Laiko klodai, sudėti į knygą
REGINA JASUKAITIENĖ
Gražina Didelytė, Vygandas Čaplikas. Dainavos klodai: tarp ledynmečio ir dabarties. V.: Petro ofsetas, 2013. 142 p.
Į samanų žalsvumo viršelius įguldyta dviejų autorių – dailininkės Gražinos Didelytės (1938–2007) ir regioninės politikos eksperto dr. Vygando Čapliko – mažoji arba pradinė Dainavos krašto istorija, pavadinta „Dainavos klodai: tarp ledynmečio ir dabarties“, visų pirma unikali meninių darbų ir istorinio teksto jungtimi. Antras šios knygos savitumas tas, kad Dainavos istorija čia „pasakojama“ nuo paskutinio ledynmečio pasitraukimo: dailininkė G. Didelytė, tarsi sekdama Šiaurės Europos istorikais, pradeda nuo pradžių pradžios. Viršelyje panaudotas dailininkės piešinys „Dainavos vardas“. Jame vaizduojama eglių sparnus imituojanti, smiltyninių kopų raštais išpuošta karūna, simbolizuojanti buvusią Dainavos kunigaikštystę, išnykusią jungiant lietuvių gentis į vieną valstybę. Tad karūna čia pakrypusi, su spindinčiu kraujo lašu – karalius Mindaugas pirmą kartą Dainavos žemę (Terra Deynove) pamini 1253 metais laiške, padovanodamas ją Livonijos ordinui. Už karūnos tamsiame fone dar tamsesnis, juodas kryžius – rūstus, šaltas, plieninis. Tai kryžiuočių kryžius, juo prisidengus net kelis šimtmečius buvo plėšiamos, siaubiamos ne tik Dainava, bet ir kitos baltų žemės.
Gražina Didelytė. Mažoji Rudnelė. 2002
Pasitinkant Dainavos krašto 750 metų sukaktį (2003), dailininkė G. Didelytė sukūrė savitą kūrinių ciklą ir pavadino „Dainavos klodais“. Šį ciklą sudaro 40 vienodo nedidelio formato (20 × 21 cm) kūrinių, kurie buvo sukurti 2002 metais. Tačiau prieš tai dailininkė perskaitė ne vieną istorinę knygą, studijavo istorinę medžiagą – rengėsi šiam darbui. Apie sumanymą chronologine tvarka „išpiešti“ visą Dainavos istoriją ji pasakoja dienoraštyje: „Septintus metus gyvendama Dzūkijoje atokiai nuo miesto triukšmo, čia išgyvendama šaltas žiemas ir darganas, suartėjau su gamta, pradėjau justi jos virpesius. Aš čia galiu valandų valandas žiūrėti į židinio ugnį, kuri man atstoja televizorių, galiu grožėtis girios paukščiais, subtiliom sniego formom, šerkšno piešiniais [...]. Sužinojusi, kad 2003 metais bus minima Dainavos krašto 750 metų sukaktis, pradėjau gilintis į mūsų istoriją, vaizduotėje iškilo ledynmečio suformuotos šio įstabaus krašto gamtovaizdžių vizijos. Mano sumanytam darbe talkino šio unikalaus kaimelio gamta ir ramybė.“ Taigi istoriniai šio krašto kataklizmai dailininkės vaizduotėje visų pirma vyksta per gamtą, nuo krašto gamtos yra neatsiejami ir vėlesni įvykiai. Nė vienas kitas Lietuvos regionas (ko gero, ir nė viena pasaulio valstybė!) neturi taip šiltai, su meile „išpieštos“ istorijos.
Dailininkė G. Didelytė savitai atsirinko svarbiausius Dainavos krašto įvykius. Jai buvo svarbu istorinio fakto reikšmingumas, pagal kurį ir mes, skaitytojai bei jos meno gerbėjai, galime bemaž 15 tūkstantmečių istorijoje susidėlioti svarbiausius akcentus. Šitoks istorijos „vaizdumas“ ypač lengvai suprantamas mokyklinio amžiaus jaunimui, o piešinių simboliai ir metaforos, skirtingai nuo miniatiūrų grafikos, kur dominuoja grakšti minimalistinė linija, šiame cikle išreiškiami spalvomis. Kiekviename paveiksle padidintas pagrindinis objektas išreiškia temą ir ji nėra užgožta smulkių detalių. Kiekviena iš jų – kruopščiai atrinkta, apgalvota, pateikianti papildomos informacijos, kuri suteikia galimybę suvokiančiajam laisvai reflektuoti. Ši tarsi išgryninta erdvė palieka vietos minčiai. Talpūs, poetiški pačios dailininkės parinkti pavadinimai sužadina dar daugiau asociacijų. Štai pirmasis darbas – „Ledynų sparnai“ – turi pačios dailininkės paaiškinimą: „Paskutinis ledynmetis baigėsi Dainavos krašte.“ Knygos sudarytojas ir bendraautoris V. Čaplikas, daug metų draugavęs su dailininke, turėjęs progos su ja pačia pasikalbėti apie kūrinius, šiuos
Gražina Didelytė. Šaltinėlių akis. 2002
paaiškinimus išplečia, laisvai interpretuoja ir meninius vaizdus. Ties Dainavos kraštu išsikvėpusį, galybės netekusį ledyną dailininkė vaizduoja lyg ledo gniaužtus, žnyples, kurios primena sunkius sparnus, kur ne kur jau pagraužtus saulės spindulių. Dominuoja mėlyna, balta, juoda – žemės, akmens, ledo – spalvos. Antrasis paveikslas – „Saulės šėlsmas“ – nepalyginti šiltesnis, dinamiškesnis. Kiekvienas paveikslas pakeri savo įtaiga, puikiai suvoktu laikotarpiu, koncentruota procesų, įvykių raiška. Visi kūriniai susieti su Dainavos kraštu, atspindi būtent jo likimą. Paveikslo „Titnago širdis“ centre – titnago gabalas, primenantis širdį. Dominuoja juoda ir raudona spalvos. Titnagas – išskirtinis Dainavos krašto akmuo, juo išskeldavo ugnį, iš jo buvo gaminami pirmieji kirvukai ir iečių antgaliai… Naujesnieji laikai susiję su Vytauto Didžiojo epocha, kryžiuočių antpuoliais, vėliau – lenkų okupacija, kuri šiame krašte buvusi itin skaudi: iki 1939-ųjų buvo draudžiamos lietuviškos knygos, uždarytos lietuviškos mokyklos… Paveiksle „Erelio grobis“ vaizduojami didžiuliai erelio nagai, ištiesti į šį kraštą; kiekvieno nago spalvinė simbolika lengvai atpažįstama – tai kryžiuočių, lenkų, sovietų grobuonys. Paskutinį ciklo darbą dailininkė skyrė savo mielam kaimeliui – mažajai Rudnelei, jame ji gyveno daugiau nei dešimtmetį, iki pat mirties. Jis pavaizduotas gilioje, ledynų išraustoje dauboje, aplink – smėlynai, žemyninės kopos, visa apšviesta mėnulio ragelio ir saugoma mitinio gyvūno – žalčio, tai tarsi aliuzija į pirmapradę gamtą ir prigimtinį tikėjimą, kurį dailininkė laikė žmogaus etiniu pagrindu. Pagarba gamtai, meilė bet kokiai gyvybės apraiškai, savos istorijos puoselėjimas – tai priesakai, kurių G. Didelytė laikėsi visu savo gyvenimu, taip pat ir kūryba.
Gražina Didelytė. Erelio grobis. 2002
Antrąją ir trečiąją knygos dalį parengė V. Čaplikas. Remdamasis gausia istorine medžiaga, jis sudėliojo istorinius faktus, nebijodamas juos įvertinti. Pavyzdžiui, aiškindamas prūsų, jotvingių ir kitų išnaikintų genčių likimus, kritiškai atsiliepia apie krikščionybės skleidimą pasitelkus kalaviją; ši grėsmė paaiškina karaliaus Mindaugo poelgį – padovanoti Livonijos ordinui Dainavą, taip gelbstint likusias baltų gentis. Remdamasis Marijos Gimbutienės, Alfredo Bumblausko, kalbininko Zigmo Zinkevičiaus, archeologų Algirdo Girininko ir Olijardo Lukoševičiaus istorine medžiaga, jis iškelia net tris dainavių kaip genties versijas. Tačiau įdomiausia ir sensacingiausia žinia, pasak mokslininko profesoriaus Kalevi Wiiko, kad čia, kur dabar gyvena lietuviai (ir ne tik, bet ir plačiose Europos erdvėse), gyvavusi finougrų prokalbė. Ateiviai iš piečiau esančių žemių (apie tai įdomiai rašoma knygoje „Civilizacijų aušra“) susidūrė su čia gyvenusiomis finougrų gentimis – taip formavosi kitos prokalbės, kuriose pasiliko ir ankstesnės kalbos substrato. Taip nutiko su Nemuno baseine atsiradusia baltų, o Dniepro-Dono baseine – slavų prokalbe.
V. Čaplikas apžvelgia ir vėlesnių laikų Dainavą bei iškelia problemas: kodėl iki šiol neišaiškinta dainavių genezė, kodėl, pradėję trečiąjį laisvės dešimtmetį, vis dar neturime Dainavos istorijos? Knyga dedikuojama baltų šalių – Lietuvos ir Latvijos – istoriniams etnokultūriniams kraštams, kurių kiekvienas turi savitą istoriją. Beje, Lietuvos etnokultūriniai regionai vis dar nėra įteisinti (tuo atsiliekame nuo latvių). Knyga „Dainavos klodai: tarp ledynmečio ir dabarties“ yra įdomi ir kaip meno kūrinys, ir kaip Dainavos krašto mokslinė istorija. Manyčiau, tai yra ateities knyga, veikianti tiek juslines, tiek protines žmogaus galias.
