Anne

MONIKA KALINAUSKAITĖ

Lenkiu paklodę. Kartu su ja surenku visą gruodžio šviesą, sukritusią tarp klosčių. Surenku viską, kas ką tik buvo kūnas. Diagnozuotas, tylintis ir išneštas. Šiąnakt labai ilgai miegojau, prieš tai dukart gėriau degtinę ir kai žagsėjau į telefoną, ašaros bėgo tarp dantenų. Kūnas paliko man galvos skausmą ir šaltą gruodžio šviesą. Kūnas paliko man Lilę taip, kaip Maurice’as Blanchot iš Tomo atėmė Anne.

Prisimenu laikus, kai namai būdavo pilni kūno dalių. Dantys prie čiaupo, korsetas spintoje (spalva lygios odos), rusvi peruko plaukai. Jie buvo tas gyvumas, kuris supančioja ligonį. Gyvumas dirglaus, per gerklę lipančio skrandžio. Gyvumas šąlančių kojų ir raktikaulius kratančio drebulio. Lova pilna inkštimo. AŠ NEBEGALIU – prieštarauji sau, sako gyvas kūnas. Aš juk drebu, riečiuos ir plinku už tave, ir tvinksiu stipriau už neviltį. Kol esu aš, tol būsi ir tu, net jei iš tikro nesi. Kol galiu aš, gali ir tu, kad ir kaip nenorėtum. Aš lenksiu tave ir laikysiu, ir priversiu įgauti formą, viską jausi tik per mane. Turėsi bambą, turėsi nagus ir vaikščiosi kojomis. Aš būsiu baigtas (nuo pirštų iki viršugalvio metras penkiasdešimt aštuoni) ir nukirsiu tavęs begalybę. Aš tavo kūnas ir aš skaudu. O aš tavo dukra ir aš už durų. Bijau įeiti. Gyvybė drebina grindis.

Dabar kūnas mane aplanko toj vienintelėj vietoj, kur dar turi veidą. Aplanko ten, kur galvoju ir miegu. Kai blogai gyvenu, naktimis pykstamės. Kai pradedu gyventi geriau, mes vaikštome po įvairias vietas, kur būna pažįstami žmonės. Susigriebiu tik užėjusi į darbą: „Bet ką aš jiems pasakysiu? Juk tu jau…“ Man sako: „Ne, tegu galvoja, ką nori, – aš esu ir esu, ir esu.“ Atsimerkiu ryte. Ką aš patyriau? Negyvą. Vienintelį, kuris tikrai gali būti, nes niekada nebegalvos apie savo buvimą. Ką aš patirsiu toliau? Šlepetes, dušą ir visos dienos laiką. Dėl kūno ramu. Jis saugus ten, kur jo nebeliečia valandos.

Tarp valandų apsigyvena neapibrėžtasis Tomas. Nešioju jį rankinėje, kol jis sunešioja mane. Tomo paraštėse – pastabos, mano paraštėse – Lilė, ir lapkritis prisipildo gruodžio šviesos. Į duris nesibeldžia niekas, išskyrus sąžinę. Reikia funkcionuoti, sako. Yra visi tie dalykai: yra užduotys, pareigos, yra tavo neišvirti grikiai ir tuštėjanti sąskaita… NE-BE-GA-LIU. Paliksiu tave, kaip tu palikai kūną ir kaip kitas kūnas paliko tave, paliksiu, atsirink, kuo dar reikia gyventi. OK. Palik mane su Tomu ant suoliuko. Arba be jo, susirangiusią pilve, ramią ir skaidrią. Kol išvirs grikiai, surūšiuosiu raides.

I am struggling not to create myself, sako neapibrėžtasis Tomas. O aš plėšausi, kad netyčia nesukurčiau teksto. Niekas taip neardo nieko, kaip tekstas. Tas kreivas kambarys, pilnas skudurų ir tirščių nuo vakar. Viskas, kas atsidaužia nuo sienų, krenta tiesiai į pastraipą. Pasakojimai mezgasi, varva į kriauklę, kur pykstu ir juos plaunu. Išnykit, išsineškit, palikit mane vieną su pilnatve, į kurią žiūrėti baisu. Baisu jiems, o varge. Jie nieko nedaro tol, kol nelieka nieko. Visur, kur eina, tempiasi kažką: troleibusus, šildymo sąskaitas, lapų maišus, o kartais net brolį. Visada atsineša mišrainės ir mėto ašaras į kairę, į dešinę. Surenku jas į baseiną ir plūduriuoju ant nugaros. Kūnas liečia visus mano centimetrus.

Paklodė sulankstyta. Gruodžio šviesa užgeso ir kieme visiškai tamsu. Vyrai grąžina rūbus, su kuriais buvo atvežtas kūnas. Rūbai guli maiše. Mano žodžiai guli maiše. Maišas šiugžda. Išsitrauksiu, jei prireiks, o kol kas reikia dirbti tą sunkų darbą – susitaikyti su nieku ir grįžti pas jį. Ištraukt žodžius iš po teksto ir iššluoti salę – Anne, Lilei, man, mums ir visoms mūsų pastangoms. Kad būtų vietos niekui. Jos reikia labai daug.

Šis tekstas skiriamas įvykio parodai „Anne“, kuri buvo atidaryta lapkričio 15 d. Šiuolaikinio meno centro skaitykloje (Vokiečių g. 2, Vilnius).