OJĀRS VĀCIETIS. Eilės
Lapkritį atėjo į pasaulį ir lapkritį išėjo į anapusybę žymus latvių poetas Ojaras Vacietis (1933.XI.3–1983.XI.28). Nacionalinį poezijos kontekstą jis praturtino 14 poezijos rinkinių, 14 poezijos rinktinių, 7 vaikų poezijos ir 4 įvairaus žanro kūrinių knygomis. Jo kūryba pasižymi maksimaliu poetinio išgyvenimo intensyvumu. Pasak poeto, jo eilėraščiuose „kvepia žodis kaip žiedas medum“. Kartu su Imantu Zieduoniu, Mariu Čaklaju ir kitais bendraamžiais poetais sovietmečiu kūrė asociatyviąją poetiką, tvirtino modernizmo paradigmas latvių poezijoje, gaivino istorinę poezijos atmintį. Knutas Skujeniekas prisimena O. Vacietį kaip „ypatingo poetinio temperamento žmogų“.
1976 m. „Vagos“ leidykla yra išleidusi vienintelį lietuvišką O. Vaciečio eilėraščių ir poemų „Einšteiniana“ bei „Koncertas fortepijonui“ rinkinį „Alsavimas“ (vertė Algimantas Baltakis).
Prieš kelionę
Sesule, stokis ant pirštelių!
Sesule, pažvelk žydrom akelėm!
Kas laukia kelyje brolelio tavo?
Jei vargšai pasitiks – žodelį švelnų tarki.
O kai užklups nelaimė - juoku padrąsinki save.
Klastingas priešas naktį – žiburėliu būk.
Jei žaidžiama tėvų žeme – priminki tai.
Sesule, stokis ant pirštelių!
It paukščiai keliauninkai pavasarį į griuvėsius, į jau išnykusią Jelgavą, grįžta,
taip šiandien, taip vakar, taip rytoj į kažkur pargrįžta žmonės.
It paukščiai keliauninkai – su dainom liūdnom arba trankiom, net ir tyliom į griuvėsius grįžta žmonės.
Kaip šiandien, taip vakar, taip rytoj – susigėdę dėl savosios ir paukščių keliauninkų ištikimybės grįžta žmonės.
Aš irgi dainoj kartais esu tas paukštis keliauninkas, ir daina liūdna, nes nežinau – ar tik negrįžtu į griuvėsius?
Iš ciklo „Stresas“
Miela diktore, kiek turėjote vaikų, kai bėgote nuo žemai klykiančių paukščių plonu balsu?
Kiek buvo jų, kai pradėjote skaityti žinias?
O kiek liks jų po paskutiniųjų žinių?
Kaip mes, nebyliai, susikalbėsime?
Taip, kaip tamsa šnekasi su tamsa, Taip, kaip kūdikis – su laikraščiu, Taip, kaip senatvė kalbina bučinį?
Lietus sulyja sielą. Migla pakyla. Per sielą Gali eiti ir išeiti kiaurai – Nebus žaizdos, Nebus mėlynių, Tik vėl užsiverianti migla.
Vien basos kojos žino josios kalbą.
Kaip mes, nebyliai, susikalbėsime?
Tu gali
Tu gali pasirodyti per mirksnį it žaibas.
Tu gali ateiti su aušra ir išeit su saulėlydžiu it diena.
Tu gali užsidegti, degti ir gesti it žvakė.
Tu gali jau būti buvusi prieš mane, man esant, po manęs it laikas.
Tu viską gali. Neateidama ir neišeidama - Tu manyje esi.
Atvažiuok pas mane rudeniop, išlipki prie raudonikio, į šermukšnį sušildyk rankas. Atvažiuok pas mane rudeniop.
Apsivyniosim tuo debesiu, kuris po arimą vaikšto, pakilęs iš gegužio žiedų. Apsivyniosim tuo debesiu.
Degs tavo lūpos pusiau pravertos. Atvažiuok pas mane rudeniop. Apsivyniosim tuo debesiu. Atvažiuok pas mane rudeniop.
Tu guli ant mano rankų ramiai, kaip sniegas guli ant žalių, skarotų eglių šakų, balti vėjai pamiškėj tylūs stovi, neleista jiems šiandieną žadinti tavęs, stovi keliai baltuose vingiuose, nes nėra ką vesti, medinės grindys tyli – niekas jomis nepraeis, koncertų salės kaip tušti narveliai snaudžia, prie fortepijono miega žilas muzikantas, generolas suktinę tyliai degasi, nes šiandieną nėra ką šaut ir nėra – su kuo, kai skarotose eglių šakose guli tu ant mano rankų ramiai kaip sniegas.
Neprabuski dar
Neprabuski dar. Dar šalta. Šakos dreba. Kažkur per audras veržiasi namop tavo paukščiai keliauninkai.
Nusišypsoki per miegą. Ir bus lengviau visiems, kas ištveria žiemą šalia tavęs, ir tiems, kurie per audrą pas tave negali neateiti.
Nusišypsoki per miegą taip lengvai, kad žibuoklė lengviau prasikaltų per sniegą.
Neprabuski. Nusišypsoki per miegą ir pamokyk pasaulį šypsotis.
Galite verkti, galite juoktis – turiu aš žirgą, kurs naktį dainuoja!
Jo daina be melodijos, jo daina be žodžių, ir tos dainos nėra, ir to žirgo nėra.
Vis dėlto gyventi geriau, kas turi žirgą, kurs naktį dainuoja…
Koks kvailas sapnas! Tas ponas iš kraujo upės saujom semia raudoną dumblą ir dervuoja prakiurusį pasaulio laivą.
Paplaukia ir vėl ant kranto tempia, dervuoja…
O tada – upė nusenka, ir dievas griežtai pažvelgia į akis.
Pabundu, bet, jei gerai pagalvočiau, nė velnio aš neišsigelbėjau.
Prometėjas
Degantį deglą nešiau.
Bėgte – greičiau pas jus. Greičiau, greičiau, ir deglas plaikstėsi vis skaisčiau. Kai sudegė jis, plikoj saujoj žariją nešiau.
Sudegė žarija – nudegė ranka.
Dabar aš pas jus einu.
Jei neturite darbo vienarankiams - duokite man dvirankio darbą!
Skulptorius
Jau kurį laiką iš tolo skaitau kriminalinį romaną.
Slaptai dalyvauju jame.
Tas privatus detektyvas, arba privatus tyrėjas, jau kurį laiką su kaltu seka pėdsakais to nusikaltėlio, o gal šventojo, kuris slepiasi pilkame akmens luite.
Kartais man atrodė, jog tuojau sučiupsiu Bethoveną - iš akmens išlindo plaukų didinga sruoga.
Per akmenį švystelėjo keistas žydra šviesa nutviekstas skausmas. Juk tai Šopenas…
Taip man atrodė - gaudyti reikia muziką. Privatus detektyvas, arba privatus tyrėjas, tikriausiai irgi gaudė muziką.
Alyvos, kuriose slėpiausi, sužydėjo, nužydėjo ir nukrito.
Privatus detektyvas, ar privatus tyrėjas, sėdėjo prie akmens luito ir spoksojo.
Aš norėjau prieiti, ko čia besislėpti, ir tarti: – Gal tai vienas iš jaunųjų?..
Jis tarsi išgirdęs atsiduso: – Nuo jūsų, tų patarėjų, jau nebegaliu apsiginti. Jis nei jaunas, nei senas. Jo niekas nėra matęs. Jis – amžinas. Ir man reikės atskleisti jo nusikaltimą.
Vertė Arvydas Valionis
