Nebėr kas daryt, vaikeli
Seni bambekliai
GRAŽINA BALTRIENĖ
Redaktoriau (-e), pagailėkit mūsų, vargo pelių, ir nesusidėkit su Zigmu Miškiniu… Nemeluosiu tamstai, nesu mačius, kas per laikraštis tie „Šiaurės Atėnai“, neskaičiau ir jau, matyt, niekada neskaitysiu, čia, vaikeli, kur pievos žalios, o karvutės margos, nėra tam laiko. O kad nesu mačius, tai ir nežinau nei kokia jūsų opinija, nei ką ginat, nei ką puolat, žodžiu, nieko, todėl, mielieji, tik neužsigaukit, aš ginkdiev nekritikuoju ir nesmerkiu, ir kas man darbo, senai moteriškei, ką jaunas daro. Tik meldžiu jūsų, meskit tą Zigmą…
Rašau viso kaimo vardu, man taip klebonas prisakė. Čia, žinokit, niekam nebėr ramybės. O jūsų adresą tai, tik pagalvokit, man pati Miškinio moteriška atnešė, sakė, kai vyras miegojo, atsirakino jo skrynią su laikraščiais, kurie atseit jį spausdina, tai kažkiek pavartė ir rado, sako, še, rašyk, gi kiek gudresnė esi. Na, ką aš čia gudresnė, tik užkrovė vargą ant galvos ir paliko vieną. Čia jei kur popierius bus pasiraukšlėjęs, tai jūs jau man atleiskit už ašarėlę kitą, nes kad… suprantat gi, aš nepratus.
Tai, žinokit, Zigmas visai pablūdo. Vaikšto po kaimą apsmukusiom kelnėm, apžėlęs kaip šuo, vis kažkuo prasmirdęs, su bonka rankoj ir ką sutikęs vis liepia jam dar pastatyt, nes jisai atseit rašytojas, svarbus žmogus, sako, tereikia jam spragtelt pirštais, ir bet kurį peklon uniforminiai išsivežtų. Na, tai mes gi ne pridurkai, netikim, ale vis tiek kažkaip nemalonu. O kad netikim ir dar kas, žinot, suprunkščia neištvėręs, tai tas dar labiau pasiunta, sako, visus jus aprašysiu ir apdergsiu, visa Lietuva, reiškias, iš jūsų juoksis. Ir ką tu tokiam pasakysi? Maivosi ištisai, skeryčiojasi, kažkokias eiles deklamuoja, nieko negali suprast, tik jauti, kad nugara pagaugais eina. Vis pasikalbu su kaimynėm prie pieninės, tai kuri ne kuri vis pasiskundžia košmarą sapnavus, tai atseit Zigmas knygom pritvatijo, tai žurnalistais užpjudė, po teismus užtampė… Aš ir pati, kai viena dabar gyvenu, tai naktim užsirakinu, ką tik begaliu ir dar duonriekį po pagalve pasikišu.
Bet tai čia niekis, dar ne tokių dalykų matėm, dar ne tokius pragyvenom ir dabar, – o kur dėtis? – pragyventumėm. Bet kad čia dar ne visa bėda. Zigmas gi ne šiaip koks kaimo kvailelis, betgi matematikos mokytojas, ir dargi vienintelis. Čia pas mus vidurinė, vaikai dešimt pasibaigia, tada važiuoja į rajono gimnaziją. O, žinot, kai mokyklas pradėjo retint, tai tie, kaip čia, konkursai labai sunkūs pasidarė, bet kas nebeįstoja. Tai įsivaizduojat, ką Zigmas veikia su dešimtokais per pamokas? Nebeišmisliju nė kaip apsakyt, kažką ten apie revoliuciją, pašlemėkų persekiojimą, poeziją, vertybes ir dorą, aš pati nesuprantu, tik kiek žmones kalbant girdėjau. Žinau tik, kad apie skaičius nė žodžio, nė vieno uždavinio neišsprendžia, o jei koks mokinys bando išklaust ko nors apie pamoką, anas kad užrėks, tai, sako Bronės zekis, nors po suolu slėpkis. Tai kaipgi tie vargšai vaikai, kas jų laukia, ko išmoks, kur įstos, kas gi tokius ims? Liks ant kaimo kaip randas, tėvų širdys krauju plūs, kad dar daugiau juodadarbių į žemę paleido.
O visai neseniai čia kita nelaimė ištiko. Zigmas mat vežė šeštokus į Vilnių, ekskursija, gražu gi keliauti, pasidairai, kaip žmonės kitur gyvena, kažko išmoksti, atsimenu, ir pati keliaudavau, Leningradas, Volgogradas, Ašgabatas… Tai tėveliai šiaip ne taip po penkiasdešimt litų savo brangiosioms atžaloms sukrapštė, galvoja, pamatys Gedimino pilį, katedrą, į kokį muziejų nueis, vingiuotą Nerį apžiūrės, ko jau tik negaila mažiesiems… Na, o žinot, ką Zigmas padarė? Nė kaip žmogui sakyt… Patampė patampė po miestą vaikus, niekur nenusivedė, nieko neparodė, nieko nieko, švariai, tik savo nuodėmingos jaunystės vietas, kur atseit draugai gyveno, kur šnapsę parduodavo, kur slaptas knygas pirkdavo, žodžiu, visokius niekalus. Tai ar svietas jau visai iš proto išsikraustė? Grįžo vaikai liūdni, kai kurie kūkčiodami, kad daugiau niekada iš kaimo kojos nekels… Nebėr ramybės, nebėr.
Nežinau, tiesa ar ne, bet Miškinienė sako mačius, kad Zigmas apie šitą įvykį ir straipsnį yra parašęs, o jūsų laikraštis atseit išspausdino. Na, aš tai niekaip negaliu tuo tikėt, iš kurgi pas žmones šitiek neatjautos ir gyvuliškumo būtų? Bet Miškinienė kryžium stoja, sako, savo akimis mačiau, maždaug prieš porą savaičių, atseit kažkokiam ten intervete anūkė parodžius. Nė nežinau, ką galvot… Negi tiesa? Kam jums tokias širdperšas spausdint? Argi tai gražu, argi gera? Aš, matyt, jau ir nebegaliu suprast, tai man galit ir neaiškinti, aš gi nei kaltinu, nei smerkiu, dar mano baba sakydavo, kad kiekvienas pagal savo sugedimą kruta… Galiu tik tiek pasakyti: mes, seniai, nepražūsim, bet, meldžiu, pagalvokite apie vaikus, apie nekaltus mažutėlius, kurie negali apsigint. Guikit šalin tą Zigmą…
Gi visi turim būt savo vietoj. Argi mes kaime tikimės, kad Antanas, traktorininkas, lips į sceną ir praves gegužines? Arba Janė, sūrininkė, negi ji eis šokt su žvaigždėm? Taigi kad ne. O tai ko matematikas plunksnagraužiu dedas? Jei jau esi mokytojas, tai būk, o jam mat galvelę kažin kas susuko…
Ar tik, tamsta, nebus tai šlovė? Šita bestija jau daug gyvybių nunešus, šitai dar tikrai žinau. O va jei ir toliau Zigmą spausdinsite, tai jis čia išvis krūtinę papūs, kone krašto viršininku apsiskelbs, o tada jau tikrai gero nelauk. Tada, bijau, klius ne tik mums, bet gal net ir jums, – o ką čia žinai, kas tokiam galvon šaus? Todėl, meldžiu, pagalvokite… Ir nepykit, prašau, ant manęs, vargšės moteriškės, kam jus trukdau, betgi ne iš gero gyvenimo, vaikeli, ne iš gero.
Ir dar noriu padėkoti Danutei Vizbarienei, kad man skyrybą patvarkė. Ačiū tau, Danut.
