Klasikinis realizmas tarp mudviejų
VIKTORIJA RIMAITĖ
Žinoti sau tinkamą vietą dar prieš Kristaus gimimą mums patarė žymus graikų istorikas Tukididas. Tačiau kiek vietos, ir juo labiau tinkamos ar, tiksliau, pritinkamos, mes suteikiame sau ir greta esančiam žmogui, nusprendę pabandyti tam tikrą laikotarpį dalintis bendra kasdienybės politika?
Tikriausiai tuomet, kai nutrynėme skirtį tarp vyriškų ir moteriškų darbų, pareigų, rūbų ar elgesio modelių, nė negalėjome nujausti, kaip tai paveiks galios būti kartu ir galios mylėti balansą. Išties bipoliariškumas tarp dviejų žmonių yra vienas rimčiausių saugumo ir stabilumo garantų, nes vienoje pusėje turėtum stovėti tu, o kitoje – aš, tarsi atsvaros, tarsi skirtingi, visiškai skirtingi poliai, svarstyklių lėkštutes išlaikantys tame pačiame aukštyje, vienoje horizontalėje, kurios galuose du priešingi pasauliai – priešingi savo prigimtimi, funkcijomis, teritorija, o kartais net tikslais.
Kasdienybės anarchija
Būtent skirtumai ir priešybės vyro ir moters kasdienybėje dažnai atlieka saugiklių, padedančių išlaikyti galios mylėti balansą, funkciją. Ir tai tik įrodo, kad anarchija, susiformuojanti iš skirtingų prigimčių, tikslų, interesų, sugebėjimų ar, galiausiai, net fiziologinių poreikių, būtent ir padeda išsilaikyti vienoje horizontalėje. Nes kai moterys imasi priiminėti perdėtai racionalius sprendimus, kalti vinis ir tikėti, kad dviejų delnų gana aprėpti viešajam ir buitiniam šeimos gyvenimui, o vyrai tuo tarpu vis dažniau žvalgosi į kūną dailinančias procedūras, kuo mažesnio fizinio krūvio reikalaujančius darbus ir vis garsiau kalba apie lygiavą tarp moters ir vyro tiek psichologiniu, tiek fiziniu požiūriu, ima panašėti, kad mes nebežinome, o gal tiesiog nebesuprantame, kuo skiriamės.
Ir tai visai nenuostabu, nes kvapai, kosmetika, rūbai, aksesuarai, mada dabar unisex. Todėl ir patys, galbūt sąmoningai to nesuprasdami, virstame unisex padarais, turinčiais neribotas galimybes, siekius, įgūdžius ir darbo valandas.
Tarp „kol“ ir magijos mylėti
Gink Dieve, visai nenoriu kritikuoti emancipuotų, stiprių, savimi pasitikinčių šiuolaikinių moterų ar save prisižiūrinčių, jautriai namais, vaikais ir buitimi besirūpinančių vyrų. Tenka pripažinti, kad šie pokyčiai mūsų kasdienybės politikoje palengvina ir vyro, ir moters pareigas tiek, kiek sugebame išsaugoti vieną labai primityvų, bet magišką „kol“. Kol mes vis dar prisimename, kad moteris savo prigimtimi ir paskirtimi visgi yra moteris, o vyras – vyras.
O ši trumpa žinutė mūsų atminties talpyklose svarbi dėl labai paprastos priežasties. Statinė mūsų galia mylėti, pasireiškianti kaip moters vidinis noras būti mylimai, globojamai, saugomai arba vyro noras / vidinis poreikis suteikti ramybę, stabilumą ir saugumą, gali reikštis ir visuomenėje, kurioje nutrintos ribos tarp vyro ir moters, o dinaminė šios galios forma, kuri yra paprasčiausias statinės galios – vidinių norų ir poreikių, galiausiai jausmų – realizavimas, neturės galimybės reikštis unisex visuomenėje, nes mūsų principai, įvaizdis ir neapibrėžtos funkcijos bei paskirtis to paprasčiausiai neleis. Statinė galios mylėti forma, kaip galimybių mylėti ir būti mylimam suma, neturi prasmės, jei nėra dinamiškai realizuojama.
Skirtingos moralės
Nereikėtų pamiršti dar vieno labai paprasto dalyko. Stiprios, nepalaužiamos moterys ir pernelyg savo fizine išvaizda susidomėję vyrai, šmėžuojantys televizorių ekranuose, unisex rūbai, kvapai ir darbai, apie kuriuos garsiai kalbame viešumoje, būtent ir yra viešos moralės sfera, kuri ir leidžia toleruoti daug daugiau nei mūsų vidiniai pasauliai, kuriuose būtinas dviejų žmonių sugebėjimo būti kartu ir mylėti balansas. Dviejų žmonių kasdienybės politikoje visai nereikia ažiotažo ar kriminalinių naujienų skilties vertų įvykių. Taip pat nereikia ir perdėto patogumo, kurį mums siūlo unisex produktais nukrautos žvilgančios parduotuvių vitrinos.
Dviejų žmonių kasdienybės politikoje svarbiausia išsilaikyti vienoje horizontalėje – išlaikyti galios mylėti ir būti mylimam balansą. O tai turbūt ir reiškia, kad jei šiemet viešoji moralė sutinka, jog unisex yra labai madinga, tai mūsų vidinio dviejų žmonių pasaulio moralei su tuo sutikti ir to pripažinti visiškai nebūtina.
Moralę tikriausiai vertingiausia nukreipti į tinkamos sau vietos suvokimą – pripažinimą, jog dalinantis bendra kasdienybės politika vienas gali, o gal netgi turi būti silpnesnis, kad greta esantis savo dinaminę galią mylėti galėtų išreikšti rūpesčiu, globa ir saugaus, stabilaus prieglobsčio kūrimu. Nes tarp vyro ir moters savigalbos principas dažnai nesuveikia – neužtenka rūpintis vien savimi ar savo išlikimu ir kasdienių poreikių tenkinimu. Čia kiekvienas pasaulis, jei nors šiek tiek sukasi – geba atlikti reprodukcines funkcijas, – siekia ne tik savo saugumo ir išlikimo, bet ir galimybės sukurti dar vieną naują, nepažintą pasaulį, kaip savo egzistencijos įrodymą ir vertingiausią palikimą.
Tad akivaizdu, kad tarp dviejų žmonių anarchijos yra tiek, kiek to reikalauja pati prigimtis – vyrai dažnai nesupranta moterų, moterys – vyrų, bet būtent tai ir padeda surasti, o svarbiausia – išlaikyti galios mylėti ir būti mylimam balansą.
Išdrįsti būti moterimi ir pripažinti, kad esi vyras, – štai kur tikroji kasdienybės politika.