Visų Šventųjų ir Zadūšnų (Vėlinių) dienos Mištūnuose

1993 m. vasarą ir vėliau Lietuvos liaudies kultūros centro etnologai, folklorininkai, liaudies meno tyrinėtojai (ekspedicijos dalyviai) gyveno dzūkų gryčiose ir nuodugniai „kratė“ paribinį su tuteišiais gudais ir lenkais esą „paskutinį lietuvišką kaimą“ Mištūnus (Šalčininkų r.), įsikūrusį prie Versekos upės ir įsiterpusį tarp Tetėnų ir Kalesninkų bažnytkaimių. Teisybės dėlei dera pasakyti, kad pirmasis šį savaip unikalų senovinį gatvinį kaimą „atrado“ folklorininkas Vytautas Musteikis, nestokojęs entuziazmo tiesiog įvairiose įstaigose kalbinti eilinius žmones (pavyzdžiui, iš Mištūnų kilusią mašininkę) ir savaitgaliais vykdavęs patikrinti išgirstų įdomybių. Kol vis dar rengiamasi išleisti išsamią monografiją apie šio kaimo papročius, folklorą ir liaudies meną, pateikiame žiupsnį informacijos apie savaip pakitusį senąjį Mištūnų protėvių kultą.

Visi šventieji.

Diedai. Skerstuvės

Prieš Visus šventus dziedam gamino. Virė, kepė. Kap seniau kruopinės grikių košės, mėsos privirdavo. Kas kų turėdavo… O dziedų Valkinyke an šventorio sėdz keli šėrai. Visi susėda an šventorio. Kad buvo gerų, ale buvo ir visokių. Ir dziedam dalino, maišus davė. Tai jau per Visus šventus, kad melstųs už dūšes. Jau tep seniau buvo priimta.

Ir ragaišį kepė, ir duonos šviežios, ir mėsos. Papjauna kų, ir mėsos šviežios vežė. Kas kų turėj, tų pjovė. Ne visi ir davė, kas biednesnis ir nedavė. Kur bagotesnis, dalino. Nu, babkas grikines kepė. Tadu pyragų nekepė, ne tep, kap dabar. Nei tų miltų kviecinių buvo, brangu. Tik Kalėdai ir Velykai pirko – Kalėdai pusė pūdo, an Velykų jau daugiau kepė pyrago.

Priverda mėsos, nu, kur jau gražesnė pataiko – kaulo neveši. Kumpio atpjauna, karkų išverda, sutrupina, ty jau neduoda po kažkiek, ale po kąsnelį. Mėsos, babkos, duonos, ko kas turėj. Ragaišio iškepė, dar grikinį ragaišį kepė. Sudėta kųsneliais visa krūvon. Ir vienam padalina, ir kitam, o jie šėroj sėdz. Tep ir dalino. O jie rožančius turėjo ir kalbėjo poterius.

Ty sarmacijies jaunas apie tuos dziedus tųsytis. Atėjo bobutė, ir aš jai atpjoviau lašinių ir mėsos. Prinešiau ir daviau, ale aš nesakiau, už kų melscis. Eik pasimelsk, pamislinau, kad už jį, vyro tėvą. Ir aš jį tų nakciu sapnavau, tą savo vyro tėvą. Sakau, aš apieravojau, už jį tau duodu, ir ji meldės už dūšes. Aš nesakiau, už kokių ir kap, ale aš mislinau ciktai, ir aš tų nakciu suregėjau.

Su kuo gražiau, tai nešam skerstuvių ir kaimynam. Kraujų onpili, dešrų indedi, mėsos indedi ir nuneši. O jau kap jis paskerdzia, jis tau atneša. Šitep buvo. Ale su kuo gražiai labai, tas tam nešė. Katras biednesnis, irgi nuneši. Kad jis tau ir neatneš, ale, pamislinu, ir jam reikia, kų padarysi… (Karolina Mikelionytė-Jurgelevičienė, g. 1916)

Kelias namo. Mištūnai. Autorius ir metai nežinomi

Per Visus šventus važiuoja bažnyčion. Kap seniau, buvo ubagų tų, dziedų. Jie po bažnyčia sėdėjo. Apie Visus šventus, va, kap paršų kas skerdžia, ot, sako, dziedzinės, dziedam raikia padalyc… Dziedai sėdzia po bažnyčia, tai dziedų diena. Priverda mėsos, grikinių babkų pakepa, duonos, nu, ir dziedams padalija. Suraiko suraiko gabalų, bo ten ne vienas sėdzi. Nuneša ty – man, man, man… Pasmeldzia ir parvažiuoja.

Paskerdzia žmogus, katras turi. Paskerdzia, ir sau būna… Išverda, nu, ten nuneša, padalina. Po daug nedalina, ot, va, vienam gabalų, kitam. Jam visi žmonės susideda, maišų prideda. Paskerdzia taip apie Visus šventus, va teipos. Nu, paskerdzia ir Kalėdai, prieš Kalėdas paskerdzia, nu, ir vėl ty būna… Nu, va, sako, už dūšes pasmeldzia. Už mirusius jau pasmeldzia.

Kas padeda skersc, tas jau būna skerstuvėse. O kap ne, tai kam? Pasiskerdei sau. Nu, kap kas gražiai būna, o tep… Aš nunešiu vienam, rytoj jis paskers, atneš man. (Veronika Verseckaitė, g. 1915)

An Visų šventų reikia dziedam iškepti babka. Duonos iškept. Mėsos išverda, visų duoda. Dziedam duoda, ir liepia kalbėc poterius už tų ir tų. Daug tadu bobų, dziedų buvo. Jie vadovavo, kai meldės už dūšes. Prieš Visus šventus, sako, nedzidelį paršų dziedam skerdžiam. Didesni ūkininkai skerdė ir po du. Davė dziedam kas papuolė, karkų, kumpio.

Prieš Kalėdas nešdavo, prieš Velykas nešdavo dziedam. Kalėdom, Velykom nešdavo, ale jau an Visų šventų tai jau daugiausia.

Kaimynam, kas padeda skerst, tam nuneša skerstuvių, bile kokios mėsos, dešrų nedarydavo. Kartais tik sau, paragauc. Kam arčiau, nuneša vienam kitam jaknų, galvos atkerta. (Marijona Bujytė-Malakauskienė, g. 1921)

Pirmiau gražiau buvo kap dabar an Visų šventų. Seniau an Visų šventų nėjo an kapų, bažnyčioj visi meldės. Sako, tadu mišparas. Žėlabnas. Žvakes visi sudeda ir degina bažnyčioj. Nusperka ten ir an grabo padeda. Kiek gali – dvi gali padėt, keturias.

Seniau žebrokam an Visų šventų nešė ir mėsos, ir duonos. Sakėm, sukalbėkit poterius už numirėlį. Sakėm vardą ciktai. Melskis už Mykolą ar ty už Stasį. (Marija Radziūtė-Balkienė, g. 1930)

Piemenukus daugiausia ėmė nuo gegužio iki Visų šventų, iki užšųla. O bernus ir mergas kartais nuo Kalėdų iki Naujų metų. (Sofija Balkytė-Buckuvienė, g. 1927)

Nu, sekmadieniais ar ty kokie atlaidai – žebrokai sėdzi, o tep tai nebūdavo. Jie tep vaikščiojo po namus. Tik prieš Visus šventus jiems daugiausia dalindavo, kad už savus ir kitus numirėlius melstųsi. Babkas iš bulvių iškepa, nuneša jiem. Bulvių pritarkuoja, spirginių pritrupina, svogūniukų įdeda. Išmaišo ir iškepa. Babkos tankiai duodavo. Iš grikių ragaišio iškepdavo. Ir spirginio, ir mėsos, ir kiaušinių, ir pinigais duodavo. (Eleonora Malakauskaitė-Benkienė, g. 1931)

Prie bažnyčios sėdi ir žebravoja jie per Visus šventus. Kap susėda abiem pusėm, tai šėrai buvo tų diedų. Nu, būna tokių, kad ir paršą paskerdzia Visiem šventiem, išverda mėsos, neša diedams padalyt. Jau jų diena Visi šventi. Tai jų diena. Ir duonos ir sūrio prideda ir padalina visiems diedams ir liepia melstis už gyvus ar ty už mirusius. Už kų liepia, už tų ir meldziasi.

Va, kaimynės boba visai biedna buvo. Tai vis ajo prie bažnyčios. Tai, sako, kap parsineš ty kampų visokių. Pinigais neduodavo, tik maistu. Tai, sakė, jų šventė. (Paulina Bujytė-Laučinskienė, g. 1934)

Ty rudenį būna tiej diedai. Ale gi užmiršau, kuriuo laiku. Irgi turbūt, kai jau pabaigia visa, vadino diedais. Tą dieną. Baliavoj. Diedų dienai tai net ir gyvulį papjauna. Avį papjauna, o kap kas, kap seniau, dar ir karvį ar kokį telį pjauna. Jau ant tų diedų jau daug pridaro maisto. Nešdavo ir po bažnyčia ty. Irgi diedais vadino ty. Tokie, nu, biedni žmonės sėdėj. Sako, reikia nunešt ir diedam. Prašė, kad pasimelsc, kad viskas eit geriau.

Seniau skerstuvės rudenį jau būna, kai būna šalciau kiek. Nuo laukų kap visa jau nuima, tai tadu jau skerdzia kiaulas. (Zofija Ginevičiūtė-Ginevičienė, g. 1918)

Sakydavo visiems… Sako, ar tu šituos polskus poterius kalbi, ar kiaulė bezda, tai tas pats. (Jeronimas Radžius, g. 1917)

Tiems ubagams žmonės atskirai pasiruoša, kad ubagai pasimelstų už mirusius. Nuneša ir išdalina visiems iš eilės, pjausto ten pat, prie bažnyčios, o kiti susipjausto jau namuose gabalais. Kas kokį spirgą su duonos gabaliuku duoda, kas kų gali.

Per Visus šventus daugiausia bernam, mergom, kur stambūs ūkininkai samdė, baigėsi darbas. Iki Naujų metų juos paleidžia namo. Nuo Visų šventų iki Naujų metų.

Jei papjauni meitėlį trečiakvodrin, mėsos ilgai jau neišlaikysi, jokiu būdu neišlaikysi. Daryk kap nori, o joj vis vien suges. Suges ir baigta, jei trečiakvodrėj. Tuoj kirmėlyčių rasis – būna, gyvybių tokių atsiranda. Ir trečiakvodrėj vengėm mėsos pasigamint, papjaut gyvulį kokį. Tai jau nepjaudavo.

Aš dar savo mamų palaidojęs, tai irgi diedam nuvežiau laidotuvių pabaigtuvės. Nuvežiau ir padalinau. Tegu pasimeldzia už jų.

O Visų šventų kai sulauki, tai neik kaiman tada – nerasi nė vieno žmogaus, visi bažnyčioj. Pilnas kelias, išvažiuoc iš miestelio negalima. (Stasys Bazys, g. 1908)

Zadūšnos (Vėlinės)

An Zadūšnų bažnyčion eina tamsiai apsirengę. Bažnyčioj an Visų šventų mišparas žėlabnas būna, ir paskui an Zadūšnų žėlabnas mišparas. An Zadūšnų eina an kapinių, meldzias visi. Kap kadu jau gruodas būna, kai einam an kapinių. Su savim nieko nenešėm, cik melscis einam. Dar labai gražiai kapus aptaiso ir visa, o seniau to nebuvo. Seniau ir žvakelių nenešė an kapinių, cik melscis ajo. Seniau brangios žvakelės buvo. Kas turi bitių, tai pasdaro vaškinių, ale vis tiek brangu, škada nešti. Vaškines gadzina, kai miršta. Sako, tadu vaškinės reikia.

Kapinėse laužą užkuria. Seniau buvo medzinių kryžių, tai jei nuvirsta, juos sudegina. Kap šalta, tai sukuria laužą – alektros seniau nebuvo. Užkuria ugnį ir meldzias. Kad šviesiau būtų. Ir šilciau, ir šviesiau in ugnį. Skaito, gieda žmonės prie tos ugnies. Eina ir gieda visi, meldzias. Pirmuciniai ugnį užkuria vaikai. Jiej gi sulekia dar šviesiai kur. Jiej čėso turi. Nu, tai kryžius, katrie jau supuvį, tai cik tuos degina. Nu, tai visi sudeda nuog savo kapų, nučistina. (Karolina Mikelionytė-Jurgelevičienė, g. 1916)

An Zadūšnų žmonės būna rimtesni, tokie spakainesni. Tadu yra tokie minėjimai, būk tai už numirėlius, nu, pagerbdzinėj numirėlius. Anksciau buvo kryžiai medziniai, pas visus beveik kryžiai medziniai. Jų būna prigriuvinėj labai, tai juos suneša vienon vieton ir tadu sukuria laužą. Užkuria, kad šventas daiktas, nu, švencintas kad ten nesivoliot an kapų. Didesni meldzias, o vaikai šokinėja, kepa kų toj liepsnelėn. Tokia ir mada buvo – visųlaik kūrino, o dabar nedegina. Užtat dabar kryžių nėr, ogi malkų neneš an kapų deginc. An kapinių vakare ėjom. (Eleonora Benkienė, g. 1931)

Zadūšnų ajom an kapinių, pareinam namo iš bažnyčios ir in kapines einam. Gėlių nei mes nešėm, nei mes turėjom. Laužą an Zadūšnų kapinėse kūreno visadu. Sukuria didžiulį ugnį. Kryžius senus sudeginam, apie kapines malkų prirenkam. Dienų einam bažnyčion, vakare einam an kapinių. Meldėmės visi bendrai. Rožančių kalbėdavom, giedojom. Staciom buvom, kų tu ten sėdėsi an kapinių. Kapines apšvarina. Nebuvo jos seniau švarios – užaugį krūmais. (Marijona Bujytė-Malakauskienė, g. 1921)

Aštuonias dienas nuog Visų šventų, savaitę, sako, reikia eit an kapinių melscis. Nei ty pirma ajo kas, nei ką… Nu, ateidė žmonės, ateidė. Uždega kas žvakutį, kas neturi – neuždega. O dabar tai ir žvakių, ir gėlių daug. Pirmiau tai kryžiai gi vis, kryžiai ir kryžiai. Kas galėjo – statė. Nu, tai kryžius katras nugriūna, supūva. Atsineša pielų, kirvių, sukapoja ir laužų sukuria. Dar vaikai malkos pavagia kur, atneša.

Tokis Verseckas gyveno. Tokis, kap mes sakėm, barzdelė. Senas neženotas jisai. Jis ėglių parveždavo iš miško. Pirma tai visose pievose ėglynų buvo, visose pievose ėgliai augo. Sukuria laužą, nugi. Jis atveža an kapinių tuos ėglius. Daug ty neatveža. O kam? Vaikam. Vaikai tik purpsi apie tų laužų, apie tų ugnį. Čirškia labai, kap tas kibirkšcias nešioja. O sutemus, vėlai vakare gražu pažiūrėt buvo. Nuog malkų kibirkštės neina tep, ale nuog ėglių čirškia labai. Ten vis in laukų kūreno, palei tvoros, palei mūrų. Kiek atsimenu, tai vis tynai kūreno.

Kap tik naujas kapines atdarė, kap praplėtė – dar ty nė vienas žmogus nebuvo pakavotas. Keturias liepeles pasodino. Bet vėliau iškapojo. Žinai, medis an kapinių nelabai gerai. Ir šaknys palaidot trukdo, ir duobę iškast negerai – iškapojo.

Per Zadūšnas šiemet ledai medžiuosna buvo. Vienais metais tai net šakas palaužė. Sako, an sunkių metų būna. Kas supranta, tai, sako, baravykai dygs. Kai būna kap ledukai tokie. Per Zadūšnas retai kada tep būna.

Kur meldzias, ten ir degino. Ten in mūrų, toliau nuo kryžių. Ir malkų neša, kap trūksta kryžių. Iš žmonių paima – vakare niekas nemato. Vaikai nešė daugiau, suaugusieji meldzias. Vaikams liepia sunešt kryžius, jie suneša ir degina. Kap buvo netoli, ir šiaudų prinešdavo. Kad cik daugiau ugnys eitų. Jei lieka žvakių an kapų, apkasi jas žemėm. Apkasi, kad nesimėtytų šventintas daiktas. (Marija Laučinskaitė-Griežienė, g. 1928)

Apledėję medžiai būna. Lijundra būna ir šųla ant medžių. Nu, tai tada sako, kad tais metais bus daug grybų. Daugiausia pranašauja, kad baravykai dygs. (Jeronimas Radžius, g. 1917)

Kap pas mus sako – Zadūšnos. Už dūšes meldzias. Ir pas mus kūrino laužų an kapų. Ale kur dabar – kapais užimta visur, nėr kur tas laužas degint. Seniau senus kryželius parenka, kad nesimėtytų po kapus, ir sukuria lauželį. Sako, kad per cysčių dūšios lengviau eitų. (Veronika Verseckaitė, g. 1915)

Žino mirusieji, kap namuose kas yra. Kad jau ji, šogerka, an mani sako, lyg joj parėjus būtų. Karuskut, sako, mes žinom, kad tu negali vaikščiot, va, jų tep sapnavau. Aš, sako, pasakysiu, ką tu padaryk, ir tu, sako, vaikščiosi. Sakau, tavi, šogerka, aplankysiu ir visa… Sako, tu neik, ale tik paimk, atsiremk ir jų pavalkyk va šiteip. Pavalkyk, pavalkyk ir tu, sako, vaikščiosi. Kas namuose yra, numirėliai žino. Sako, va, to jau nėra, apkasė ir apkasė. Ne, man atrodo, vis tiek kažkas yr. Man atrodo, kad žmogus ne gyvulys. Vis tiek kažkas yra. Kol’ visokiausi sapnai apie tuos numirėlius aina? Ir dėl ko jie viską žino? Aš va vyrų kiek sapnuoju. Jis eina, ūkininkauja namuose, skaitos. Eina arc, eina daboc viso, eina padėdzinėt. Man atrodo, vis tiek mes ne gyvuliai. (Karolina Saulėnaitė-Uždavinienė, g. 1921)

Antrų dienų būna tik už vėles. Ant kapų eidavo tik antrų dienų. Seniau vaikai tik šoka apie tą ugnį. Nuvalo kapus, kad tiej seni kryžiai negulėt an kapų. Kad per juos nežargytų žmonės. (Sofija Balkytė-Buckuvienė, g. 1927)

Būna Velėnų vakaras. Tik už mūs atminties, va, mes suaugę jau buvom, prasidėjo šitas. Vienuolis jis buvo, Verseckas Juozupas. Jisai tiktai visų šitų padarė. Sutraukė sutraukė visus senus kryžius ir uždegė Velėnų vakare. Tai visi galvojo, kad gaisras dega. Kaimi daug žmonių ir subėgo. Tada jis pasakė – mes pradėsim visi melstis. (Antanina Radziūtė-Bazienė, g. 1919)

Kap pas mus sako, ne Vėlinės, ale Zadūšnos. An Zadūšnų einam vakare. Dar tik antri metai dienų, o tep vakare. Va, temsta, susitvarkai, karves pasimelži, pasikūreni ir eini. Dieve, kap uždega tuos kryžius, tik pleškėjimas buvo. Uždega protingi žmonės, o pabaigia vaikai. Smalėkų pirmiausia atneša. Neša žagarus, tai šiaudus, kad tik labiau degt. Paprastą dieną negalima degint, ale tik an Zadūšnų. Kai kryžius nugriūva, jį panaikina. Ugnin nuveina ir gerai. Jį mėtyt negalima. Dar po Zadūšnų iki dešimto lapkričio galima kasdien degint. Jau leista. O iki Visų šventų niekas nėjo ir nedegino. Kai žvakės nudega, susirenka. Ir kas turi tokias lyg mašinkas žvakėms daryti, daro per nauja. Šitas lydzo ir laidzia. Tokius indelius turi ir laja. Mūsų kaime daug laja. (Zofija Čekatauskaitė-Lankelienė, g. 1939)

Ty gražiau už žvakį išeina. Įdedi siūlų, dar galelį užkiši šipolaicį. Vėl an šipolaicio užpili. Užšąla, nusėda, vėl reikia užpilc. Ot padarai, pirkc nereikia. Ir visad tas vaškas susmarnavoja an tų kapų.

Jeigu žmogus eina pro kapus ir nesmeldzia už tas sielas, kurios kapuose, tai… O sielos visos jau in tvorų suveina ir žiūro, nori, kad melstųs žmogus. Jei ne, tai liūdnos labai grįžta kapuosna vėlei. Sapne paklausė sielos, kap tu gyveni. Tai tep pasakė. Kap eina pro kapus žmogus, tai mes labai žiūrom ir norim, kad už mus melstųs. O kap nepasmeldzia, tai mum labai liūdna, labai negerai.

Pas nabasčikų kap tų vaškų laša, tai ašarėlėm vadina. Sako, ašarėlės. Tų vaškų, katras jau nubėga – ašarėlės. Bet jau dartės žmonės tep jau nė nevadzina. Seniau tai tep vadzino. (Adalia Verseckaitė-Verseckienė, g. 1925)

Parengė Juozas Šorys