Septynių vėlių pagerbimas

MAKSIM IVANOV

Ko gero, ne aš turėčiau apie tai kalbėti, o japonai.

Man apie tai papasakojo Chrisas Markeris ir Kaja Silverman: „Net jei gatvė būdavo tuščia, laukdavau prie raudonos šviesoforo šviesos, japonų stiliumi, idant palikčiau vietos sudaužytų mašinų dvasioms. Net jei nesitikėdavau jokio laiško, sustodavau prie bendrojo siuntinių langelio, mat žmogui pridera pagerbti suplėšytų laiškų dvasias, ir prie oro pašto siuntų skyriaus, kad būtų pašlovintos neišsiųstų laiškų dvasios. Vis labiau jutau nepakeliamą Vakarų tuštybę: jie niekada nenustojo teikti pirmenybės Būčiai prieš Nebūtį, tam, kas ištarta, prieš tai, kas lieka nepasakyta.“

Bet japonai turbūt visai apie tai nekalbėtų, nebent užuolankomis, per nutylėjimus, nes jau pats pasakojimas apie dvasias ištraukia jas į Būtį, paverčia pasakymu. Aš taip pat kalbu – vakarietiška.

Pats tas metas.

„Kieno vėlė vėliausia?“ – galėtų tarti koks kapinių sargas mintyse, laikydamasis atokiai nuo varginančio žvilgsnį šviežiai supilto kapo vaizdo, arba šūkaloti vaikas, bėgiodamas šešėliuotais takais ir laipteliais tarp antkapių kuprų, paminkštintų samanomis, ir abudu galėtų palikti erdvės vėlių balsams, net jei žinotų, kad po klausimo nebus jokio girdimo atsako.

Man vėlė yra tam tikras savisaugos ir motyvacijos mechanizmas, trukdys veikti ir tuo pat metu bet kokios veiklos kokybės matas. Kartkartėmis, kai ketinu ką nors atlikti, pagalvoju esąs vertinamas ko nors iš šeimos narių arba gerbiamų kūrėjų, prosenelės arba Italo Calvino, pavyzdžiui. Kartais įsivaizduoju, kad dar kitoms vėlėms esu pajuokos objektas, ir tuštumos akivaizdoje mane apima aitri gėda.

Įsivaizduodavau ir tebeįsivaizduoju, kad dalinuosi su vėlėmis ta pačia erdve, kad jos gali bet kada mane aplankyti ir kad kartais (vargu ar visad) esu jų stebimas, kad jos turi judėjimo, regos ir valios dovanas ir todėl gali atsidurti bet kuriame erdvės taške ir į bet kurį erdvės tašką nukreipti savo teisiantį žvilgsnį. Vėlė man yra slogus Sartre’o le regard porūšis.

Porėmis būsimam paveikslui – štai koks žmogaus ir vėlės santykis. Ant vieno porėmio gali būti sukurta daugybė paveikslų. Tai suprantama: pavidalas, prisiimamas dvasios, kai ji pasirodo man, neretai smarkiai skiriasi nuo pavidalo, kurį ji prisiima, pasirodydama kam nors kitam. Be to, yra tokių porėmių, ant kurių paveikslai atsisako būti sukurti.

Porėmis, lyginant su paveikslu, yra konkretus, apčiuopiamas kūnas, atliekantis aiškią – įrankio, priemonės, reikmens – funkciją kūrybos procese. Paveikslas yra abstraktaus pobūdžio, sunkiai nusakomas dalykas, neturintis jokios kitos apčiuopiamos funkcijos, išskyrus tai, kad yra kūrybos proceso tikslas. Žmogaus kūnas yra būdas rastis vėlei. Ar ne dėl šios priežasties netikėta akistata su jomis būna tokia nejauki? Jas matome kaip tai, kuo geriausiu atveju pavirsime. Vėlės būtis yra savitikslė, bet žmogiškoji būtis yra nukreipta į tapimą vėle.

Būtis vėliop, kaip pasakytų Heideggeris.

Vakarų kultūrose vizualusis dvasios suvokimas nuolat kito, tačiau pats vizualumas niekada nebuvo atmestas. Būdinga, kad dvasia man pasirodo: jeigu suvokiu ją esant, vadinasi, ji pakliūva į mano regėjimo lauką, ir nebūtinai kaip matomas objektas – pirmiausia ji užima instancijos, perveriančios mane savo žvilgsniu, paverčiančios mane reginiu, vietą. Ypatingomis aplinkybėmis ir pats išvystu dvasią kaip regėjimą ar vaiduoklį ir mano sąmonėje įsikuria jos vaizdinys. Kėdę prie stalo, paliktą tuščią pagal senovinį paprotį, užima mano sąmonėje glūdintis vaizdinys. Šiuo požiūriu senovės lietuvis panašus į japoną. Garsinė plotmė nėra tokia reikšminga mūsų vėlės sampratai, todėl sargo ir kapinėse lakstančio vaiko pavyzdys yra šiek tiek netaiklus.

Kadaise dvasios įsivaizdavimas patyrė antropomorfozę. Pabudusi vieną rytą iš neramaus miego, vėlė pasijuto paversta baisinga žmogaus šmėkla, kaip pasakytų Kafka. Nuo to laiko esame labai artimi: galiu tapatintis su vėle, atpažinti ją kaip savo būsimą atvaizdą, pamatyti tai, kuo pavirs manybė. Jai pereina mano aktyvumas, kurio netenku, kai nustoju buvęs reginčiuoju ir tampu tuo, kuris yra regimas. Jai atiduodu visas savybes, kurių netenku, kai nustoju egzistavęs – net jeigu kam nors nustoju egzistavęs anksčiau, nei iš tikrųjų netenku fizinio kūno.

Vėlė yra mano egzistencinis imago, kaip pasakytų Lacanas.

„Kieno vėlė vėliausia?“ – galėtų paklausti koks prašalaitis, Vėlinių naktį ieškodamas kapo, apstatyto didžiausiu žvakių skaičiumi, arba atvirkščiai – mėgindamas nustatyti kapą, ilgiausiai nepatyrusį vaško ir liepsnos, ir būtų bent iš dalies teisus, manydamas, kad prie atsakymo į jam rūpimą klausimą atves jo akys.

Ko gero, ne aš turėčiau apie tai kalbėti, o tikrieji filosofai, nes mano raiškos terpė yra fikcija.

Antropomorfizuojanti, vizualizuojanti, įerdvinanti ir įlaikinanti – tokia yra mūsų tradicija.

Būtų galima pamėginti suvokti vėlę kitaip, tik reikia palaukti, kol bus vėlu.