Drugio pranašystės

NERIJUS CIBULSKAS

Ramunė Brundzaitė. Drugy, mano drauge. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 87 p.

Man visuomet smalsumą keldavo knygų recenzijos, kurių autoriai savo įžvalgas dėstyti pradėdavo gan egoistiškai dvelkiančia maniera – „iš toli“. Knygos perskaitymas ir jos vertinimas kažkodėl tapdavo antraeiliu dalyku, o apžvalgos būdavo prikemšamos detalios informacijos, ką gerb. recenzentas, prieš paimdamas literatūros kūrinį į rankas, valgė pavakarių, kelinto maršruto troleibusu važiavo, kaip strigo spūstyje ar kokį mėgstamos grupės albumą perklausė. Panašių ekskursų išgirsdavau ir per poezijos vakarus: „Va mes su saviakais vakar sėdėjom X bariuke ir staiga – pokšt! – perskaitėm Y knygą, tai gal dabar apie ją ir pakalbėsim.“ Tik kam prieš tai klijavau tą priesagą -davo? Viskas ir dabar išlikę lygiai taip pat. Netgi aš pats šiuo metu, šioje recenzijoje taip rašau ir net nemaskuoju to. Spėju, kad ir čia įmanoma užčiuopti daugumos kultūrinės spaudos veikėjų baksnojamą reiškinį, kuris įvardijamas kaip stalų, chebrų ar dar kokia nors kultūra. Pritariu – nuo to nepavyks pabėgti. Rašoma sau, apie save ir dar truputį draugams. Ir viskas. Vis aiškiau suvokiu, koks iš tikrųjų ankštas tas lietuviškos poezijos fortas. Visi per daug gerai pažįstami, visi bičiuliai. Visi iš kokios nors mafijos. O kalbant, rašant apie kieno nors poeziją visada geras tonas yra nors trumpai papostringauti apie save. Taip pradedu ir savo pasvarstymus apie Ramunės Brundzaitės pirmąjį eilėraščių rinkinį „Drugy, mano drauge“. (Atleisk, Ramune, kad tiek daug eilučių skyriau savajam „iš toli“.) Nes vieną trečiadienį man parašė „Šiaurės Atėnų“ redaktorius ir paklausė, ar neturiu kokių nors recenzijų. Priešais mane ant stalo tuo metu gulėjo žalias obuolys ir ši poezijos knyga.

Ramunės eilėraščius skaitau arba jų išgirstu nuo filologyno laikų. Dabar jau nereikia gaudyti fragmentų, nes į knygelę sudėta jos eiliuotų tekstų visuma. Pirmasis surepetuotas ir niekada neperfilmuojamas debiutuojančios kūrėjos dublis. Ar būčiau geras kritikas, jei dabar recenziją baigčiau ir šios poetės kūrybą apibūdinčiau lakoniškai, nesvarbu, kad sąžiningai? (Ar išvis, kalbant apie poeziją kažin kieno sugalvoto dabartizmo laikotarpiu, reikia tos sąžinės?) Kas, kad pasakysiu, jog man labai artimi Brundzaitės rašomi eilėraščiai, o juose surandu tai, ką asmeniškai, neprofesionaliai, bet gyvai atpažįstu kaip poeziją. Tik taip, kaip suvokiu pats. Ne, taip negerai, seni. Reikia savo kalbėjimą rūpestingai įvilkti į argumentaciją, motyvavimą, diskursą, intertekstus ar kitą kultiūrinį-literatūrinį skafandrą. Tu juk baigei literatūros studijas. Taigi.

Pasiimu Brundzaitės knygą ir pradedu skaityti. Neskubėdamas perskaitau per porą vakarų. Tarsi pasitikrinu, ar skaitymo malonumo receptoriai dar neatšipę, ar tekstai veikia. Nes jeigu veikia – nesinori jokių terminų, kurie momentinį perskaitytos medžiagos pajautimą perplėštų tarsi „yrančią sapno luobelę“ (p. 31). Šią akimirką specifinė lit. terminologija man nelabai terūpi, tegul tie eilėraščiai ir skamba „banaliai kaip ir visi / apie meilę“ (p. 56). Gerai, kad nebijai banalumo, Ramune. Pati kasdienybė pilna švystelėjimo (nuo švisti) atvejų, kai atskiri žodžiai, skrebenami eilėraščiai, galų gale regimas geltonuojantis, šiurkštus peizažas pasirodo kaip masyvi banalybė. Eilėraštis © © © yra apie tai. Apnuogintai – apie paprasčiausią banalybę. Saulės žaismas „ant raudonų coca-colos skardinių“ (p. 55) tampa impulsu eilėraščiui. Vyno gurkšnis, persimainantis į rubiną. Juokinga, bet šį eilėraštį skaičiau keletą kartų ir bandžiau įsivaizduoti (nes nesu rankose laikęs ar kitaip patyręs prašmatniojo rubino), koks yra jausmas burnoje turėti šį brangakmenį. Panašiai esu kontempliavęs per retorikos paskaitą, kai išgirdau pasakojimą apie oratorių, kuris iškalbos meno mokėsi į minėtą kūniškąją ertmę prisigrūdęs jūros akmenukų. Jei klausite, kodėl sąmonėje modeliavau tokią situaciją, atsakysiu paprastai – tokia ta poezija. Jei minimalistinis (7 eilučių) eilėraštis veikia ne tik regėjimą, klausą, bet ir kitus žmogiškuosius jutimus – gerai. Čia ta retai pasitaikanti situacija, kai skaitai svetimą tekstą ir su ego kartėliu galvoji – štai pavėlavai jį pats parašyti. „Tiksintis riešas“ (p. 55) – vos du žodžiai. Tačiau iš čia visa pulsuojanti, tiksinti eilėraščio gyvybė.

Beje, kokių instrukcijų laikytis, kai „laikrodžiai tiksi garsiau“ (p. 10), bet laikas nuo to netampa lėtesnis ar greitesnis? Kai daugėja „būtinių kartinių“ (p. 20) ir skaudžiai aiškėja, kad „šis miestas per mažas slėptis“ (p. 43)? Kažkodėl tokiu atveju žmonės (vis dar) rašo. Tad stebisi knygos redaktorius, stebisi visi tie, kurie gyvena savo mažus, daugiau ar mažiau normalius gyvenimus. Turbūt stebisi pati Ramunė, suskliaustuose delnuose globėjiškai laikydama savąjį nakvišinį sfinksą – pirmąją knygą. Tačiau ta ištikusi, laike lyg guma išsitęsusi nuostaba (rinkinio eilėraščiai apima maždaug aštuonerių metų rašymo periodą) sužadina nesuvaidintą smalsumą, kuris galbūt gali pasirodyti tiek pat bauginantis, kiek ir visai natūralus: „Ar jums niekada nebūna baisu / dėl antrosios skaičių rikiuotės, / įrašysimos / po brūkšnelio?“ (eil. „1988– “) Geras klausimas, kai atsakymas – visiškai nereikalingas. Bet čia poezija. Kai gali stovėti tyruose arba jūros pakrantėje ir sau smalsauti. Pilna burna rubinų. Ir visu savo žmogiškumu bijoti išgirsti atsakymą.

Taip ir klausinėji visų ir visada, kai tik proga pasitaiko, nesvarbu, ar esi „su aukštuoju“ (p. 32), ar nešioji kokį nors kitą svarbų titulą („mama, o kaip čia buvo / nuo vaikystės, sakė, pasiutus / vis bandydavau išsiaiškint, kas būna aukštai kilus“, eil. „Aukštasis“, p. 32). Tačiau skubama kukliai pasiteisinti, kad nepasiektas aukštasis pilotažas arba kad bijoma aukščio. O bijoti čia nėra ko, nes niekas nenustatė, kur ir kas yra tas aukštis. Vis dėlto perskaitęs rinkinį „Drugy…“ matau, kad Ramunė jau pakilo į savąjį ir jame užsiima sėkmingu pilotavimu. Jeigu oro srovės bus palankios – pakils ir dar aukščiau.

Dabar paklausiu eilėraščio fragmentu: „Ar jums niekada nebūna baisu fotografuotis?“ (p. 80) Arba – fotografuoti? Tamsioje fotoaparato atmintyje, pirmiau nei gimstančiuose prisiminimuose, išsaugoti tolimo, bet drauge artimo miesto, į kurį galbūt niekada nesugrįšite, vaizdus. Ką ir kiek reiškia į skaitmeninę laikmeną įrašomas, megabaitais paverčiamas įspūdis? Juk ir turistinė informacija apie Didįjį kanjoną sako: nustokite fotografuoti, tiesiog žiūrėkite, žvelkite. O štai rinkinyje „Drugy…“ Ramunės aplankytas Udinės miestas ryškėja vienos kelionės eilėraščiuose-fotografijose – knygos skyrelyje „Udinės giesmės“. Nauja, nepatirta aplinka fotografuojama, fiksuojama poezijos tekstu, nesąmoningai lyginama su paliktu, tačiau net ir į tolimiausią kelionę išsivežamu Vilniumi („miestą-lopšį pakeitė miestas-karuselė / svetimos kalbos, kalvos / svetimi balandžiai“, eil. „Lingua madre“, p. 60). Keičiasi ne tik išorinės erdvės, bet ir vidinė lyrinio subjekto geografija („kol grįšiu / turiu čia stiklinį rutulį, kurį pakračius Vilniuje sninga“, eil. „Vilnialaiškis“, p. 62). Elementarus kiekvieno keliautojo dėsnis: kai esi čia – ilgiesi kažkur likusio ten.

Kai pamažu įsirašau, įsivažiuoju su savo nerišliais pasvarstymais, ateina metas kažkokiam taškui. Tada norisi kalbėti ne apie poetinius pilotažus, triukus, festivaliuose stumdomus ir barikadomis verčiamus stalus. Norisi į žmogišką, buitiškai būtišką kalbą (kiek tai įmanoma) išversti jaunos poetės eilėraščius, kurie gali būti skubriai „suskrebenti“ (p. 59) troleibuse, jaukioje Italijos „kavinaitėj“ (p. 68) arba neaprėpiamus matmenis turinčiame kambaryje – vienatvėje. Man rodos, Ramunės knygoje atradau nemažai tokių kambarių. Vaikštai po juos, praveri skirtingas duris, kartais – tik žvilgteli pro rakto skylutę. Atrodo, kad eilėraščiuose yra ir kitų žmonių, jų pokalbių ir buvimų. Tačiau galop suvoki, kad aiškiausiai vis vien girdisi Ramunės balsas. Neatsitiktinai ramus, konstatuojantis ir jau bandantis susitaikyti su paliečiančiu laikinumu. O tai, manau, yra gerai. Kam reikėtų gąsdinti drugius riksmu, kurio ir taip aplinkui pilna?

P. S. Kai Ramunė manęs pasiteiravo, ką manau apie jos knygos pristatymo vakarą, pasakiau, kad pristatymas praėjo kaip pristatymas, lyg ir nieko ypatingo. Nemelavau.

P. P. S. Tik paskui pagalvojau, kad gal skėliau per stipriai. Parašiau jai žinutę ir pasakiau, kad jos poezija man patiko ir patinka. Tąsyk irgi nemelavau.