Nuo bedarbio ideologijoje iki bedarbio ideologijos

PAULIUS KUKIS

Smerkti ir keikti šiuolaikinę bedarbių armiją tokiu tonu, kokiu šitai vyksta dabar, galima tik dėl to, kad nebėra nieko, kas jos vardu gebėtų apsiginti ar kontratakuoti. Atrodo, kad bedarbio balsas tegali šaukti: „Darbo!“ ir nieko daugiau. Tačiau ar iš tiesų yra būtent taip? Juk pati šios situacijos specifika, tendencinga vieta, iš kurios nuolat iš naujo apibrėžiami bedarbiai, privalo būti laikoma itin simptomiška. Bedarbis yra dramatiška mūsų politinės ontologijos ir ideologijos figūra. Nuo to, kaip bus apibrėžtas bedarbis, priklauso didelės mūsų visuomenės dalies (neįdarbinamųjų, bedarbių ir potencialių bedarbių) likimas. Nuo šio apibrėžimo priklauso tai, kaip bus įmanoma su bedarbiais elgtis, kokie jų klasifikavimo, administravimo ir panaudojimo būdai bus savaime suprantami kaip būtini, reikalingi ir (valstybei, verslui, rinkai, investicijoms ir t. t.) naudingi. Taigi, nuo sąvokų arba suvokimo čia priklauso viskas.

Pradėsime teigdami, kad bedarbio sąvoka nusako nulinį, patį fundamentaliausią išsivysčiusioje (kapitalistinėje) visuomenėje egzistuojantį subjektyvybės lygmenį. Nedarbas yra garantuotas tiesiog ontologiškai, o įvairiomis prasmėmis „integruoti“ visuomenės nariai tampa praeities retenybe. Baisiausia perspektyva čia laukia neįdarbinamųjų – tų, kurie pagal pačią savo socialinės determinacijos poziciją negali būti įdarbinti. Šioje kategorijoje atsiduria užkietėję įstatymų laužytojai, darbingo amžiaus nepraradę gūdžios provincijos gyventojai, visiškai neišsimokslinę ir t. t. Šie žmonės yra „gryni subjektai“ be jokių aiškiai apibrėžtų ir mūsų visuomenėje vertintinų savybių. Šis savybių sluoksnis arba pašalintas, arba jie niekuomet jo neturėjo. Į bet kokį savo apibrėžimą jie galėtų reaguoti žodžiais: „Ne, aš nesu tas, kuo mane palaikei.“ Taigi, būtent toks yra fundamentalus kapitalistinės visuomenės gimdomos subjektyvybės pobūdis. Ideali šios subjektyvybės profesija yra riaušės ir brutalus, nesuvokiamas smurtas, o jos mąstymas pasireiškia gryna, kartais dar ir piktdžiugiška isterija. Tačiau negatyvus šių žmonių vertinimas yra visuotinis ir viešas. Juk nereikia ilgai sukti galvos dėl to, kaip vertinti daugiau ar mažiau „socialiai pažeistus“ subjektus. Tai už jus padaro pačią sąvoką „neintegruotas“ numatanti visuotinė ir beasmenė proto nuostata, nugalinti bet kokį norą privačiai, asmeniškai pasidomėti, kokiomis aplinkybėmis šie „veltėdžiai“ ir „padugnės“ galėjo atsirasti. (Prie šio klausimo grįšime vėliau, nes jis, mūsų galva, ir yra svarbiausias.) Ydingas ratas užsidaro ir žmonės įvairiais lygmenimis pradedami kaltinti tiesiog už tai, kad yra, atvirai pasakius, vargšai. Jie nieko nesukuria. Jie nesukuria darbo vietų, jie nesukuria jokių paslaugų, jokios vertės apskritai. Jų srautas turi būti suvaldytas. Užimtumas turi būti garantuotas, „jiems reikia kokio nors darbo“, „jų protestas yra reikalavimas integruotis į padorią visuomenę“. Tačiau ar iš tiesų viskas taip paprasta? Keista, kad visos šios ir kitos panašios idėjos gali lietis tarsi iš gausybės rago. Tai lyg automatizuotai plūstančios arba tiesiog ne(ap)mąstomos mintys. Reikia pažymėti, kad čia mes prieiname vieną iš galimų ideologijos apibrėžimų. Betgi mums labai įdomu, kokią ideologiją galime rasti arba išrasti už oficialaus ir viešo jos turinio…

Paul Strand. Volstritas. 1915

Dažnai teigiama, kad geriausias nedarbo priešnuodis yra darbas. Tačiau šis teiginys tolygus tvirtinimui, kad nuo riaušių geriausiai apsaugo adekvatus skurdžių priemiesčių suplanavimas, sustiprintos policijos pajėgos ir specialūs vargšų socialinės psichologijos tyrimai, leisiantys numatyti adekvatų šios tamsios masės gyvenimo administravimo planą. Daug radikalesnis siūlymas būtų kurti sąlygas, kuriomis nedarbas negalėtų atsirasti. Šių sąlygų tikrai neapima užimtumo ir įdarbinimo programos ar „prevencinis“ aukštojo mokslo sanguliavimas su išpampusių verslovių šeimininkais. Kitaip tariant, užuot kaltinus asocialus už tai, kad jie yra asocialūs, ir stačius juos į amžiną ir ydingą pagalbos besišaukiančio, gyvenimo sąlygų iškankinto, socialinės pagalbos reikalaujančio subjekto vietą (nes tai garantuoja nuolatinį šios socialinės pozicijos atsinaujinimą), reikia panaikinti pačias sąlygas, kuriomis asocialumas tampa įmanomas. Klausimas, ar kapitalistinėje visuomenėje tai pavyktų įgyvendinti, yra pusiau teorinis, pusiau retorinis. (Dėl to šis reikalavimas nenustoja savosios politinės programos priesako galios.) Vietoj to telkime žvilgsnį į konkrečią situaciją. Pakalbėkime apie visą Europą nusėjusią iš esmės neįdarbinamų arba perkvalifikuotinų ir už mokslus visam gyvenimui prasiskolinusių aukštųjų mokyklų absolventų armiją. Tikrai nekalbėsime apie kompleksiško, iššūkių ir pastangų kupino gyvenimo ideologiją, šiems vargšams nuolat peršamą tų, kurie ir leido jiems atsirasti. Taigi, tie, kurie leido atsirasti šiai neįdarbinamų studentų armijai, dabar kaltina tuos pačius įsidarbinti negalinčius studentus, kad jie nesugeba įsidarbinti. Čia funkcionuoja specifinis kaltintojų įsitikinimas, tam tikra pamatinė, bet lengvai apčiuopiama jų fantazija. Procesus, kuriuos privalu valdyti, jie įsivaizduoja kaip save reguliuojančią, kažin kaip veikiančią ir ateityje veiksiančią sistemą. Šiai sistemai, atrodo, tereikia tam tikrų neesminių, „kosmetinių“ priežiūros darbų. Kitaip tariant, jie mano, kad žaidimo taisykles kuria ne jie; veikiau jie laiko save arbitrais, prižiūrinčiais visą žaidimo eigą. Sprendžia juk rinka, verslas, investicijos, darbdaviai… na, o valdžios atstovai… ką sprendžia, ką lemia jie? Nesvarbu, ką jie lemia, svarbu tik tai, kad visas šis farsas vadinamas šiuolaikine (šiuo atveju tikriausiai „švietimo“) politika. Tik tokioje situacijoje įmanoma (visiška tragedija pasibaigusios) aukštojo mokslo reformos saulėlydyje rimtu veidu siūlyti diplomuotiems jaunuoliams staliaus, kirpėjo ar virėjo kvalifikaciją. Suteikiama ji, be abejo, už dyką. Spaudoje kokčiai plinta kvailos „sėkmės istorijos“, kurių herojai mėgaujasi kirpdami svetimus plaukus ar ruošdami svetimą maistą. Beje, pamirštama pasakyti, kad šį maistą išėję iš kirpyklos valgys tie, kuriems nereikėjo skolintis pinigų mokslams, rausti iš gėdos darbo biržoje, kvalifikuotis iš naujo ir t. t. Vietoj to primenama, kad nenoras persikvalifikuoti, šis kabojimas tarp žemės ir dangaus paverčia jus bedarbiais, iš socialinei paramai skirtų lėšų parazituojančiais dykaduoniais. Čia išryškėja kita valdančiųjų fantazija: kapitalistinė socialinė aplinka be socialinės paramos reikalaujančio šios aplinkos segmento arba socialinei paramai skirtos lėšos be poreikio ir galimybės jas panaudoti. (Apie socialinės apsaugos panaikinimą dar nėra kalbama, bet galime drąsiai manyti, kad tai yra toks iškrypęs valdančiųjų sielų fetišas, jog apie jį šios sielos yra linkusios kalbėtis tik labai intymiose situacijose, pavyzdžiui, prisisiurbusios brangaus viskio…) Atkreipkime dėmesį, kad socialiai remtinas segmentas didėja kartu su šios fantazijos paplitimu. Tačiau čia nėra nieko keista, nes socialiai saugi „verslininkų visuomenė“ struktūriškai neįmanoma: pelno egzistavimo faktas implikuoja turtinę, o kartu ir socialinę nelygybę. Socialinis produktas mūsų visuomenėse išreiškiamas turto verte (nors turtas yra redukuojamas į vertės santykių visumą). Taigi, jei pelnas būtų socialiai atsakingai paskirstomas, nebebūtų galimybės ir motyvacijos pelnytis. Juk verslas pagal patį savo apibrėžimą yra konkurencijos ir monopolizavimo tendencijos koreliatas. Jis remiasi pelno siekiu, t. y. prekine forma išreikšta vertės kiekio akumuliacija arba šios akumuliacijos būtinybe, vadinama pridedamąja verte. Sudėkime visa tai į krūvą ir gausime verslios visuomenės negalimybę arba tolydų socialiai remtino segmento didėjimą būtent tuo metu, kai verslo plėtros procesai pasiekia patį savo intensyvumo apogėjų. Po šio piko, kaip žinoma, eina vadinamoji „krizė“, kurią lydi būtinas didžiulio vertės kiekio naikinimas.

Ar per mažai dar pasakyta, kad nustotume psichologizuoti nedarbo problemą ir kaltinti „iš pašalpų gyvenančio dykaduonio“ mentalitetą? Ši problema visų pirma yra socioekonominė struktūrinė ir tik paskui prasideda galimybė kalbėti apie masinius pageidautinus ar pasišlykštėtinus reiškinius konkrečių individų sąmonėse. Beje, apie šias konkrečias sąmones reikia pasakyti, kad jos yra per daug gudrios, kad eitų dirbti, bet per daug kvailos, kad kolektyviniu veiksmu nutrauktų esamą situaciją. O iš jų reikalaujama, kad jos eitų dirbti ir jaustųsi darančios kažką reikšmingo (valstybei, visuomenei, ateities kartoms ir t. t.). Taip, jos nedaro nieko reikšmingo. Negana to, jos dar griauna socialinės apsaugos sistemos, o kartu ir savo likimo brolių bei seserų ateitį. Tokiu būdu žeidžiama fiskalinės politikos visuma. Šioje situacijoje mes gauname puikią filosofinę pamoką, kaip reikia suprasti problemos apibrėžimą. Problemos nėra išsprendžiamos griežtąja šio žodžio prasme; jei problemos būtų išsprendžiamos, jos būtų laikomos laikinais, greitai ir sklandžiai pašalinamais trikdžiais. Problemos įvelia kažką radikalesnio. Jos susikuria ir nuolat reprodukuoja visuminę savo egzistavimo galimybių struktūrą. Vadinasi, problemų neįmanoma sunaikinti tol, kol neatkreipiame dėmesio į struktūrą, kurioje jos galėjo kilti. Kad galėtume šitai atlikti, reikia pakeisti pačias žaidimo taisykles, pažiūrėti į problemą „kitaip“, vengiant reformizmo. (Reforma nėra problemos sprendimo būdas, reforma yra bandymas paslėpti senosios, problemos išgraužtos ir apibrėžtos sistemos silpnąsias vietas.) Atrodo, kad šio radikalaus „kitaip“ mums įžvelgti neįmanoma. Mums nuolat iš anksto liepiama žiūrėti į „pačią dalykų padėtį“, pasvajojus nusileisti į „tikrąją realybę“ ir t. t. Ką tokioje situacijoje dar galima pasakyti? Štai ką: nedirbkite ir žinokite, kad yra žmonių, kurie supranta, jog toks kraujo nuleidinėjimas „iš apačios į viršų“ amžinai trukti negalės. Valdantieji savo ruožtu gali fantazuoti kiek tik nori, tačiau jie puikiai žino, kad negali nutraukti socialinės paramos šiai vargšų miniai. Prie šito einama itin atsargiai ir laipsniškai, tačiau valdžioje sėdi nevisiški kvailiai – jie žino, kad šis „kraujo nuleidinėjimas“ gali kainuoti paskutinius mūsų visuomenės integralumo likučius. Geriau to niekam nenorėti, bet apie tai jau reikia pradėti galvoti. Valdžios piešiama padėtis patenkinama atrodo tik popieriuje. Ar nederėtų valdantiems mūsų sielas verčiau tenkintis trumpalaikiais, terminuotais „paprastam žmogui gyventi leidžiančiais“ planais, užuot nuolat atidėliojus tą rojų, kuris ateis, jei dar truputį pasistengsime ir pakentėsime? Šis pasiūlymas skamba ekspromtu, tačiau jis vienaip ar kitaip čia pritinka. Priešingu atveju žmonės gali panorėti tvarkytis patys. Kaip jau sakyta, geriau to nenorėkime…