Nemirtingos kankinių istorijos

Atsitiko, kad ir septyni broliai bei jų motina buvo suimti. Karalius, liepęs plakti rimbais ir diržais, mėgino priversti juos pasielgti prieš Dievo Įstatymą – valgyti. Vienas brolių, kalbėdamas visų vardu, tarė: „Ką tu mėgini iš mūsų išgauti? Mes esame pasirengę verčiau mirti, negu nusikalsti savo protėvių įstatymams.“

Paskutinį kartą atsikvėpdamas, jis tarė: „Nuožmusis niekše, tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Mes mirštame už jo įstatymus!“

Po jo trečiasis buvo jų pašaipų auka. Kai jam buvo paliepta, jis iškišo liežuvį ir drąsiai ištiesė rankas. Jo žodžiai buvo kilnūs: „Iš Dangaus esu tai gavęs, dėl jo įstatymų jų nebranginu ir turiu viltį visa iš jo vėl gauti.“ Užtat net pats karalius ir jo tarnai stebėjosi drąsa jaunuolio, nieku laikančio kančią.

Jam mirus, taip pat ir ketvirtasis buvo panašiai kankinamas ir žudomas. Būdamas arti mirties, jis tarė: „Aš pasirinkau mirti nuo žmonių rankos su viltimi, duota Dievo, kad jis mane sugrąžins į gyvenimą. Betgi tau prisikėlimo naujam gyvenimui nebus!“

_{2 Mak 7, 1–2. 9–14}

Šios Senojo Testamento knygos titulą, nieko neįtardami, taria net mūsų mokinukai. Turbūt ir iš suaugusiųjų nedaugelis nutuokia, kad Tel Avivo krepšinio komandos pavadinimas „Maccabi“ yra biblinės kilmės ir susijęs su žydų kovomis už protėvių tikėjimą. Žinoma, šį sekmadienį katalikų liturgijoje Makabiejų knygos ištrauka atsiranda ne todėl, kad Izraelio krepšininkai ką tik viešėjo Vilniuje, beje, ir tokia nepritaikyta proga pademonstravę Panerių memoriale pagarbą savo istorijai, ko bet kokiomis progomis veltui lauktum iš lietuvių sportininkų. Gal dviejų tūkstančių metų senumo makabiejų laisvės kovų naratyvas yra labiau įkvepiantis? Šiaip jau truputį ironiška, kad makabiejų vardas siejamas su sportavimu (Izraelyje tęsiama sporto švenčių tradicija – makabiados, tam tikra olimpinių žaidynių atmaina). Tiesa, žodis makabiejai gali pasirodyti tinkamas šiam reikalui, nes viena iš galimų jo reikšmių būtų kūjis. Bet ironija ta, kad istoriniai makabiejų sukilėliai sportavimą laikė žydams pražūtingos helenistinės kultūros produktu ir gimnastikos mokyklą Jeruzalėje smerkė kaip šventvagystę.

Yra žinomos keturios Makabiejų knygos, kurių dvi pirmosios katalikų pripažįstamos kanonine Senojo Testamento dalimi. Sakoma, kad katalikams čia patikusi mintis apie mirusiųjų prisikėlimo galimybę ir užuomina apie aukas mirusiems atminti, esą duodanti teologinį pagrindą maldoms ir mišioms už skaistyklos vėles. Bet iš tikrųjų didžiausią poveikį katalikiškajam dvasingumui bus padaręs tikėjimo kankinių kultas, kurį plėtoja abi Makabiejų knygos. Jėzaus kančios ir mirties interpretacija Naujajame Testamente, iškelianti nuodėmių atpirkimo ir nuteisinimo idėjas, turi aiškų makabiejų istorijos pėdsaką. Dar labiau makabiejiškasis heroizmas bus paveikęs ankstyvąją krikščionių martirologiją. Kristaus mokinių konfliktas su pagoniškąja Roma, jų patirti kentėjimai ir herojiškos mirtys atkartoja pagrindinį Makabiejų knygos motyvą – Dievui ir jo Įstatymui ištikimų žmonių pasipriešinimą bedievių pagonių kėslams, mokant už tai savo gyvybės kainą ir skelbiant dangaus pergalę.

Septyni broliai, kurių kankinystės fragmentas dabar pateikiamas liturgijoje, atsisakydami valgyti kiaulieną ir pažeisti Mozės Įstatymą, ne tik pademonstruoja nepalaužiamą asmeninį tikėjimą ir drąsą, bet ir atlieka atsiteisimo misiją už tuos savo tautiečius, kurie pasidavė politinės valdžios spaudimui ir tapo renegatais. Visas makabiejų sukilimas, paeiliui vadovaujamas trijų brolių, vyriausiojo Jeruzalės kunigo sūnų, ir trukęs apie dešimtmetį, šiandien gali labiau priminti pilietinį karą negu kovą su kraštą valdžiusia graikiška Seleucidų dinastija. Jeruzalės Šventyklos išniekinimas ir vyriausiojo kunigo pareigų profanacija buvo atliekami saviškių, suklaidintų ar papirktų, rankomis. Nors Makabiejų knygose pirmąsyk atsiranda terminai judaizmas ir helenizmas, jų rašytojams nebuvo svarbu nurungti ar neutralizuoti svetimą ideologiją, kaip tai mėgino daryti ankstesni Išminties literatūros autoriai. Pranašų tradicija leido Judo žemės nelaimes traktuoti kaip Dievo bausmę už tautos nuodėmes. Kankinių mirtys irgi yra dalis anos bausmės, tačiau, kita vertus, jos įgyja atperkamąjį pobūdį ir tampa permaldavimu už nuodėmes. Antroji Makabiejų knyga, kuri nėra pirmosios tęsinys, o veikiau tam tikras teologinis tų pačių įvykių komentaras, žydų sukilimą ima regėti eschatologinėje perspektyvoje, t. y. kaip dangiškąją kovą tarp teisiųjų ir neteisiųjų, tarp gėrio ir blogio, tarp vienintelio tikro Dievo ir jo priešininkų. Dėl to sukilėlių veiksmus lydi ir remia gausios epifanijos: angelai, paslaptingi dangiški raiteliai, iškilių mirusiųjų maldos ir užtarimas. Tokiu būdu ir patys šventos kovos rezultatai pranoksta šios žemės ir šio gyvenimo horizontus. Ištikimieji grumiasi ne tik už savo asmeninį šventumą ir garbingą vardą; jų didžioji pergalė – tai tikrasis ir gyvasis Dievas. Čia randasi katalikų branginama mintis apie teisiųjų prisikėlimą ir gyvenimą po mirties, kurį jiems laiduoja savo gyvybės auka ir pasitikėjimas Dievo ištikimybe.

Nuostabu, kad septyni broliai kankiniai pagerbiami kaip šventieji ir krikščionių tradicijoje. Jiems rugpjūčio 1 d. skirtas liturginis minėjimas išnyko po kalendoriaus reformos, tačiau Antiochijos ortodoksų bažnyčioje iki šiol spindi jų aureolės, jie ir jų kankinė motina vadinami vardais ir šlovinami liturgijoje.

Kad ir kaip būtų keista, pačiam judaizmui makabiejų atminimas niekada nebuvo labai svarbus. Tiesa, aštuonias dienas ir naktis švenčiama Chanuka savo kilme susijusi su makabiejais ir jų įvykdytu išniekintos Šventyklos atšventinimu (peršventinimu?). Tarp Varšuvos geto sukilėlių tikrai sklandė Makabiejų knygų vaizdai ir citatos. Galbūt ir Vilniuje. Pavieniai pasipriešinimo ir heroizmo aktai Holokausto metu galėjo remtis mintimis apie didžiuosius Izraelio karžygius, tarp kurių visada išliks ir sukilėlių vado Judo Makabiejaus asmenybė. Tvirčiausiai su makabiejų istorija susirišo XIX amžiaus pabaigoje prasidėjęs sionistų sąjūdis, per kurį tas vardas atiteko daugybei jaunimo organizacijų ir sporto klubų.

Visa tai gana dėsninga. Mūsų dienų pasaulis, ypač Vakaruose, kratosi bet kokios kalbos apie kankinystę ir Dievo garbei paaukotą gyvybę. Religiniai persekiojimai ir žudynės kai kuriuose kraštuose dažniausiai nugrimzta į abejingą tylą. Tikėjimo kankinių reputacija dar labiau pašlijo atsiradus savižudžiams sprogdintojams. Patetiškoji istorija, kurios stiliui pasidavusios abi Makabiejų knygos, krikščioniškoji martirologija ar, pavyzdžiui, mūsiškė „Katalikų bažnyčios kronika“, masiniam skaitytojui sukelia veikiau atlaidžią šypseną negu įkvėpimą.

Patvari čia lieka tik ana eschatologinė perspektyva. Pasitikėjimas, kad pralietas nekaltas kraujas ir ašaros šaukiasi ne tik paminklų, istorijos puslapių ar nenumaldomo keršto, bet ir įrašo danguje, Didžiosios Teisybės knygoje. Kažkieno ranka kartkartėmis ima ir išplėšia kokį jos lapelį, paleidžia žemyn pleventi virš mūsų galvų. Ir paskui negali suprasti, kaip čia staiga atgimsta, įsikūnija tai viena, tai kita šimtametė ir tūkstantmetė istorija. Taip įsikūnija, kad vėl nebebaisu mirties. Ir kad nuo to dreba seni ir vis tie patys melo, prievartos, bedievybės aparatai. Dreba labiau nei nuo bet ko kito.

-tj-