmogaus teisių gynimu, kas tai paskatino?

– Rimtai atradau save universitete, kur sutikau daugiau neteisybei jautrių žmonių. Manau, feministė buvau visada. Niekad nemėgau peršamų standartų, ir feminizmas tapo alternatyva, erdve saviraiškai, kurios neradau esamoje socialinėje santvarkoje.

– Neseniai bent kairieji ir liberalai į šuns dienas išdėjo Mariaus Jampolskio interviu, kurio pagrindinė mintis – kad moterims nereikia stengtis būti tokioms kaip vyrai, kad vyrai turi energiją ir jėgą, protą, o moteris reikalinga labiau kaip pagalbininkė ar šeimos židinio puoselėtoja. Ar skaitei interviu? Kokią įtaką gali turėti panašūs „elito“ pasisakymai masinėje žiniasklaidoje?

– Neskaičiau interviu, bet įtaką turi labai blogą. Tik patvirtinami įsisenėję stereotipai, kurie žlugdo individus, ypač tuos, kurie jaučiasi blogai tokioje socialinėje hierarchijoje, tačiau mano, kad kažkas blogai su jais, ir tokie pareiškimai tik sustiprina bejėgiškumo jausmą kažką keisti, priešintis apribojantiems rėmams, kitaip tariant, būti savimi. Visi esame individualūs ir unikalūs, nepaisant lyties. Diskriminacija ir paremta tokiais esencialistiniais svaičiojimais apie žmonių grupes. Taigi tokie straipsniai tik įtvirtina teisę diskriminuoti, o turėtume daryti viską priešingai – skatinti išsivaduoti iš stereotipų, socialinių normų ir gyventi autentišką gyvenimą.

– Anarchistai ir kitokie „-istai“ dažnai kaltinami netikrumu ir vadinami hipokritais. Pavyzdžiui, anarchistų tėtis ir mamytė Darius Pocevičius kartu atlieka ir tipiškai kapitalistinį leidyklos viešųjų ryšių specialisto vaidmenį arba NK 95 draugija prabangiose vietose geria prabangų vyną ir savo straipsniuose vartoja itin daug tarptautinių žodžių ir ne iki galo pripažįsta empatiją silpnesniam, mažiau išsilavinusiam, kas iš esmės jau savaime turėtų būti jų „kraujyje“. Ką ir kalbėti apie gerbiamus profesorius, kaip Gintautas Mažeikis, skaitančius paskaitas apie Proudhoną ir Bakuniną, bet turinčius neaiškių sąsajų su neoliberalais. Kokio lygio problema čia gali glūdėti?

– Šitame klausime sutalpintas visas pasaulis. Anarchistai yra irgi žmonės, todėl turi kažkaip rasti būdą prasimaitinti, išgyventi. Ne visiems skirtas benamio klajūno gyvenimas, net ir anarchistams. Kitiems gal tiesiog patinka anarchistinės idėjos, nes jos tikrai žavi ir intriguoja. Nežinau, kiek iš tikro tikima tokiu gyvenimo būdu ir kiek iš tikro suprantama, ką reiškia anarchizmas su visa savo atsakomybe ir chaotišku pasimetimu, bet greičiausiai tiesioginis ar netiesioginis dalyvavimas verčia žmones geriau jaustis. Pasyvusis anarchizmas išlaikant savo status quo, tikiuosi, irgi kažkur veda.

– Kaip vertini radikaliojo feminizmo veiklą, pavyzdžiui, „Facebook“ grupėje „Feminizmas“, kur problemos ir grėsmės matomos, žiūrint iš šono, net ten, kur į galvą nešautų. Kas paskatino sukurti kitą feminizmo grupę – „Feminizmo akinius“?

– Čia nieko susijusio su feminizmu nėra. Feminizmas yra feminizmas. Žmonių vertybės yra kitas klausimas. Feministai ir feministės irgi žmonės, turintys savo vertybes ir pažiūras. Mano, kaip feministės, vertybės yra supratingumas, pagarba kitam, empatija. Manau, mes tikrai neaugame, kai priverčiame žmones bijoti. Reikia suprasti, kad visi esame šitame pasaulyje, ir labiau galvoti „mes“ nei „aš“ ir „tu“ kategorijomis.

– Žinau, kad turi sąsajų ir su elektroninės valiutos Bitcoin aktyvistais, sumanytojais. Kaip trumpai pristatytum šį iš pažiūros itin keistą ir neaiškų ekonominį modelį?

– Tikrai ne su sumanytojais, bet pažįstu Bitcoin aktyvistus – anarchistus. Manau, tai nepaprastai intriguojanti nauja technologija, kuri keičia pasaulį iš esmės. Jei nepasiseks Bitcoin, tai būtinai atsiras kitoks šios valiutos pakaitalas. Bet kad tai yra ateitis, manau galime neabejoti. Tik nežinau, kokį statusą turės ši valiuta: oficialų ar ne.

– Ir pabaigoje: jei neuždrausime užsieniečiams pirkti žemės Lietuvoje, ar gali prižadėti, kad švedai vieną naktį neatvažiuos ir neišpirks iš mūsų užmigusių protų 95 proc. Lietuvos klonių ir mirusių miestelių, kaip Didžiasalis, teritorijos?

– Kad ir išpirks, aš nieko prieš. Neturiu tautų susimaišymo baimių. Jau neturim laiko galvoti tokiomis sąvokomis kaip „tauta“ ir eikvoti savo jėgas priešindamiesi įvykiams, užuot priėmę viską, kaip yra, ir prisitaikę, o energiją eikvoję tam, kas pozityvu ir gera, sukurti.

Kalbėjosi Marius Plečkaitis

satenai.lt