Vieną rytą išėjus į rudenį

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Mrs. L. Dalloway

Kadangi negalėjo rašyti jai, rašė apie ją. Kiekvieną vakarą atsiversdavo naują po šiurkščiu storu aplanku besislepiančio sąsiuvinio lapą ir užpildydavo jį akimis. Regėdavo raidėmis, nes tik taip pavykdavo pamatyti dalykus, kurių anksčiau nebuvo mačiusi, arba dar kartą matyti tuos, kurie jau visai tuojau ketindavo sprukti iš atminties. Įžūliai ryžtingi pirštų judesiai tęsia regėjimo lauko ribas iki begalybės, tol, kol sukandi juos dantimis. Pirštų, judesių, pabirusių raidžių. Neiškalbėtos jos visuomet ima girgždėti tarpdančiuose, tuomet Diana susižeidžia apatinę lūpą. Paprastai žmonės įsikanda į lūpą netyčia, bet ji netikėjo netyčiniais nutikimais; jai patiko kraujo skonis, kvapas, primenantis gyvybę. Visai kaip gėlės, galvodavo Diana, liežuviu braukdama kraujuojančios lūpos paviršiumi. Užuosdavo lelijas, nors niekada nebuvo jų mačiusi. Žinojo, kad tai baltos spalvos gėlės, ir dažnai lankstydavo jas iš popieriaus. Vienąkart pavyko išlankstyti tokią, kokios norėjo, – iškart suplėšė, idant nenužydėtų.

Kadras iš filmo „Persona“ (rež. Ingmar Bergman, 1966)

Vėjas negailestingai plėšė geltonus medžių rūbus ir skandino juos purvinose balose. Tereikėjo vieno neatidaus žvilgsnio (žingsnio), ir paskęsdavai drumzliname vandeny. Tada vėjas apmėtydavo lapais, netikėtai iš kažin kur atsiradęs šunėkas kaipmat sudorodavo šalimais išsibarsčiusius pirkinius, o vos pamėginus atsistoti atgal į balą nublokšdavo pravažiuojantis dviratininkas. Šis scenarijus Dianos gyvenime buvo žinomas, įprastas, pabodęs ir visai nelaukiamas. Jo pavadinimas – ruduo. Deja ar ne deja, ne visi rudenys įvyksta pagal scenarijus. Užtenka vieno neatidaus, o gal pernelyg atidaus žvilgsnio, ir skęsti be jokios vilties išsigelbėti. Lipnūs jūragyvių kūnai įsitaiso tarp krūtų ir pilvo, ima virpėti vos pajutus artimą buvimą. Akimirka, kai gali justi plyštančią įsitempusią odą, besikalančius sparnus, tarsi būtum paukštis, nes angelais netiki; neilgai trukus, pėdoms nebesiekiant žemės, patiki ir jais.

Tąkart Diana grįžo namo suirzusi, nervinga, bent jau tokiais žodžiais ją pasitiko Liudvikas, o jo žodžiais niekuomet neabejojo. Abejonės nereikalingos tol, kol negyvenimas vyksta pagal scenarijų; kol atsiranda bent menkiausia užuomina, kad galėtų būti kitaip. Ji buvo suirzusi ir nervinga, nes nežinojo, kad gali būti kitokia. Buvo nepakankamai rūpestinga arba per daug miela, ne taip ir svarbu kokia, svarbiausia, visad per daug, visad nepakankamai. Šįkart buvo taip nepakankamai, kad net nepajėgė uždaryti durų. Juto, kad gali būti dar blogiau – gali būti taip liūdna, kad, neištvėrusi suirzusio buvimo, spruks pro praviras duris ir niekad čia nebepasirodys. Liudvikas stebeilijo į ją šiek tiek prisimerkęs, ironiškai šypsodamas, be menkiausios abejonės, galinčios atsirasti tame baugiame veide. Diana dešinėje rankoje vis dar laikė rankinę, stipriai gniaužė ją prakaituojančiam delne, nejučiom braižė nagais dylančią šiurkščią odą. Liudviko oda taip pat buvo šiurkšti, jis nemėgo skustis.

Tą vakarą pirmą kartą atsivertė po šiurkščiu storu aplanku paslėptą sąsiuvinį. Jis buvo tuščias. Visai kaip mano gyvenimas, pagalvojo ji ir pradėjo rašyti. Dar kartą pamatė tos dienos rytą, pilkas gatves, stačius laiptus, į juos atsirėmusius nuogus medžius. Į visa tai ji žiūrėdavo kasdien, bet labai retai turėdavo jėgų pamatyti. Šis rytas buvo pilnas žmonių, judesio, tiesa, tingaus ir niauraus, rudeniškai melancholiško. Pasukusi į nuošalesnę gatvę, Diana išvydo vieną vienintelę moters figūrą. Pasijuto taip, tarsi būtų sutikusi save. Pažvelgusi į jos akis, negalėjo nuraminti pradėjusių virpėti gličių jūragyvių kūnų, jautė, kaip šie iš lėto slenka krūtų link, kaip glosto pašiurpusią odą. Jos žiūrėjo viena į kitą visą amžinybę, nebeliko praeivių, daiktų, neliko nieko, išskyrus laiką ir erdvę nugalintį buvimą.

J. W. rašo, kad kraštutinumai apsaugo mus nuo gyvenimo intensyvumo. Visai nesvarbu, kokie jie, svarbiausia, galima įsikibti nuotaikų ar racionalumo tada, kai iš po kojų slysta ne tik žemė, bet kartu ir visas pasaulis – toks, kokį pažinojai anksčiau, toks, kokį tikėjai pažinusi. Gyvenimo intensyvumas žaloja ir gydo vienu metu, atveria žaizdą ten, kur labiausiai skauda, kur dar gali skaudėti. Kovojantys Eros ir Thanatos bloškia tiesiai į nepažįstamą dykrą tam, kad paverstum ją žydinčia pieva. Kartais ištremia į rudenį, į ketvirtą dimensiją, nepaisančią įprastos chronologijos. Diana stovėjo nejudėdama, plačiai atmerktomis akimis, kol į jas pradėjo kristi lietaus lašai. Kai žiūri gyvenimui į veidą, jis visuomet ima gintis lietum; arba lapais. Diana taip pat gynėsi lapais, sakytum, ne tokiais gyvais, ne nuo medžių, bet išties gerokai gyvesniais nei tie, kurie krito nuo šakų. Sulig kiekviena užrašyta raide ji tolo nuo įprasto gyvenimo scenarijaus ir artėjo prie dar niekuomet neišgyvento, žvelgė baikštaus žvėries žvilgsniu, bet tiesiai į veidą. Pradėjo lyti, ir nepažįstamosios figūra dingo tarp skubančių skėčių.

Diana užvertė sąsiuvinį, nors žinojo, kad pamatė ne viską, ką buvo regėjusi ryte. Svarbiausi dalykai nematomi akimis net tuomet, kai tos akys yra raidės. Kad iš tiesų pamatytum, privalai išgyvent lipnių medūzų virpėjimą viršum pilvo, privalai patikėt popierinėm lelijom ir glostyt jas taip, kaip vanduo glosto saviškes. Kai Liudvikas glostydavo Dianą, ji būdavo mirusi. Tarsi balkšvas akmuo senkančios upės dugne, prispaustas prie smėlio kito, šalto ir sunkaus, akmens. Taip jie gulėdavo visą naktį ar bent tol, kol nebeištverdavo vienas kito kūno kvapo. Liudvikas sumurmėdavo einąs pasivaikščioti, bet išeidavo tik kartais. Išėjęs tik kartais sugrįždavo. Diana norėdavo nusiplėšti odą ir užsiauginti naują vien tam, kad nebejustų į ją įsigėrusio jo prakaito. Tąnakt braukdama liežuviu per kruviną lūpos paviršių ji regėjo ryte matytą moterį. Elegantiška nepažįstamoji vilkėjo juodą lietpaltį, rankose laikė puokštę spalvotų gėlių. Diana mėgino prisiminti, ar toje puokštėje matė lelijų. Susiglaudę žiedai nirtulingai stengėsi apsaugoti vienas kitą nuo besiniaukstančio dangaus, nuo negyvų lapų, kuriais būdavo apmėtomi atsibudus vėjui. Jie norėjo apsaugot vienas kitą nuo pasaulio.

Kitą rytą Liudvikas išėjo į darbą itin anksti. Žinoma, nepakankamai anksti, kad nesulauktų, kol Diana pagamins jo mėgstamą omletą. Ji negalėjo pakęsti omleto, išvemdavo jį vos likusi viena. Vėliau tiesiog nebejusdavo skonio, bandė įsivaizduoti, kaip kramto trupančius kiaušinių lukštus, kaip šie miriadais neiškalbėtų žodžių sminga į tarpudančius. Jis tepasakė: kitą kartą įdėk daugiau druskos, ir uždarė duris. Liudvikas gyvenimo druskos vis dar ieškojo druskinėje. Balti kristalai prilipdavo prie jo tamsaus švarko ir švytėdavo lyg keistų mikroskopinių būtybių akys. Jam išėjus į darbą, Diana užsivilko druskuotą švarką, kurį buvo įmetęs į skalbyklę. Užsisagstė tvirtai įsiūtas sagas ir ilgai žiūrėjo į veidrodį. Visi veidrodžiai yra kreivi, jie niekuomet nerodo to, kas yra iš tikrųjų. Veidrodyje nebuvo Dianos. Ji ėmė dvejoti, ar yra išvis. Stikle atsispindėjo tik tamsaus švarko kontūrai ir viena kita blizganti akis. Diana tapo mikroskopiniu druskos kristalu ant Liudviko švarko apykaklės.

Žinojo, kad išėjusi į rudenį sutiks ją. Kruvinas lapų raudonis lipte lipo prie pėdų, kartkartėmis suspingstanti saulė kuteno besimarkstančius vokus. Pribėgęs kaimynų šuo iššiepė iltis ir šalia kruvinais lapais aplipusių Dianos kojų numetė sumaitotą paukščio kūną. Ji pasilenkė, kad galėtų apžiūrėt iš arčiau. Paukštis nebeturėjo sparnų, vietoj jų styrojo kelios nupeštos plunksnos. Diana galvojo, ar paukštis be sparnų tebėra paukštis; išpešė vieną atsikišusią plunksną ir įsidėjo į rankinę. Pakėlusi akis išvydo ją, stovinčią visai čia pat, vos už kelių žingsnių. Diana bijojo. Bijojo pajudėt, todėl įsikibo savo drebančios alkūnės, tarytum taip galėtų apsisaugot nuo troškimo pasislėpt jos glėby. Paslėpt ją savam ir niekuomet nebepaleist, nes tik taip galėtų apsaugot viena kitą nuo pasaulio. Vėl netikėtai pribėgęs šuo paslėpė iltis paukščio plunksnose ir nusinešė trapų kūną šalin. Jos šypsojosi taip, kaip šypsosi nuo mirties pavargę žmonės.
Diana jautė tarpdančiuose įstrigusių žodžių skonį. Norėjo užkalbinti nepažįstamąją, bet nesuspėjo. Tepajuto malonų jūragyvių virpėjimą, ir juodas siluetas nužingsniavo tiesia šalto asfalto linija.

Grįžusi namo paliko duris praviras. Liudvikas sėdėjo prie stalo, apžiūrinėjo suskilusią druskinę. Jo pirštai blizgėjo mikroskopinių būtybių akių kristalais. Pro užuolaidų plyšius skverbėsi smailūs saulės spinduliai; Diana užsimerkė. Rudens veidas šypsojosi jai plačia šypsena. Tai buvo nepažįstamosios veidas. Atsimerkusi Diana vėl išvydo dykrą, toje dykroje – save ir Liudviką. Kodėl aš tebesu čia, pagalvojo ji, bet tuojau pat suprato ne tik pagalvojusi. Pakartojo dar garsiau. Liudvikas nusikvatojo ir įsijungė televizorių. Kažkur įvyko susišaudymas, sudegė namas, pavogti penki automobiliai, nužudyti trys žmonės. Kodėl niekas nepraneša apie gyvų, bet jau seniai nustojusių gyventi žmonių skaičių? Diana klausydavosi, bet niekada neišgirsdavo nieko iš tiesų svarbaus. Nusprendė daugiau nesiklausyt. Norėjo gyvent ne pagal scenarijų. Prisijaukint švelnius jūragyvius visam laikui. Priėjusi prie pravirų durų, paskutinįkart atsigręžė Liudviko pusėn. Jis stebeilijo į mirgantį televizoriaus ekraną ir, atrodo, kažką jame matė. Diana paleido durų rankeną ir išėjo į rudenį. Žinojo, kad rytoj sutiks ją; jos vėl bandys apsaugoti viena kitą nuo pasaulio.