Laiko rankovė

NIJOLĖ KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ

1.

Tai aš, ir perlinis atminties fazanas lesa laiką iš mano smegenų. Perlinis jis ne todėl, kad kanapėtas, o kanapėtas – ne todėl, kad prisilesė visokių lemties ženklų ir riboženklių, tų sąvaržėlių ir sąsagėlių, vieną įvykį jungiančių su kitu, vieną prasilenkimą su kitu nesusilietimu, pažinties prieštaktį su išsiskyrimo repriza. Tasai manasis išgyvenimų perlais ir puvėsiais kimštas fazanas toks išpampęs, kad nepaskrenda, tupi, nagais įsitvėręs plaukų, murkso, mėgdžiodamas gražiąją mano smeigę, kuria pati pritvirtinau žvėrišką savo prigimtį prie esminių instinktų. Smeigė graži, su tikru oniksu ir mėnulio akmeniu, pastarasis, beje, tikrai iš Mėnulio, iš to ateivių laivo, tobulos kosminės laboratorijos, iš kurios į Žemę transliuojamos mūsų likimų išklotinės. Segę padovanojo man ne mama, ne senelė ir net ne prosenelė, kartais bitele dūzgianti dešiniojoje mano ausy, žadinanti į rimtus darbus. Radau ją paliktą prie durų. Žinia, man. Ausį su prosenele nuo aplinkinių slepiu po šarvu, pagamintu iš juodosios skylės nematerijos, kurioje vienądien įgysiu sparnus. Sparnai – tik metafora, bet tikiu, kad kada nors įveiksiu gravitacinį lauką ir visas kitas traukas. Teliks mano esmė – liūdnos vaiko akys, žvelgiančios į pasaulį iš saugaus užutėkio, kurį visą užžėlė dieviškasis papročių teisynas, ką beveiksi, juo vadovaudamasis net akliausioje laiko rankovėje rasi vartus, na, gerai, ne vartus, tik ankštą ertmę, tokią siaurą, kad turėsi susiploti į plekšnę, nėge, netgi vingilu virtęs turėsi išvinguriuoti į šviesų paviršių. Gaila tik to kailio, kimšto prisiminimais. Antra vertus, neišsinėręs gali savęs ir visai nesurasti.

2.

Tarytum stovėtų ant kalno, iškeltomis rankomis.

Tarytumei Mozė.

Bet ne, ji neatkartoja nieko, tik sugniaužia visa savy į kumštį. Tai labai sudėtinga, reikia pradėti nuo pėdos, kurią operavo, beje, labai nemokšiškai, jai vis atrodė, kad ji rugių laukas, į kurį beria sėklas, tasai chirurgas, greičiausiai, tebaigė siuvėjų kursus, gal net palto nepasiūtų, gal tik užvalkalus apsiūlėtų ar paklodę…

Paklodė…

Tik pamanyk, mergaite, barė ją motina, šnypšdama pro sukąstus dantis, o atrodė, jog šaukia, rėkia taip, kad nuo sergančių jos inkstų geldelių atsiknoja visi apvalkalėliai ir dryksta, kildami plaučių takais. Plaučiai mamos tuomet dar buvo švarūs, visa prasidėjo inkstuose. Ji norėjo atiduoti motinai savus, bent vieną, bet tai kažkodėl – keistos tos dalijimosi laiku taisyklės – nebuvo įmanoma.

Nebuvo įmanoma joje pataisyti ir tai, ką sugadino pusbrolis.

Iš tikrųjų jie tik žaidė, kočiojosi rudens lapų guolyje. Tik paklodė, tiksliau, jos rudeninis paltas, mažytė vaikystės išnara, atsiūlėta neryškiu kraujo putos pėdsaku, tokiu miegūsto paukščio atspaudu, dar atsimenančiu, kad skrido, prieš tapdamas kraujo puta skrodė debesis, ji atsimena, visada atsimins prieš šuolį, atsimins ir tai, kad paklodė, bet žinos, kad net ir negalėdama pakeist praeities iš tų prisiminimų skurdo lemiamu momentu gali ką nors nulipdyti.

Laikas gniaužti rankų pirštus. Rankos jos geros, moka viską. Pasitiki jomis. Žino, kad būtent rankos atplėšia ją nuo žemės, kad kilsteli ją aukštyn būtent toje vietoje, kur ji jau pasiryžusi, jau nori įsileisti draugą į savo minčių obelyną, tos vietos negali niekaip kitaip apskaičiuoti, niekada negali tiksliai suskaičiuoti savo žingsnelių iki pakilimo brūkšnio, negali apskaičiuoti greičio, pagreičio, nuotaikos – nieko. Tik pasitikėjimas. Betgi tai paprasta, tereikia rankoms leisti prisiminti kregždes ir pušis, lėlius, pečialindas, dar žirgus, pralenkusius vėjus. Jeigu jau kuo pasitiki, privalai paleisti.

Bet nėra kada gaišti. Saulės rezginys gniaužias į riešutą, ir trimitai jau gaudžia, aidi kiekviename kraujagyslės vingyje. Toks triukšmas, kad gali sprogti ausų būgneliai. Visada taip. Šis momentas baisiausias, ji privalo suvaldyti tuos lekiančius kraujo žirgus, privalo pažvelgt į akis Baimei, kurios prigimties ji nežino, nepažįsta šios esybės, nors nesyk, oi, nesyk yra susidūrusi. Ji nėra draugė. Žvėris, kuris nesileis prijaukinamas. Telieka prisiminti šešėlį, kurį motina atkirpo nuo savęs. Jai paliko. Anuomet ji parsivedė šešėlį namo, paguldė į lovą, žinojo, privalės jį išauklėt. Tai nėra lengva. Niekas nemoka tinkamai auklėt šešėlių. Nėra jokių vadovėlių, jokių nuorodų, gali pasikliauti tik nuojauta. Ji ir pasikliovė, parsinešė žemių iš miesto parko, nusipirko sėklų, mat šešėliams reikia būti prie žemės ir prie gimimo.

Dabar jau viskas.

Galva.

Kai šitaip rankomis, kojomis, net šešėliu pasitiki, galva kaip balionas kyla aukštyn.

Pasiruošt.

Dabar jau lieka tik kartelė, per kurią turi perskrist.

Privalo sulaukti, kol šešėlis paduos jai ranką.

Tada jau abu pėdas barstys.

Į laiko rankovę.

3.

Ji kolekcionuoja beveik svetimus išgyvenimus, ir toji kolekcija nėra labai didelė, kas vakaras to daryti ji negali, neįstengtų fiziškai, nes perrengti savo esybę, nusivelkant principus ir kvėpavimo ritmą, lytį ir laiko fragmentus, ligas ir šių pėdsakus bei kitus pseudogamtinius ir pseudokultūrinius duomenis, nėra lengva. Visa kita irgi neteikia ypatingo džiaugsmo. Savo jutimų čiuptuvėliais ji privalo nuolat gaudyti laiko apraiškas, dėl keisto įgeidžio, o gal dar keistesnių dėsningumų sutekėjusias į vieną kurį asmenį – išgrynintą savojo laiko paveikslą. Tai, beje, atsitinka savaime – eini ir susiduri. Nežinai tik, kokie likimo įgeidžiai tave pastūmėjo būtent to žmogaus linkui.

– Komercinės formos dabar kitos, mano mergaite, – pasakė aukšta blondinė su dar aukštesniais kulniukais, juokingiausia, kad pakulnių akrobatė buvo įvaldžiusi šitą gatvės meną tobulai.

Tasai tobulumo miražas ir buvo kabliukas, prarijo jį, net žinodama, kad masalas antrarūšis, gal net trečiarūšis produktas. Ji, Rūta Pumpuraitienė, aukštaūgės blondinės vaizdą parsinešė savo iš nekantros susitraukusiame vyzdy, balsą – ausų kaušeliuose, kurie vis dar neišmoko atskirti jūros ošimo nuo kriauklės, kurią, tyliai gaudžiančią, tebesinešiojo rankinėje, bet… šalin savikritiką, stabdančią natūralų banalybių tekėjimą, tegul gatves užtvindo aukštakulniai, o vakarus – neoninės šviesos ir kiti blizgučiai, jeigu pasaulis dabar šitame taške, ji privalo nerti į balsą, į tą metalinį skimbčiojimą, ir į vaizdą – pernelyg ryškų, tarytumei tušu apvedžiotą realybės rūkuos.

Greitai nesusiruoš. Tai neįmanoma. Turės suguldyti vaikus, dar palauks, kol vyras nusileis į trečiąjį, veik nepabudinamą sapno lygmenį, tik tada. Nors ruošimasis prasidės kur kas anksčiau. Pavyzdžiui, vakare ji jau nebegalės iškepti citrininio pyrago, nors mažoji prašys. Aukštaūgė su aukštakulniais niekada nekepa citrininio pyrago, ir tai ne klišė, o kur kas individualesnis pastebėjimas, susijęs greičiausiai su kvapais ar kokiais šeštais ar septintais pojūčiais, dar neįvardytais.

Kam tau to reikia, keiksnos ji save, audamasi batus su beprotiškai aukšta pakulne (iš kur anie čia, jos miegamajame, težino organizacinė jai pačiai ne itin pavaldi jos pačios pusė), kam tau to reikia, jau švelniau keiksnos save, stiebdamasi, tempdamasi visu stuburu. Net sudejuos. Linksma jai bus taip kaip vaikystėj, kai naktį, sulaukusi, kol tėvai ir brolis įmigs, apsiavusi pačiūžas iššokdavo pro langą (nėra čia ko krūpčiot, jie gyveno pirmame aukšte) ir čiuoždavo, čiuoždavo, kol mėnulis suraukdavo antakius, tik tuomet drebančiomis iš nuovargio kojomis parkiūtindavo, parlipdavo ir griūdavo į lovą, pačiūžas užklojusi antklode. Taip būdavo tada. O dabar? Dabar irgi lauks, kol mėnulis surauks antakius? Išskirtinumas dabar – kliauda, liga ar tiesiog socialinės klausos trūkumas, nesugebėjimas pataikyti į bendrą, tegu ir nelabai švarų toną.

Paprastai ji nedainuoja. Tyli. Žiopčioja su choristais. Žiopčioja, išsiduodama ir išduodama save. Todėl ir išplauks dabar aukštakulnių pačiūžom, aukšta kaip Eifelio bokštas, bjaurus savo aplinkumoje, gražus tik savaip.

Kai grįš ir šmurkštels po antklode, vyras būtinai suniurnės: šalti tavo keliai. Gal net susirauks kaip blyškiaveidis dangaus vienišius. Jos pėdos degs. Degs dar kažkas. Neįvardyta, neatpažinta ugnim.

4.

Ji gimė mažame miestelyje, šalia senos bažnyčios, skaičiuojančios jau penktą šimtmetį. Nekentė to miesčiūkščio. Visa širdimi. Bodėjos tais bijūnais ir jurginais, aptūpusiais mažučius, sukrypusius nameliūkščius, krūpčiojo, išvydusi savo pėdas smėliu nubarstytuos takeliuos.

Jis gimė mieste. Beje, kur kas vėliau nei ji, gal po trisdešimties metų. Nekentė miesto, pradvisusio automobilių išmetamosiomis dujomis, baisėjosi beprasmiu žmonių lakstymu, tuo nesibaigiančiu minučių skaičiavimu, netgi klausantis violončelės ar fortepijono meistrų, baisėjosi merkantiliniais santykiais, snobiškumu, bet labiausiai bodėjosi savimi, nerandančiu kelio iš paviršutiniškos meilės ir apsimetėliškos draugystės labirinto.

Ji, žinoma, gimtąjį kaimelį paliko taip anksti, kaip įstengė. Mokėsi, dirbo, augino vaikus, bet mieste neprigijo. Sapnuodavo bijūnus ir smėlio takelius. Dar labiau savęs už tai nekentė. Kad neįstengia išgyventi savo dabarties, kad gyvena šalia tų gatvių, skubančių žmonių ir netgi šalia savo šeimos, šalia savęs pačios.

Jis irgi paliko savo gimtąjį miestą taip greit, kaip įstengė. Dirbo, nekęsdamas naujų miestų, naujų bendradarbių ir naujų viršininkų dar labiau nei paliktųjų. Pjovė avis. Vieną dieną sėdo į lėktuvą, parskrido ir persipjovė venas.

Vienądien ji ėmė ir išėjo iš sutvarkytų savo namų, paliko apstulbusį vyrą. Juk viską tau daviau, kartos jis kaip maldą vakare, paskui suvalgys vakarienę, atsiguls, miegos kaip kūdikis. Visi sakys, ji neįstengė užmiršti gimtinės, taip ją mylėjo, tik ji žinos, kad tai netiesa, nė velnio.

Vienądien (ak, venas jam, žinoma, suadys) jis pasiims benzino baką ir patrauks nežinia kur. Ilgėsis ugnies.

Kojos ją tikrai parves į gimtinę. Kur joms daugiau eiti? Ji netgi ims niūniuoti. Jaudinsis. Tarytum eitų į pasimatymą.

Jis švilpaus. Kažkokius vėjus iš pirmosios pasąmonės siuitos.

Štai ir bažnyčia. Penki šimtai metų. Kaži kas viduje spragtels. Gal net visai ne jausmas, tik nuo kremzlės atšokęs kaulelis.

Štai ir bažnyčia. Sugėrusi šitiek atodūsių. Padegs ją. Tekyla į dangų juodu atsižadėjimo debesiu. Tik ta moteris. Nejauna jau…

Tik tas berniukas. Negimęs jos išsipildymas.

Nejučia abu susės ant griovio krašto.

Vėliau ji sakys, kad ilgai ėjusi jam iš paskos. Atpažinusi žingsnius.

Jis pasakos, kad atradęs joje pirmąją raidę. Ne, žinoma, ji nebuvusi atversta knyga, tik visa jos akių rainelėse ir judesiuose užrašyta jam pažįstamais rašmenimis.

Ilgai sėdės ir tylės. Apie tai, kad neverta deginti to, kas kitiems žmonėms reiškia daugiau nei jiems.

Paskui, išnirę iš taip netikėtai jiems abiem pritikusios laiko rankovės, abu nueis savo keliais.

5.

Tas pastatas jau net ne laiko – susigarankščiavusio, bet pratekančio – rankovė, o kišenė, į kurią kritęs ne visada išsikepurnėsi.

Laipteliai, tiesą sakant, visai paprasti, netgi pernelyg, plytelės, kad ir gruoblėtos, žiemos metu kelia visai realų pavojų susiskaldyti smegeninę, todėl, jeigu jau pasiekėte duris, stverkitės rankenos kuo greičiau, ir kai durys, švelniai atsidususios ir nežymiai girgždėdamos, pagaliau įsileis jus vidun, būtinai atsiremkit į jas nugara, tarytum užantspauduodami savo buvimą anapus.

Laukiamasis tikrai nėra niūrus, netgi atvirkščiai – po kojomis pažyra porceliano mozaika, bet piešinio iš sykio akimis neįstengsit sugauti, nepajėgsit sulipdyti į vientisą, prasmingą paveikslą, virš jūsų galvos šviesos kupolas, tai jis, sugėręs visą aukštybių švytėjimą, šokdins jūsų žvilgsnį, ir pirmoji Vilniaus katedra, statyta dar keturiolikto amžiaus viduryje ir to paties amžiaus gale sudegusi ar sudeginta, liepsnos jums prieš akis, ne, ne ugnies, tik saulės, nė kiek ne gailestingiau ryjančios svetimą laiką, atšvaitais. Nesiklausykit, kaip ten, katedros viduje, riejasi Vytautas su Jogaila, jų ryšys ypatingas, bendras jų laikas apsėtas tokia gaja kultūra, kad net mums jų duonos užtenka, pasisotinkit ir lipkite laiptais aukštyn, tik atsargiai, Albrechto Hohencolerno siela vis blaškosi jais aukštyn ir žemyn, vis ieško ištirpusios Prūsijos kunigaikštystės ir visiems kaišioja koją, ne iš piktos valios, beje, tik iš įpročio, nemarumu įsiėdusio per amžius. Verčiau laikykitės turėklų ir pernelyg nesidairykite, mat laiptais lipant atsiveria laiko navos, juodos ir šaltos kaip kapų rūsių koserės išpuvusiais dantimis, tai dabar visokie implantai ir cementai bei deimantų inkrustacijos, anais laikais tuos pačius dantis nešiodavosi iki senatvės, žinia, sėdavo, barstydavo meilės ir kituose frontuose, dažniau, beje, kituose. Ant viršutinio laiptelio, gal net ne visai viršutinio, būtinai pateksit į sūkurį, kurį sukėlė Radvila Juodasis (protestantas, o sūnūs, žinia, katalikai). Visi tie protestai, kalvinizmas, liuteronizmas ir kiti ginčai galų gale virsta sūkuriu, kurio oro būtų sveika įkvėpt ir dabar, tik šiandien jis vadinamas jonizuotu ir kitaip prisodrintu, ir dar kitaip, šiandien žmonės linkę visus meninius, net religinius pokyčius pritaikyti kūno (išpuoselėto, ištobulinto, implantuoto, inkrustuoto ir kitaip modeliuoto) sveikatai. Jie net pasiryžę auginti (beje, vis ginčijasi, kas geriau atitiktų žmogaus organizmą: beždžionė ar kiaulė) organų donorus, ganys savo senus, sudaigstytus kūnus po amžius amžinuosius. Paskui dar lenkai, Livonija, Statutas, Katkevičiai, Sapiegos, ak, šventi mirguliai, dėl kurių akys atsimerkia į rytdieną, taip netikėtai atplaukiančią lifto gondola.