„Mane stipriau jaudina griaunamosios žmogaus jėgos negu kuriamosios“

Debiutai

Praėjusiais metais tapybos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje baigęs Algimantas Černiauskas jau spėjo dalyvauti ne viename bendrame meniniame projekte. O visai neseniai netgi surengė personalinę parodą Vilniuje, Senamiesčio menininkų galerijoje / dirbtuvėje. Ji vadinosi lakoniškai – „Tapyba“. Tačiau, kaip netrukau įsitikinti, pats Algis žodžio kišenėje neieško.

– Savo paveikslus vadini saulėtekiais. Kodėl ne saulėlydžiais?

– Vadinu juos saulėtekiais iš įpročio. Pačioje pradžioje mane vedė sunkiai paaiškinamas idealizmas. Aš tam saulėtekiui teikiau man pačiam nebesuprantamas poetines prasmes. Ar čia ryto žara, ar moters šviesa, ar mano egoistiškos mirties veidas. Man patiko, kad saulėtekis kyla, ir kėliau save pats kartu su juo, vienodai sureikšmindamas ir tapybą, ir tuos svaiginančius žodžius.

Įsitikinau, kad paveikslo pavadinimas – menkavertis reikalas. Vadinkim mes juos kaip norim ir nieko tai nekeis. Neva giliaprasmis pavadinimas pagerins paveikslą arba kartu jie susijungs į turbo-meno mazgą ir mes pasakysim „oho“. Niekada taip nebus. Aš manau, kad pavadinimas, kaip ir data, tai tik pagalba tvarkant savo jaunų dienų veiklos archyvus.

– Neseniai surengei savo parodą. Ką tau tai reiškia? Ką manai apie parodas? Ar jos reikalingos menininkams ir jei taip, tai ar labai labai? Ar pats dažnai vaikštai į kitų menininkų parodas? Kodėl?

– Nežinau, kodėl parodas daro kiti… galiu tik nujausti. Matyt, turi ką pasakyti. Arba turi ką iš to gauti – greičiausiai dėl to. O gauti galima nemažai. Jei įtiksi kam reikia, už savo kūrybą gausi stipendijų ar subsidijų, ar premijų, ar gal net amžiną gyvenimą! „Turit niekam tikusių idėjų? Puiku! Varom į ŠMD, kad ir kas tai būtų.“ Po galais. Kiek mes galim šert vieni kitus atrakcijom.

Kvaila rengti parodas, bet – surengiau. Vaikščiojau visas švytintis ir kaip koks mulkis kviečiau visus – ateikit į mano parodą, ateikit pasižiūrėti, ką padariau. Ir dar surengsiu tikrai ne vieną, kad ir kaip man dėl to būtų gėda.

Dalyvauju parodose tik dėl savo silpnos valios. Būčiau kietas – dingčiau be žinios. Žodis „kūryba“ man niekada nebuvo gražus, o užsiimti jos prezentacija išvis absurdas. Su paroda ar be jos – tuštuma.

– Papasakok, kas būdinga tavo kūrybiniam procesui. Kaip išspinduliuoji savo saulėtekius?

Algimantas Černiauskas. Saulėtekis. Vasaros jau beveik baigėsi. 2012

– Žvelgdamas į ateitį nieko joje nematau, tad stengiuosi apie ją ir negalvoti. Niekad nežinai, ar dar tapysi. Kažkokioj duobėj rašiausi, kad geriau jau mirsiu, negu dar kada tapysiu, o vėliau, rašydamas laišką Gauguinui, prisiekiau, kad tapysiu, kol žūsiu. Visgi tapyba įsismelkė man į širdį ir tai pavirto vieninteliu užsiėmimu, kuris man atrodo bent kiek vertingas. Tapyba man primena valgymą. Valgymą ir dainavimą tuo pačiu metu. Tai tokia puota, kurioje mes dainuojam pilna burna vaišių, pilnais nasrais dažų, pasimušdami ritmą vištos kulšele į stalą ar į kokios mergužėlės šlaunį. Nusirengi nuogai ir egzaltuoji. Pasiekęs kulminaciją nevalingai pradedi tepti dažus sau ant rankos ir tau atrodo, kad veriasi žaizda. Norisi cypti iš skausmo.

Iš šalies gali pasirodyti klaikokai… bet, o brolyti, aš tik ieškau tapybos, kur turinys ir forma būtų viena. Tai taip žmogiška.

– Kada nustojai piešti daugiau mažiau protu apčiuopiamus objektus ir pradėjai daryti tai, ką dabar darai? Kodėl taip nutiko? Kokį požiūrio pokytį žymi šis perėjimas?

– Man atrodo, kad iliustracijos menas išseko dar iki Švietimo epochos.

Paišiau čia kažkokią merginą, kol ji ėmė šūkauti: „Dieve mano! Ką jis daro su mano veidu!“ Nepakenčiama… Žiūrim į tolimą planetą ir pykstam, kad neatpažįstam joje savęs.

Noriu nusipurtyti kuo daugiau balasto. Reikia neprisirišti prie to, ką tikriausiai turėjai omeny, sakydama „protu apčiuopiami objektai“. Pirštai, kėdės, maišai ir veidai. Kas jų nematę. „Oi! Musė nutūpė ant mano paveikslo ir dabar man reikės iš naujo pertapyti panages.“ Vaikai, primatai ir liūdni ligoniai – patys geriausi piešėjai. Jie tiksliausiai moka įkūnyti savo objektus. Vienas, du – o štai ir tavo stuburas visu savo grožiu!

Nuo pat kūdikystės mane stipriau jaudino griaunamosios žmogaus jėgos negu kuriamosios. Buvau priverstas tai pamiršti. Prieš savo valią ugdžiau savyje kažką panašaus į humanistų humanistą Montaigne’į. Kai pradėjau dirbti su saulėtekiu, mano Montaigne’is ėmė daužyti save akmeniu. Ir uždaužė! Ką gi. Žiūrėsim, kas bus toliau. Apsidairius viskas atrodo skaidru ir netgi truputį pakilę virš žemės.

– Ar tau svarbu, kaip reaguos žmonės, žiūrėdami į tavo paveikslus? Kodėl?

– Neapsakomai svarbu.

Rimtai! Vos tik kas pasako, kad mano paveikslas nelabai geras ar kad mano „koncepcija“ šluba, man norisi tą žmogų iškart priploti! Net jeigu jis ir teisus. Man tada norisi siautėti, draskyti savo tuos paveikslus, o kartu sudraskyti ir tą pašnekovą. Labai nemalonu. Kaip gerai, kad tik nedaugelis mato mano darbus.

Man nerūpėtų joks žiūrovas pasaulyje, jeigu jam tik liautųsi kilti klausimai: „O kodėl čia taip, o kodėl čia anaip?“ Ypač tai vargindavo, kol tryniausi toje akademijoje. Visgi man pačiam niekada neužteko drąsos nusibraukti ašarą ir sušukti, jog aš taip padariau tik todėl, kad baisiai norėjau taip padaryti. Ten mus išmoko kalbėti pasiaiškinimais, ir kai galiausiai ateina laikas save parodyti, mes ir toliau ieškome pateisinimų savo paveikslams. Negerai. Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi.

– Kokią vietą tavo gyvenime užima žandenos ir gitara. Ką ir kodėl su jais veiki? Katras iš šių „gyvūnų“ svarbesnis, skvarbesnis ir katrą pasiliktum, jei reikėtų rinktis?

– Aną vasarą turėjau regėjimą. Buvo karštos dienos, daug grojau savo virtuvėlėje. Daug grojau, gėriau ir masiškai rašiau kažkokius apokaliptinius eilėraščius. Trečią savaitę pas mane nusileido arkangelas Gabrielius. Guliu naktį vis pabusdamas nuo savo balso, kviečiančio Aukščiausiąjį. Siaubingas… kruvinas košmaras. Kažkur paryčiais, vėl pabudęs, pamatau virš savęs palinkusią figūrą. Tai buvo Gabrielius. Billy Gibbonso iš „ZZ Top“ pavidalu! Ir jis mane ėmė drausminti! Sako, tu čia veltui nešūkauk! Pasiūlė man geriau ką užkąsti. Sakiau jam, kad neturiu ką. Nieko visiškai. Nei sau, nei jam. Tada jis ištiesė pirštą, matau, kaip juo mane bara ir sako: „Ne, tu valgyk savo gitarą!“

Žandenos auga iš pačių sielos gelmių ir tiek. O gitarai… reikia dėmesio. Jau beveik metus tesu puikių puikiausias proletaras, dirbantis šimtą valandų per dieną, kad vakare pusvalandį pagerčiau alaus. Tai siaubinga! Pirštai stovi vietoje! Jei patapai, tai negroji. Jei groji, tai netapai. Jei groji – nerašai. Jei rašai – netapai. O kur dar koks kibirkščiuojantis tarpkojis! Dienos turi būti nerūpestingai laisvos, kad pavyktų visa tai laikyti viename tvirtai suspaudus.

– Dirbi pačioje Vilniaus širdyje įsikūrusiame knygyne, kiekvieną dieną tenka pamatyti daug žmonių, besidominčių knygomis. Kokiomis knygomis jie labiausiai domisi, o kokiomis – mažiausiai? Kokie pastebėjimai ar išvados jau spėjo rastis dėl šios patirties?

– Kiekvienąsyk atėjęs į darbą pajuntu savy tikrų tikriausią, paprastą ir nuoširdų žmogų, kuris nieko daugiau ir negalvoja, kaip tik štai ką: „Kaip čia kuo ilgiau nenumirus.“

Jaunos ir vidutinio amžiaus moterys daugiausia skaito erotiką, pornografiją. Kodėl? Nežinau. Matyt, raidės, kultūra…

Seneliai skaito ilgo gyvenimo paslapčių kupinas knygas…

Aš nežinau. Neturiu jokių išvadų ar netikėtų pastebėjimų.

– Ką tau pačiam reiškia knygos? Kokius autorius skaitai, ką tau tai davė, duoda?

– Chateaubriand’as! Jis mano draugas! Daug kas iš jo juokiasi, bet kol kas dar nesutikau kito, kuris sava plunksna palei pasaulio kontūrą pieštų taip tiksliai.

Bet aš nemėginu apsimesti skaitantis. Gal kažkada truputį bandžiau, bet darbas knygyne mane nuo literatūros atgrasė galutinai. Pilnos lentynos bergždžių paukščių. Nepadės jie mums.

– Kokie dar menai tave kabina? Kodėl?

– Priklauso nuo to, ant kokio užsirausi. Vieną kitą kartelį teko patirti šiokios tokios nuostabos. Būna, net pasakai: „Po galais! O kaip čia padaryta?“ Taip yra buvę tik gal kartą ar du, bet ir tai… toli toli.

O šiaip kuo sudėtingesnis meno kūrinys – tuo jis nuobodesnis. Čia kaip ir su paveikslu. Kuo jis sudėtingesnis, tuo jis nuobodesnis. Mes galim žavėtis kokio nors komplikuoto eilėraščio prašmatnia architektūra, jo įstabiu turiniu ar neapsakomais jo mums keliamais jausmais arba galim tiesiog pripažinti, koks jis yra beviltiškas, tas eilėraštis. Man jie atsibosta kažkur ties… pirmu žodžiu.

– Kokių minčių gimsta tavo galvoje greta pamačius žodžius „menas“ ir „politika“?

– Tu turbūt klausi apie meno pasaulio politikus. Blogai. Labai blogai. Jokių prošvaisčių. Turintys valdžios nemėgsta konkurencijos, o sau į pamainą veda silpnus. Turbūt taip gimsta legendiniai menininkai. Taip yra bent jau ten, kur man teko pabuvoti.

Geriau, kai menas su politika eina atskirai ir vienas kito neliečia. Poetas, likęs tarp politikų, atrodo blogai. Jam nebėra šansų išgyventi.

– Kaip manai – ar jaunam menininkui reikalingi autoritetai? Kodėl? Ar pats tokių turi?

– Įsivaizduok! Šventvagį barbarą, gyvenime neturėjusį jokio autoriteto, stabo, vado, panos ar netgi neturėjusio santykio su egzistencialistų kūriniais! Tik pagalvok, kokias didingas abstrakcijas gebėtų kurti toks gyvulys! Arba koks geras būtų buvęs Fragonard’as, jeigu jo širdis būtų plakusi ne karaliaus dvare, o kur nors kalnų oloj.

Arba dar va vakarėlio vizija: įpuoli visas purvinas ir apšepęs į restoraną su kyšančiu iš kišenės buteliu. Visos klykia. Urgzdamas ir kvatodamas griebi vieną po kitos už šiltųjų. Ką nors atsainiai nušauni. Kokį nors… džentelmeną. Tada vėl puoli panas… O tie, kurių nepuoli, tik sukiša nosis į savo sriubytes ir bulvytes ir tyliai šnabždasi: „Va šitas tai moka džiaugtis gyvenimu.“Pats autoritetų turiu. Mano meilė jiems tramdo mane.

Savo griaunamąsias jėgas tenka kreipti į save, kur niekas nemato, ką darau.

– Kokias problemas matai šiuolaikinės lietuvių dailės planetoje? Kaip jas išskraidinti į daugiau ar mažiau atvirą kosmosą?

– Labai daug menotyrininkių. Ir menotyrininkų taip pat.

Kalbėjosi Aušra Kaziliūnaitė