Despotes philopsychos
nusverianti svarstykles,
ir kaip ryto rasos lašas,
nukrintantis ant žemės.
Bet tu esi gailestingas visiems,
nes tu visa gali;
tu nepaisai žmonių nuodėmių,
kad jie galėtų atgailauti.
Juk tu myli visa, kas yra,
ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs. Kaip būtų galėjęs kas nors išsilaikyti, jeigu tu nenorėtumei? Ar būti išlaikytas, jeigu nebūtų buvęs tavo pašauktas? Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, VIEŠPATIE, – tavo, kuris myli visa, kas gyva. Juk tavo nemari dvasia yra visur! Užtat tu pataisai nusižengiančius pamažėle, įspėji ir primeni jiems dalykus, kuriais nusideda, kad jie paliktų savo nedorumą ir dėtų viltį į tave, VIEŠPATIE!
Išm 11, 22–12, 2
Išminties knyga, graikiškai rašyta Šventojo Rašto knyga, kuri įeina ne į visas Biblijas. Tai helenistinės kultūros reiškinys. Autorius (ar autoriai), kalbėję graikiškai, ko gero, nebuvo kilę iš pačios Graikijos, tačiau bandė graikiškos kultūros perspektyvoje konstruoti savitą pasaulėvaizdį. Graikiškos Biblijos knygos šioje perspektyvoje nebuvo tiesiog vienos kultūros tekstų vertimas į kitos kultūros tekstus, siekiant kuo tiksliau vartoti graikų kalbą, bet didžia dalimi ir pačios graikų kalbos, ir „biblinės kultūros“, kartais ir „biblinių tekstų“ perkūrimas. Išminties knygos autorius (ar autoriai) matė pasaulį ir dievybę šio pasaulio akivaizdoje, turėdami omenyje jau pažįstamą „apgraikintą“ didelę kultūrinę įvairovę pasaulio nuo Egipto iki pat Indijos. Turėjo omenyje ir įvairių dievybių vaizdinius bei jų pobūdžius. Ir čia, šioje ištraukoje, pasirodo ne šiaip „biblinės dievybės“ aprašymas, kuris būtų tik kita kalba perteikiamas turimas įsitikinimas, bet reprezentavimas jos kitoms kultūroms, netiesiogiai lyginant ją su jose turimais vaizdiniais, kartais pasitelkiant kitur vartojamus terminus, kuriems suteikiamos priešingos įprastoms konotacijos. Pavyzdžiui, šios ištraukos eilutėje „VIEŠPATIE, – tavo, kuris myli visa, kas gyva“, pavartojamas sudurtinis žodis philopsychos, pažodžiui – „sielos (gyvasties) mylėtojas“, „sielamylys“. Už Biblijos ribų šis terminas buvo vartojamas dažniau negatyviomis konotacijomis – bailaus kabinimosi į savo gyvastį prasme, o ne – kaip čia turėtų reikšti – sielų, kurias sukūrė, tausojimo prasme. Negana to, vertėjas į lietuvių kalbą nepasižiūrėjo, kad graikiškame tekste pavartotas terminas despotes, o ne kyrios, ir, matyt, versdamas ne visai iš graikų kalbos, automatiškai įrašė VIEŠPATIE (kaip paprastai perteikiamas hebrajiškame tekste pasitaikantis Dievo vardas JHVH, kuris graikiškame tekste perteikiamas per kyrios). Despotes šioje eilutėje reiškia ne vardą, o valdovą, hegemoną, turintį niekieno ir nieko nevaržomą galią. Dievybė šiam autoriui – hegemonas, kuris savo absoliučią galią naudoja tausodamas tai, ką pats sukūrė. Minėtoje eilutėje graikiškas feide tiksliau ir verstinas kaip „tausojantis“ (o ne „pasigailintis“) visa ką, nes visa yra jo, „sielas mylinčio valdovo“. Ir šitas „despotiškumo“ bruožas – gyvasčių tausojimas – galėtų būti suprantamas kaip priešprieša „despotiškoms“ dievybėms helenistinio pasaulio kultūrose, toms pačioms taip pat graikų mituose, kur žmonių sielų ar jų gyvasčių tausojimas nebuvo koks nors prioritetas. Priešingai, buvo nesuderinama su despotiškumu. Dievybės reikalavo ne meilės, o paklusnumo ir, išskyrus kai kuriuos gana uždarus misterinius kultus, filosofines pažiūras, nepasižymėjo didele simpatija ar meile žmonėms. Juk ir pats terminas „despotas“, įsitvirtinęs kitose kalbose, taip ir liko reiškiantis valdymo būdą, visiškai priešingą tausojimui ir saugojimui. Po kelių šimtų metų Bažnyčios tėvai, rašydami apie „pagoniškas“ dievybes, ypač mėgausis šiuo kontrastu tarp anų dievybių – smurtautojų, prievartautojų, svetimautojų, apgavikų, kietaširdžių despotų – ir evangelinio Dievo, tausojančio, saugančio, laukiančio, gelbstinčio, gydančio, teikiančio gyvenimo pilnatvę. Tačiau Išminties knygos dievybės vaizdinys jau buvo paruošęs anai kelią. Ir nesunku matyti, kad tai helenistinis filosofinis bandymas permąstyti „biblinę“ dievybę.
Čia ji vaizduojama ypač erdviai, per erdvinius kontrastus – pasaulis (graikiškai kosmos) jos akivaizdoje kaip menkas niekis svarstyklėse ar ryto rasos lašas. (Ir vėl tenka apgailestauti, kad vertėjas į lietuvių kalbą ir redaktoriai paliko šią eilutę sunkiai suprantamą. Sunku įsivaizduoti dulkelę, nusveriančią svarstykles. Logiškiau gal būtų buvę pabandyti išreikšti dulkelės ir svarstyklių vaizdinį būtent taip, kad kaip dulkelė yra svarstyklėms niekis, taip ir visas kosmosas Dievo akivaizdoje lyg niekis. Tai, žinoma, interpretacija, nes graikiško teksto autorius pamiršo parašyti žodį „dulkelė“ ir parašė žodį, kuris tiesiog reiškia kažką sveriantį. Todėl vertėjai į įvairias kalbas ir vargsta, bandydami šį prieštaringą vaizdinį perteikti kaip nors suprantamiau.) Ryškėja vaizdinys, kuris ilgainiui įsitvirtins kaip „savaime suprantamas“ – dievybės kaip pranokstančios ir transcendentiškos pasauliui (kosmosui). Tačiau kitas bruožas – nesišlykštėjimas niekuo, ką pati sukūrė, iki šiol dar nedaugelio net ir krikščionių įsisąmonintas. Niekuo – vadinasi, net ir „pagonimis“ bei „nusidėjėliais“. Neatsitiktinai juk šios eilutės užbaigia autoriaus (ar autorių) pasamprotavimą apie Egiptą ir jį ištikusias bausmes dėl izraelitų engimo. Bausmes, kurių tikslas – teisingumas, pasiruošus nekreipti dėmesio į kaltes, leidžiant gailėjimąsi, o ne despotiškas susidorojimas, netolygus kaltei. Na ir ką dabar? Mylintis ir tausojantis despotizmas… Vis viena kokia nors ciniška ar tiesiog pavargusi nuo geradarių despotų istorijos naštos persona pasakys šiandien: „Tai ar dabar dėl to turėtume apsiverkti, pulti ant kelių ir garbinti?..“
-akp-
