TOMAS NORKAITIS. Eilės

laukimas yra mano šventėjimas,

mano šventė

ko aš laukčiau,

jeigu nelaukčiau –

laukčiau savo šventėjimo,

savo šventės,

savo laukimo

laukinio savęs,

sugrįžtančio atgal į laukus

duobės ant mano kelio –

turėjau įkrist į kiekvieną

pats kadais jas išspardžiau,

nagais išdraskiau

barška dabar dantys

važiuojant namo,

barška gyvenimą miegant,

sūpuoja sapnuojant,

kratos vaizdai atminty

(užkasam kelią sniegu,

užrišam magnetofono juosta

ir bėgam žiūrėti, kas bus)

kartais niekaip negaliu atsibust

pamiršau savo vardą –

na ir kam man jisai,

nesakyk,

nesakyk man jo,

nemeluok,

kad aš nesu tu,

kad žiūri dabar į mane,

kad skaitai mano eiles,

kad prisimeni mano vardą

žiūri dabar į tave tavo akys,

skaito eilėraštį,

nemeluok,

tu jį rašai,

tu parašei visus mano eilėraščius,

tu, kuris parašytas,

vardo neprašęs

Vilnius yra

pergalės miestas –

miestas švęsti

ir miestas mylėti,

miestas šypsotis

ir miestas išsipildyti

miestas eiti aukštyn

ir eiti žemyn

tom pačiom senamiesčio gatvėm –

nuo baro iki bažnyčios,

nuo bažnyčios iki baro,

nuo tarpuvartės

iki tavo durų, mano mylimoji,

nuo tavo durų

iki tarpuvartės

miestas nuo pragaro vartų

ligi dangaus

jo rankos ne tokios

ir akys

ne akys

ir širdis jo –

ar matei kada

demono širdį?

ir meilė

o meilė tokia

nežemiška meilė

jeigu

visas pasaulio skausmas

susirinktų į vieną miestą,

miestas tris dienas

ir tris naktis švęstų,

visi iki vieno šoktų ir dainuotų –

oi kaip jie šoktų ir dainuotų,

kaip kad šoka ir dainuoja skaudėdami –

visi linksmintųsi ir džiaugtųsi,

kaip kad džiaugias širdis

savo seną bičiulį sutikus

ir visi tą šventę ir po keleto

tūkstančių metų atmintų

vienatvės dievas

turi begalę draugų

ir mylimųjų,

kurie nepažįsta vienas kito

vienatvės dievas

turi begalę draugų

ir mylimųjų,

kurie kasdien kalbasi,

kalbasi ir kalbasi

su tavimi, dieve

vienatvės dievas yra

mūrininkas, lenktynininkas

ir ausinių pardavėjas

vienatvės dievas yra

Romos imperatorius –

skaldantis, valdantis

ir pralaimintis

dviem draugams ir mylimiesiems

pilna sauja vandens –

šeštasis pasaulio vandenynas

išgeriu viską iki dugno,

iki savo gyvenimo linijos,

kuri vis dugnais,

išgertų vandenynų dugnais

į kalnus

nes labai troškino,

nes labai norėjau gerti,

nes labai norėjau išvysti

šitą pasaulį – didelį, gražų