Sendaikčių turgaus princas

ALMA RIEBŽDAITĖ

Niekas ir viskas – paslaptingos sąvokos, viliojančios žmonių protus, dažnai suvokiamos tik pasitelkus paradokso vingrybes. Visada, vos ne prieš savo valią, stebiu kalbines nieko ir visko variacijas. Sandūra su Viktorijos Daujotytės sakiniais: „Anapus gyvenimo nieko negalime surasti. Viskas yra pačiame gyvenime“ – lemtinga.

Jeigu mes sakome, kad anapus nieko nėra, nes anapus nėra nieko, logiška, kad viskas, esantis šiapus, turi apimti ir nieką, įimti jį savin, bet jeigu vadovautumės pirmąja teiginio dalimi, kad anapus nėra nieko, galėtume tarti, kad anapus yra viskas – kažkas juk turi būti, negi anapus nėra nieko, nes jeigu anapus nėra nieko, vadinasi, anapus iš viso neegzistuoja, bet tarę, kad anapus nėra nieko, mes jau tarėme, kad ten yra viskas; bet ar gali viskas būti visur? Bet kaip gali viskas būti visur, jei niekas vis tiek kažkur yra? Ar gali būti, kad viskas yra visur, apimdamas šiapus ir anapus, bet niekas kažkur susitelkęs vis tiek tūno, jau neuzurpuodamas anapus teritorijos, neuzurpuodamas ir šiapus; dažniausiai mes mąstome: šiapus – viskas, anapus – nieko; greičiausiai taip ir yra, bet aš abejoju.

Problema nėra tokia paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Galime tarti, kad jeigu yra šiapus ir anapus, tai visa, kas egzistuoja, galime įvardinti kaip viskas, kas yra. Niekas yra esantis, vadinasi, jis priklauso viskam. Bet mes norime nustatyti, kur buvoja niekas, kur plyti jo teritorijos ir pagaliau – kas tai per substancija! Ir kategorija kokia – moralinė?! O gal niekas yra jėga – atominio grybo formos, niekas – susitelkęs į tašką ir įvykus branduolinei reakcijai šluojantis visa aplinkui, o gal niekas – dykuma, nyki savana, plytinti tūkstančius kilometrų aplinkui? Taigi kas yra niekas – moralinė kategorija, substancija ar jėga? Gal niekas – visko priešas, jozefas mengelė, gyvenantis kiekviename iš mūsų ir tik laukiantis progos ištrūkti? Na, žinoma, mes visada galime tarti, kad niekas yra nieko nebuvimas, bet nieko nebuvimas yra visko esatis, ir kad viskas ir yra niekas, kad viskas, kas yra, yra niekai, niekingi niekai.

Prie šios minties, ko gero, švelniai priglustų lyg kokia meilužė prie svetimo vyro mintis, kad prie nieko nereikia prisirišti. Čia akivaizdžiai turima mintis, kad niekas yra kažkas. Dažniausiai sakoma, kad nereikia prisirišti prie daiktų, žmonių, santykių, gyvenamosios vietos ir t. t. Labai gražu, beveik kaip Rytuose tekanti saulė, subtilus kaligrafiškas brūkšnys ant šilko ar haiku paskutinė eilutė. Ilgą laiką ir man buvo gražu, o neseniai įspindo abejonė, besileidžiančios saulės vakarinis spyglys palietė sielą, lyg toji būtų gerovės išdraskytas užpakalis. Mintis, kad prie nieko nereikia prisirišti, yra viena nuostabiausių universalių minčių.

Jau turėjau vieną daiktą pavadinusi vardu ir buvau supratusi, kad nenorėčiau jo į nieką (!) iškeisti, bet universaliąja mintimi dar nebuvau suabejojusi. Ji švietė man visu grožiu kaip Marilyn Monroe su vėjo pakelta suknele per amžius. Vis dar nuoširdžiai žavėjausi ir tikėjau, kad prie nieko nereikia prisirišti. O kaip tyčia ėmiau ir prisirišau – prie nieko, prie gitaros!

Kitą kartą galvojau apie kitą brangų, niekuo neypatingą daiktą, nors jis ir pigiai kainavo, – dviratį. Galvojau, kaip su juo įveikiau 25 km, kad nuvažiuočiau į gretimą miestelį pas mamą išgerti viržių arbatos, kaip paskui grįžau; kaip tuos 25 km įveikėme kartu su aštuonmečiu sūnumi ir kiek nuotykių patyrėme. O kaip skridome su vėju pirmą sykį! Mano kūnas dar ilgai negalėjo atitokti nuo patirto įspūdžio ir kažkur pusę nakties levitavo apie vieną metrą virš lovos, lyg būčiau Tarkovskio filmo herojė.

Be abejo, mums ne kartą kilo mintis šitą sendaikčiuose pigiai įsigytą, bet nepaprastai gerą dviratį (aš tuo tikiu, ir tam yra objektyvaus pagrindo) iškeisti į kitą dviratį, brangų, naują, firminį, – išties gerai atrodyčiau! Aišku, kad naujas dviratis yra labai reikalingas. Blizgantis kaip ledas, jis suteiktų daugiau pasitikėjimo savimi. Be to, aišku, kad prisirišti prie tokio nieko kaip dviratis negalima, juk tai tik niekingas daiktas, morališkai nepadoru ir ekonomiškai neveiksminga!

Dviratį vadinau metaliniu žirgeliu, turėjo jis ir vardą – „Meteoras“. Sprendžiant iš dizaino ir užrašų ant rėmų, metalinis žirgas turėjo kažką japoniško, subtilaus, buvo lengvas plento dviratis plonomis padangomis, skirtas ilgoms distancijoms. Jis buvo pirmas mano dviratis, ak, tiesa, antras, nes pirmąjį kažkas pavogė prieš šimtą metų ir aš jo neprisimenu. Keisčiausia, kad visiškai neprisimenu, nei kaip riedėjo, nei kaip atrodė, – tarsi jo nė nebūtų buvę. Ir tik galvodama apie savo antrąjį daiktą – dviratį – ėmiau ir suabejojau minties, kad prie nieko nereikia prisirišti, gerumu. Visai netyčia. Buvau jau prisirišusi, kaip kokia niekinga žemės dulkė, prie savo pirmojo muzikos instrumento, bet nuostabioji mintis apie neprisirišimą mano sąmonėje dar nebuvo virtusi griuvėsiais. Galutinai suknelę nuo Marilyn kūno nuplėšė dviratis, sendaikčių turgaus princas.

Bet taip atsitinka ne su visais daiktais. Įkvėpti sendaikčių turgaus princo žygdarbiui gali muzikos instrumentas, fotoaparatas, žiūronai, kišeninis peiliukas, nes juo išskrodei pirmą ir paskutinę savo gyvenime varlytę ir tave iki dienų galo graužia sąžinė, o gal išsidrožei švilpuką ar nuskaptavai savadarbio lanko galus, padarei įpjovas – ir štai strėlė zvimbdama siekiasi taikinio. Žinia, toks peiliukas yra ypatingas, apdovanotas visomis magiškomis daikto galiomis. Bet štai televizorius, ne, neapdovanotas, nors iš esmės ir yra stebuklinga iš visų pasaulio kampelių vaizdus transliuojanti dėžutė. Keista, televizorius, prie kurio mes praleidžiam tiek laiko, mums nesukelia jokių prisiminimų, su televizorium mūsų nesieja jokia bendra patirtis. Todėl televizorių, jeigu leidžia galimybės, rekomenduočiau keisti kitu, vos tik pasirodo naujas jo modelis. Kad negadintume akių, taupytume elektrą ir palaikytume stabilius ekonomikos rodiklius. Prie televizoriaus tikrai nereikia prisirišti. Televizorius yra banalus. Tikriausiai tas pats pasakytina apie skalbimo mašiną, indaplovę, kompaktinių plokštelių grotuvą, kompiuterį, mobilųjį telefoną – su šitais daiktais mūsų nesieja jokie santykiai, todėl juos reikia keisti ir keisti, bent porą kartų per metus tai tikrai patartina. Su jais nereikia užmegzti ir palaikyti jokių ryšių – šitie daiktai šaltesni ir už pačią frigidiškiausią pasaulio moterį. Naujausias modelis, ir taškas. Gerai, kablelis. Tai, kad jie taupo mūsų laiką, kurį galime skirti savo vaikams, bendravimui, sau ir menui, tėra mitas. Dar nesutikau žmogaus, kurį buitinė technika būtų apdovanojusi mariomis laiko. Priešingai! Kuo viskas greičiau vyksta, tuo mažiau yra laiko. Neteko matyti ir asmens, kuris turėtų laiko santaupų.

Nenoriu kitų. Geresnių, brangesnių, gražesnių. Tuose daiktuose jau gyveno siela, su jais buvo tiek visko patirta. Teko konstatuoti: buvau prisirišusi. Buvau ne tik prisirišusi prie nieko, pasijutau klaikiai nedvasinga, susvyravo pasitikėjimas savimi. Nėra abejonių, dvasinga būtų be jokios širdgėlos ir graužaties vieną daiktą iškeisti į kitą, geresnį. Dar ims ir tas baisus prisirišimas prie daiktų mane nutemps į pragarą, bet kol tai įvyks, beveik spėjau suprasti, kodėl vyrai taip prisiriša prie savo automobilių, gal net labiau negu prie savo moterų. Ką ten prisiriša, galima sakyti, kad vyro ego susijungia su automobilio variklio galia.

Žinoma, kalbėdama apie dviratį visko ir nieko tema nepasakiau nieko, tik bandžiau pasižiūrėti, kokia vyksta koreliacija tarp Rytų išminties ir Vakarų praktinio vartojimo pozicijos, kaip sutinka Rytų dvasingumas ir Vakarų materializmas. Prie žmonių prisirišti nereikia, prie savo žemės, kalbos, daiktų – tuo labiau. Štai emigrantas, kosmopolitas, globalaus pasaulio pilietis, bet jeigu tartume paprastai – naujųjų laikų klajoklis. Negražu, negarbinga, nemoralu ir nedvasinga yra prasmegti materialaus pasaulio pančiuose. Tik prie materialaus pasaulio vilionių neprisirišęs žmogus gali keisti vieną objektą kitu, ir taip iki begalybės. Drąsiai galima sakyti, kad tik vartotojas yra realiai dvasingas žmogus, nes yra prie nieko neprisirišęs, jam niekas nėra brangu, išskyrus kainos matą. Kitaip yra su nedvasingais šios žemės piliečiais, kaip ir kas bus su jais – neaišku, aišku tik viena, juos reikia ideologiškai auklėti, galbūt diegti liberalizmo dvasią, nes prisirišę žmonės negali būti laisvi žmonės.

Laisvas žmogus yra šių laikų alfa ir omega. Laisvas pasirinkti, kokią dešrą jam parduotuvėje pirkti – su raide E ant pakuotės ar pigiau ir be raidės E, imti gamtoje greitai suyrantį ekologinį, daugkartinį ar polietileninį maišiuką yra žmogaus apsisprendimo laisvė. Šitokia daugybė daiktų su nuostabiausiomis kone švytinčiomis etiketėmis ant jų kūnų yra reikalingi, galima sakyti, tik todėl, kad žmogus galėtų realizuoti savąjį laisvės instinktą. Jis niekaip negalįs būti laisvas pirkdamas tos pačios firmos makaronus neišvaizdžiame maišelyje, pakuotėje, kurioje gamtinių išteklių naudojimas pasireiškia minimaliai, ką ir kalbėti apie tai, kad negalėjimas pasirinkti pirkinių maišelio būtų siaubingas žmogaus laisvės apribojimas. Ne, būtinai reikia vaivorykštės spalvų, pageidautina, kad būtų apipavidalinta metalinėmis kniedėmis arba prikabintas raktų pakabutį primenantis unikalus metalinis makaronas vaiko kolekcijai iš visų šeimos pirktų prekių asortimento.

Ir kai aš negaliu savo mylimam kūdikiui Rugsėjo pirmosios proga padovanoti rašalinio parkerio su auksine plunksna, kuri rašytų pati, arba brangaus muzikos instrumento, kuris grotų pats, ar nusipirkti sau firminių akinių su deimantine akute ant kojelės, kurie matytų už mane, nes mano finansinės galimybės yra ribotos, tai jau kitos kalbos, kaip apie absoliutų žmogaus laisvės sutriuškinimą, ir būti negali ir belieka pasukti suicido keliu su penkiasdešimties procentų išgyvenimo tikimybe.

Mes žinome, kad vaikai trokšta naujų daiktų labiau nei alkani žvėrys grobio. Vaiką, kuriam tėvai nenupirko muilo burbulų leidimo aparato, gali ištikti nusivylimo gyvenimu trauma – jis praras lengvų, linksmų ir įvairiomis spalvomis žaižaruojančių dienų pojūtį; kada gi pagaliau bus išleista vaiko teisių konvencija, numatanti, kad visi vaikų norai turi būti patenkinti įstatymų numatyta tvarka?! Nesugadinkime augančio vartotojo ir uolių vartojimo tradicijų, kaip paguodą širdyje nešiokimės Budos pavyzdį, kuris būdamas visko pertekęs pasirinko kitą dalią.

Bet grįžkime ten, nuo ko pradėjom. Pabandykime apibrėžti šiapus ir anapus kategorijas ir šitoje koreliacijoje nustatyti nieko buvimo vietą, jei ne tikslias koordinates, tai bent jau kurioje pusėje – šiapus ar anapus – nieko yra daugiau. Linkstama manyti, kad anapus nieko yra daugiau, kad tai tokia lyg ir nebūties teritorija… Bet kas yra anapus, ką mes laikome anapus? Mums galėtų padėti filosofų brėžiama riba tarp juslinių ir antjuslinių esinių, na, o paprastam mirtingajam anapus – tai greičiau nebūties teritorija, į kurią patenkama po mirties. Bet kokiu atveju anapus – jusliškai nepatiriama teritorija; apie anapus mes nieko daugiau negalime pasakyti, tik tiek, kad tai juslėmis nepatiriama. Kodėl mes tariame, kad ten nieko nėra, kodėl apskritai egzistuoja anapus, jei nieko ten nėra, gal anapus – kokia nieko kišenė? O gal visko apendiksas? Bet vėl – žiūrėkime, ar nėra tendencijos. Vakaruose manoma, kad niekas daugiau yra susikoncentravęs anapus, o štai mums paviršutiniškai pažįstama (bet tai netrukdo populiarumui) Rytų mintis sako, kad nieko daugiau yra čia, šiapus…

Tęsiant nieko ir visko temą… Ne per seniausiai interneto portale www.vilkai.lt teko skaityti straipsnį „Kas bus nuspręsta dėl vilkų medžioklės limito?“, kuriame mokslininkas sufleruoja, kad daugiau lėšų reikėtų skirti moksliniams tyrimams. Man kilo natūralus klausimas: „Ką reikės tirti, kai nieko nebeliks?“ Įprasta formuluotė. Čia sakoma, ką reikės tirti, kai viskas / ta rūšis išnyks, žinoma, galime kelti klausimą, kokią prasmę turės tie tyrimai, pvz., mes žinosime viską apie tam tikrą rūšį, bet tos rūšies jau nebebus; prasmės klausimas iš kitos operos. Klausimus galima formuluoti abejaip, bet kaip čia išeina: kodėl pirmoje formuluotėje viskas vadinamas niekuo, kodėl taip formuluojamas klausimas? Klausimas skamba taip, tarsi tas niekas vis dar būtų paskutinė tyrimo sąlyga, kad esant niekui moksliniai tyrimai vis dar būtų įmanomi. Ar tai reiškia, kad nieką viskas įima į savo esatį ir jei neliks visko, nebus ir nieko? Tarkim, kad niekas yra paskutinis visko likutis, na, kai jau ir to likučio nebeliks, tai jau tirti tikrai nebebus ko; negalime ištirti nieko, neturėdami ko nors. Niekas – paskutinis visko lašelis.

Pabandykime tai patvirtinti vaizduotės eksperimentu. Įsivaizduokime, kad rankose laikome butelį su skysčiu, dabar butelį apverskime ir viską išpilkime, ir tik tada, kai lėtai išsisunks paskutinis lašelis, išbandydamas visas mūsų kantrybės galias, mes tarsime „nieko nebeliko“, prieš tai šito nepasakysime niekaip, kol butelyje yra vandens, mes niekaip neištarsime „nieko nebeliko“, nes niekas vis dar tebėra ten savo pavidalu – sakome tai, kai kas nors išgeria paskutinį gurkšnį ar suvalgo paskutinį gabaliuką; paskui jau sakome „nieko nėra“, nes „nieko nebeliko“, nors dabar kaip tik yra niekas, yra tuščia, bet mes nesakome „niekas yra butelyje“, kaip nesakome „visko nėra butelyje“, nes nieko nėra; mes nesakome „butelyje buvo viskas“ ir paskui „butelyje yra niekas“, mes negalime paneigti, kad butelyje buvo viskas (vanduo), tačiau kai dingsta viskas ir nieko nebelieka, štai kaip atsitinka! Dingus viskam, ir nieko nebelieka.

Taigi, kas lieka butelyje, jei jame nebelieka nei nieko, nei visko? Mūsų sąmonė patiria objektus – juslinius ir antjuslinius – kaip daiktus, mąstomus ir turinčius esmę, branduolį, šerdį, tačiau beobjektiškumas sąmonei yra nepakeliamas, ji negali jo patirti ir mąstyti. Mes sakome: „Indas yra tuščias.“ Viskas, ką galime pasakyti dar, yra: „Šita tuštuma turi formą“, bet kas iš to, tai tas pats, kas sakyti: „Butelis stovi ant klijuote apdengto stalo.“ Tuštuma yra nemąstoma. Negaliu mąstyti tuštumos, pasakyti, koks jos skonis, konsistencija, vertė ar kad ten plaukioja trys godžios pastipusios musės (objektai).

Gražu sakyti apie žmogų „mirtingasis“, nes tik jis sąmoningai suvokia baigtinumą. Jeigu šitaip žiūrėtume, tai gyvūnai turėtų būti begaliniai ir amžini, bet tikrovė liudija kitaip: jie miršta. Jei mes pripažįstame, kad ir jūrų kiaulytė miršta, tai turime tarti, kad ir daiktai, nors jie neturi sąmonės, miršta, nes mes matome jų dilimą ir objektyvią baigtį, ir pirmasis jų senatvės požymis yra įvairūs sveikatos sutrikimai, kol galop jie tampa nefunkcionalūs. Mano dviratis, sendaikčių turgaus princas, mirs lėta kankinančia mirtimi. Jis turės daug nubrozdinimų, jį ištiks sprogusios padangos negalavimai, o gal net lūžiai, galimas daiktas, mirtinas lūžis. Bet jis vis tiek ilgai dar stovės patvoryje, merkiamas šalto rudeninio lietaus, ir ilgesingai žvelgs į mėnulio šviesą, prisimindamas savo geras dienas, dienas, kai buvo greitesnis už vėją. Galų gale iš jo liks tik rėmas, surūdijęs, žaizdotas, neatpažįstamai sumaitotas metalinis korpusas su užrašu „Meteoras“… Niekas niekada taip ir nesužinos, kad sendaikčių turgaus princo slapta svajonė buvo… tapti bolidu.

Ar pastebėjote, kad prezervatyvai prie kasų yra padėti šalia degtukų, žiebtuvėlių ir kramtomosios gumos viršutinėse lentynose? Tikriausiai todėl, kad pirmieji simbolizuoja aistrą, na, o su antrąja preke prezervatyvai, matyt, giminiški medžiaga, iš kurios yra pagaminti.

Tikriausiai, bet aš abejoju.