“Atharvavedos” užkalbėjimai
„Atharvaveda“ – tai viena iš keturių Vedų, senovės Indijos sakralinių tekstų rinkinių, sukurtų apytiksliai prieš 3000–4000 metų ir mūsų laikus pasiekusių dėl žodinės mokytojo ir mokinio perdavos. Priešingai nei kitos Vedos („Rigveda“, „Jadžurveda“ ir „Samaveda“), „Atharvaveda“ yra skirta ne dievų pagarbinimo ritualams, bet praktinei magijai. Tai seniausias Indijos liaudies magijos ir medicinos sąvadas. Joje atspindėti ne žynių luomo, bet liaudies burtai, vėliau inkorporuoti į šventųjų tekstų kompleksą. Dalis brahmanų ortodoksų iki šiol nepripažįsta „Atharvavedos“ esant viena iš Vedų.
„Atharvaveda“
„Atharvavedoje“, pavadintoje ugnies žynių atharvanų garbei, surinkti įvairiausi užkeikimai, užkalbėjimai, skirti įvairiems poreikiams – ligoms, demonams išvaryti, apsisaugoti nuo priešų ir negandų, siekiant pakenkti varžovams, siekiant troškimų išsipildymo. Ritualui atlikti kerėtojai naudodavo tarpininkus – amuletus, gydomuosius užpilus, užburiamo žmogaus daiktus ar plaukus, – tai turėjo užtikrinti burto išsipildymą. Čia pateikiama keletas tokių burtų vertimų, kurie padeda pažvelgti į pasaulį senosios indoarijų visuomenės akimis.
1.14. Prakeiksmas moteriai, kad liktų senmergė
Dalią jos spindinčią paėmiau lyg žalumą iš medžio.
Lyg kalnas plačiom papėdėm ilgai pas protėvius tesėdi ji,
Šita mergelė, o karaliau Jama, tebūna nuotaka, tau numesta,
Tebūna ji susieta namuose su motina, irgi su broliu, irgi su tėvu.
Šita tavoji šeimininkė, karaliau, tąją tau dovanojame šalia,
Ilgai pas protėvius tesėdi ji, [kol plaukai] nukristų nuo galvos.
Užkeikimu brahmanų Asito, Kašjapo ir Gajo
Gerovę tavo surišu lyg seserys – [tai], kas tarp skrynių.
2.29. Priešų prakeikimas ugnimi
Ugnie, ta kaitra, kuri tava, sudeginki ja tą, kursai nekenčia mūsų, kurio nekenčiame ir mes!
Ugnie, tuo grybšniu, kursai tavas, sugriebk juo tą, kursai nekenčia mūsų, kurio nekenčiame ir mes!
Ugnie, ta liepsna, kuri tava, apimk ja tą, kursai nekenčia mūsų, kurio nekenčiame ir mes!
Ugnie, ta žara, kuri tava, pelenais paverski tą, kursai nekenčia mūsų, kurio nekenčiame ir mes!
Ugnie, tuo tvyksniu, kursai tavas, sukurk šešėlį tam, kursai nekenčia mūsų, kurio nekenčiame ir mes!
2.15. Baimės užkalbėjimas
Kaip dangus ir žemė nei bijo, nei skausmu vaduojas,
Taip, mano gyvastie, tu nebijoki!
Kaip diena ir naktis nei bijo, nei skausmu vaduojas,
Taip, mano gyvastie, tu nebijoki!
Kaip Saulė ir Mėnulis nei bijo, nei skausmu vaduojas,
Taip, mano gyvastie, tu nebijoki!
Kaip malda ir kaip valdžia nei bijo, nei skausmu vaduojas,
Taip, mano gyvastie, tu nebijoki!
Kaip tiesa ir melas nei bijo, nei skausmu vaduojas,
Taip, mano gyvastie, tu nebijoki!
Kaip tai, kas būta, ir tai, kas bus, nei bijo, nei skausmu vaduojas,
Taip, mano gyvastie, tu nebijoki!
6.3. Užkalbėjimas prašant dievų užtarimo
Tesaugo mus Indra ir Pūšanas,
Aditė ir Marutai tesaugo mus,
Palikuonie vandenų, Septynios Upės, saugokite mus,
O Višnus tesaugo mus kaip ir dangus!
Tesaugo Dangus ir Žemė mus pagalbai,
Slėgties akmuo tesaugo mus, ir nuo bėdos tesaugo Soma,
Tesaugo palaimingoji deivė Sarasvatė,
Tesaugo Agnis sargais geradariais, kurie ano [valdžioj]!
Tesaugo mus dievu Ašvinu nuostabiu
Aušrinė ir Naktis lai išvaduoja mus,
Palikuonie vandenų, nupuolus mūsų ūkiui,
Tvaštare dieve, sustiprinki pilnatvei mus!
6.13. Mirties užkalbėjimas
Nusilenkimas ginklams dievų,
Nusilenkimas ginklams karalių,
Irgi kurie vaišijų ginklai – [nusilenkimas] jiems,
Mirtie, tau nusilenkimas tebūnie!
Nusilenkimas tavo užtarimui,
Nusilenkimas tavo prieštarai,
Gerumui tavo, o Mirtie, nusilenkimas,
Tavo rūstybei šis nusilenkimas!
Nusilenkimas kerėtojams taviesiems,
Nusilenkimas tavo gydantiems vaistams,
Tavoms šaknims, Mirtie, nusilenkimas,
Ir brahmanams nusilenkimas šis!
6.8. Moters meilės užkalbėjimas
Kaip vijoklis medį glaudžiai apsivijo,
Taip glaudžiai apsivyki tu mane,
O kad būtum geidžianti manęs!
O kad nebūtum vengianti manęs!
Kaip aras, pakyląs sparnais, pribloškia žemę,
Taip aš tavas mintis pribloškiu,
O kad būtum geidžianti manęs!
O kad nebūtum vengianti manęs!
Kaip tuodu, dangų ir žemę, kasdien apskrieja Saulė,
Taip aš tavas mintis apskrieju,
O kad būtum geidžianti manęs!
O kad nebūtum vengianti manęs!
2.16. Užkalbėjimas prašant dievų užtarimo
O įkvėpime ir iškvėpime, saugokite nuo mirties mane. Šlovė!
O Dangau ir Žeme, saugokite savo pasiklausymu mane. Šlovė!
O Saule, savo akimi saugoki mane. Šlovė!
O visur esanti Ugnie, saugoki mane visais dievais. Šlovė!
O Visa laikantis, viskuo palaikančiu saugoki mane. Šlovė!
6.42. Pykčio užkalbėjimas
Lyg lanko templę paleidžiu pyktį iš tavos širdies,
Kad būtuva mudu bendraminčiu, kad susijungtuva draugėn.
Lyg du draugu mes susijungtuva, aš pyktį tavąjį paleidžiu,
Po akmeniu pakiškime tavo pyktį, kursai [toks] sunkus.
Ant tavo pykčio aš stojuosi kulnu ir piršto galu,
Kad laisvai nekalbėtum, kad eitumei manan ketiniman.
6.9. Moters meilės užkalbėjimas
Geiski mano kūno, pėdų, geisk akių, geisk šlaunų,
Tavo akys, plaukai aistra pasruvę, manęs troškimo tebūna išdžiovinti.
Darau tave tuo, kas šliejasi prie manų delnų,
Kas šliejasi prie širdies [darau],
Kad mano galioje būtum, į maną ketinimą tu artėtum.
Kurių bamba – pabučiavimas, o širdy santarvė sukurta
Karvės, motinos sviesto, aną tepadaro mane mylinčią.
Iš sanskrito vertė Šarūnas Šimkus
