Skolų knygelė f generacijai (4)

Lapkričio 2 d.

1862 m. gimė poetas, kunigas Maironis (Jonas Mačiulis; m. 1932).

Bandau skaityti Brigitos Speičytės „Anapus ribos“, bet tai nėra paprasta. Ir Aldonos Ruseckaitės „Šešėlis JMM“ traukia (jaučiu, skaityti būtų lengviau), bet kol kas dar neturiu nei tiek laiko, nei galimybės susikaupti. Kiek supratau iš Marijaus Šidlausko recenzijos žurnale „Colloquia“, skirtos B. Speičytės knygai, – neapeita „Jaunosios Lietuvos“ problema; pati ją formuluočiau kaip slidoką nacionalizmo ir šovinizmo pusiausvyrą Maironio regos lauke. Monografijos autorė, atrodo, su ta medžiaga elgiasi taktiškiau, formuluoja diskretiškiau, bet recenzentui įtartina jos „sugestijuojama difuzinė tapatybė“. Labai įdomus dialogas.

Lapkričio 6 d.

1938 m. gimė rašytojas, tapytojas Leonardas Gutauskas.

Vidas Poškus savo tinklalapyje rašo apie psichodeliką lietuvių vaikų knygų iliustracijose: užsimena ir apie Leonardą Gutauską, jo eilėraščių knygą vaikams „Dangaus kalvis Perkūnas“ (1980). Sako, vaikystėje tos knygelės spalvos „veikė labai stipriai ir darė tokį patį bauginančiai viliojantį įspūdį, kaip vėlyvųjų Bitlų muzika ar rusiškas filmukas Škatulka s sekretom“. Tikrai taip, ir tekstai, ir iliustracijos tuomet atrodė provokuojanti priešprieša murzilkose dominuojančiam realizmui: savo keistumu, neįprastumu; liūdnu, „nevaikišku“ rakursu. Žmonių figūros ilgomis, distrofiškomis galūnėmis; sapniškos dimensijos, ornamentuoti gamtos motyvai.

Puikiosios L. Gutausko senutės spalio mėnesio „Metuose“: generolas ir boružėlė.

Lapkričio 7 d.

1968 m. Vilniaus Žirmūnų gyvenamojo mikrorajono architektūra pripažinta geriausia Sovietų Sąjungoje. Jos kūrėjams paskirta valstybinė premija.

Kol ten gyvenau (visai šalia degusiojo Remio ir Šamano devynaukščio), bandžiau suprasti tą fenomeną. Devynaukštyje nuolat įvykdavo kokių nors nelaimių: kartą prie pat durų numirė žmogus, ir visi aplinkui stebėjo, kaip greitosios pagalbos darbuotojai dar bando atlikti širdies masažą. Pirmame aukšte buvo kilęs gaisras, gaisrininkai daužė langus. Kaimynas (Ramūnas Liutkevičius) pasakojo, prie lifto kartą buvo paliktas kūdikis. Nepaisant to, nepasakytum, kad gyventi ten būtų buvę nesaugu, neramu, nejauku (nors kai kurie rašytojai visus gyvenamuosius rajonus įžūliai vadina „tošnuva“). Namai sugrūsti, bet tai skatina bendruomeniškumo iliuziją, kuri tuo groteskiškesnė, kuo daugiau individuacijos ženklų komunalinių butų gyventojų psichologijoje (o Žirmūnuose jų akivaizdžiai daugiau negu, tarkim, Naujojoje Vilnioje, kurioje daugiabučiai namai veikia kaip socialiniai tinklai: nuolat žiūrima pro langus, į langus, stoviniuojama, bendraujama). Be to, tasai literatūrinės įtampos laukas („pas tave einant – déjà vu, lyg pas Šamaną eitum“).

Lapkričio 14 d.

1961 m. gimė rašytoja, dailininkė Jurga Ivanauskaitė (m. 2007).

Feisbuke aptarta, kad nobelistė Alice Munro pareiškė neberašysianti dar 2006-aisiais, tačiau nuo to laiko vis dėlto daug ką parašė. Jurga Ivanauskaitė irgi buvo padariusi panašų pareiškimą: apie tai dar mokykloje sužinojau iš kažkokio niekingo žurnalo (turbūt „Stiliaus“, 1998 m.?) – esą grožinės literatūros nebekursianti. Kaip tik buvo išėjusios bent dvi publicistikos knygos apie Tibetą (Vikipedijoje, beje, vadinamos romanais), turėjo pasirodyti trečioji. Dėsninga, kaip rašytojos bando save disciplinuoti tokiais nesėkmingais viešais „įsipareigojimais“. Donaldas Kajokas nesename interviu „Bernardinuose“ pusiau juokais pasisako taip: „Didžiausi grafomanai yra profesionalūs rašytojai, nes būtent jie apsėsti rašto, sakinių, raidžių manijos.“ Matyt, tasai „apsėdimas“ stipresnis net už viešas savęs disciplinavimo pastangas.

J. Ivanauskaitė nuolat gretinama su Ričardu Gaveliu, kuris, bent jau akademinėje recepcijoje (tebemigdomoje mačistinių nuotaikų), paprastai ją išstumia į ertmę bjauroku vardu – „popliteratūra“. Nors bent jau apsakymuose jie lygūs. Jei turėčiau laiko skaitymui, imčiausi iš naujo palyginti ir romanus. „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“, beje, rašoma, esą „J. Ivanauskaitės proza, užfiksavusi tvirto pasaulėvaizdžio griūtį, neretai nuslysta į jausmų egzaltaciją ir seksualinę patologiją [...]“. Patologijos sąvoką šiandien jau reikėtų tikrinti. Nieko panašaus nerašoma apie R. Gavelį, kuris esąs tiesiog intelektualus analitikas.

Lapkričio 17 d.

1904 m. gimė poetė Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė; m. 1945).

Dienoraštyje rašė: „Kad bent galėčiau palikti ką nors gražaus, reikalingo – amžino… Sau nieko, nieko nenoriu… Net meilės atsisakyčiau… ir garbės – visko. Tik trokštu nemirtingumo.“

Tai apie kūrybą. Dėl meilės nežinau, bet garbės jai neteko per daug – vis tenka pamatyti, kaip skeptiškai tiek asmenybę, tiek eilėraščius vertina jaunimas. Nemirtingumas yra literatūra, prieš ideologinius kaprizus atsilaikantys tekstai.

Lapkričio 23 d.

1851 m. gimė Jonas Basanavičius, lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas (m. 1927).

Kasparas Pocius feisbuke (po „Delfi“ žinios, kad Vilniuje atsiras net trys paminklai Jonui Basanavičiui): „Geriau – vienas trigalvis Basanavičius.“

Nesu nuosekliau patyrinėjusi jo rinktų pasakų, bet replika nėra visai kvaila – ten būta simpatiškų fantasmagorinių veikėjų, bent jau dvigalvių ir dviuodegių žirgų.

1926 m. gimė literatūros tyrinėtojas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Kubilius (m. 2004).

Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių efektas: Vytauto Kubiliaus graužatis, juos skaitant. Dėl savojo „nepulsuojančio“ intelektualinio gyvenimo. Varguoliškumo jutimas, literatūros ubagiškumas, kaip jis sako. Saviniekos pliūpsniai savame dienoraštyje. Tas begalinis opumas, pesimizmas, amžinas savivertės kvestionavimas – kažkas labai artimo ir mano kartos lituanistų savimonei; gal net laimei, o ne deja. Kai einu per tą mistinę perėją T. Kosciuškos gatvėje, galvoju, kad egzistuoja du mąstymo krantai – Kubiliaus ir Nykos; nepriklausomai nuo pastangų priklausyti kuriam nors vienam (emigracija kaip pastanga yra niekinė).

Lapkričio 26 d.

1902 m. mirė poetas, kalbininkas Antanas Baranauskas; nuo 1897 m. Seinų vyskupas. Rašytojo Antano Vienuolio dėdė (g. 1835).

Sunku (tiksliau, neįmanoma) pasakyti ką nors nebanalaus apie Antaną Baranauską po Tomo Andriukonio disertacijos. Ir vis dėlto: iš „Anykščių šilelio“ mėgstu vadovėliuose nenuvalkiotą epizodą, kaip velnias neša gryčios didumo akmenį, ketindamas sudaužyti bažnyčią. Tačiau ties šventu ąžuolynu pragysta gaidys: ten Puntukas ir iškritęs nelabajam iš nagų. Augalijos, grybų ir gyvūnų kontekste tai bene vienintelė vieta, kur išnyra transcendentali antropomorfiška būtybė (tiesa, prieš tai dar buvo minimos „žalktyčios“, t. y. medžiais virtę Eglės ir Žalčio vaikai), turėjusi kelti šypseną pačiam autoriui, kunigui matematikui.

Lapkričio 29 d.

1901 m. gimė rašytojas Juozas Grušas (m. 1986).

Kaip norėčiau vėl būti keturiolikos, pirmąkart skaityti „Meilę, džiazą ir velnią“, nesitapatinti su Beatriče, bet apskritai – nujausti beprotnamio viziją kaip galimą autobiografijos perspektyvą; regis, iš visiško beviltiškumo šioje dramoje kalbama apie viltį, todėl ji stipresnė už kasdieninę baimę, kuri esanti „be dalgio, riebiomis šlaunimis, atvėpusiomis lūpomis“ ir nuo jos iš lėto merdėjama.

Žinau (iš Jono Lankučio knygos), kad Juozas Grušas domėjosi Vinco Mykolaičio-Putino kūrybos ir biografijos peripetijomis, mąstė apie panašias paraleles savo gyvenime. Biografija gali veikti kaip kolizijų universalija: net jei faktai visai nepanašūs, pasirinkimų refleksijos kartais atrodo įtaigiai artimos.

-gk-