Atskirties skausmo istorijos

DONATAS PAULAUSKAS

Sužinojęs, kad menininkė Vilma Fiokla Kiurė spalio 22 d. atidaro romų problematikai skirtą fotografijų parodą „Parubanka: trūkinėjantys ryšiai“ ir pristato to paties pavadinimo knygą, nujaučiau, kad projektas bus įdomus ir išskirtinis. Ir ne vien tik dėl to, kad toks sumanymas į šiuolaikines Lietuvos kultūros ir socialumo sritis – lyg į stovintį vandenį – įtraukia dar negirdėtas temas: romų socialinę padėtį, jų tarpasmeninius ryšius, išgyvenimus. Žinodamas Fioklos aktyvistinį užsidegimą savanoriškai dirbant su romų taboro vaikais, su įkalintomis moterimis romėmis (būtent iš šių santykių ir atsirado projekto rezultatas), buvau tikras, kad paroda ir knyga neprabėgs temų ir problemų paviršiumi. Ir… ką čia slėpti – taip ir yra, Fiokla pristatė išties kai ką nepaprasta, neįprasta ir politiškai nepatogaus.

Paroda „Parubanka: trūkinėjantys ryšiai“

Parodoje eksponuojamos daugiausia romų vaikų ir paauglių fotografijos, kviečiančios užmegzti ne estetinį, o etinį santykį, – jos čia ne tam, kad būtų tiesiog smalsiai apžiūrėtos, jos siekia perduoti pasakojimus, žinutes, emocijas, patirtį. Būtent tokiu tikslu jos ir buvo sukurtos. Bendraudama su įkalintomis romėmis, Fiokla nusprendė fotografuoti jų vaikus tam, kad galėtų parodyti įkalintoms motinoms, kaip jie auga, kaip atrodo, kaip pasikeitė, nes vienintelis būdas susisiekti su savo vaikais joms yra trumpi skambučiai iš taksofono (prabangos reikalas kalėjime), nes susitikimai su jais dėl vaiko teisių apsaugos darbuotojų aplaidumo būna itin reti – mamos globos namuose gyvenančių vaikų nemato dvejus metus ar daugiau. Tačiau ir tie skambučiai – liūdna istorija, nes augdami vaikų globos namuose romų vaikai pamiršta savo kalbą, nebesupranta romų papročių ir vertybių, todėl dialogas tampa beveik neįmanomas.

Belieka fotografijos. Parodos atidarymo metu Fiokla pasakojo, jog motinoms svarbu, kad fotografijose matytųsi vaikų drabužiai, batukai, ūgis, brolius ar seseris prašo sustatyti kartu – kiekviena skirtinga kompozicija atveria kitokią žinutę, pasakojimą. Fotografijose mamos išskaito, ar vaikui netrūksta kuo apsirengti, kaip ir kuo jie pasikeitė, kokios jų emocijos. Fiokla prasitarė, jog dėl to kiekvieną kartą stengėsi atrinkti kuo gražesnes fotografijas, kad nuramintų moterų skausmą.

Ilgainiui šalia nuotraukų atsirado ir vaikų piešiniai, laiškai mamoms. Knygoje sudėti ir įkalintų moterų laiškai, atveriantys dar vieną liūdną istoriją, mat kiekvienas žodis kalėjime turi savo kainą, nes pačios romės, su kuriomis susirašinėjo Fiokla, neraštingos. Tad knygoje spausdinami trumpučiai laiškai turi išties ypatingą emocinį krūvį, jie atveria moterų skausmą, rūpestį ir vaikų ilgesį. Kaip teigia Fiokla, pristatyta knyga – iš vaikų piešinių ir motinų laiškų fragmentų sudėliota atskirties skausmo istorija.

Fiokla toje plonoje knygoje paliečia daugybę romų atskirties problemų – geografinės ir socialinės atskirties, vaikų ir motinų atskyrimo, brolių ir seserų atskyrimo, policijos brutalumo, narkotikų platinimo, kalėjimo realybės, politinio abejingumo, adaptacijos, diskriminacijos, romų vertybių temas. Fiokla viską aprašo paprastai, nuoširdžiai ir talentingai, nes viskas čia yra tikra, pačios paliesta ir išgyventa. Skaitydamas, žvelgdamas į šios knygos piešinius ir laiškus, kaip niekad ryškiai jauti, kaip iš tikrųjų yra niekinga ir šlykštu, kad visos nepalankios aplinkybės (dėl kurių esame kalti ir mes patys – kaip visuomenė ir kaip valstybė) taip negrąžinamai žaloja žmonių gyvenimus. Tų gyvenimų fragmentus Fiokla sudėjo į šią knygą ir parodą, pasakydama, kad šiandien, šiuo metu ir dėl konkrečių priežasčių šalia mūsų egzistuoja romų patiriamas skausmas, skurdas ir gyvenimo troškimas, kad ir kaip toli, kad ir už kokių storų kalėjimo sienų visa tai būtų.

Šis žinojimas nepatogus, nes užduoda nepatogius klausimus apie socialinę atskirtį, politinį abejingumą, diskriminuojančias ideologijas. Taip pat – apie kultūrinį vakuumą socialinių problemų akivaizdoje. Fiokla ir kiti šiuolaikiniai naujosios kartos menininkai padeda tą vakuumą užpildyti, po truputį kultūrinių pokyčių lauką paversdami nuobodžiai nacionalistinės ideologijos hegemonijai nepatogia vieta.

Tai tikrai gali būti patirties požiūriu edukacinė knyga. Nors man ji labai svarbi kitu požiūriu. Aš, pavyzdžiui, skaitydamas verkiau.

Paroda „Parubanka: trūkinėjantys ryšiai“ veiks iki lapkričio 8 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius).