„Hysterical Literature“ – tai, kas lieka išėjus iš literatūros

MARIUS PLEČKAITIS

Ar kada įsivaizdavote, jog literatūra ir pornografija gali priartėti taip arti viena kitos, kad net pralenks Georges’ą Bataille’į, net išaugs iš įprastų minkštų viršelių ir negrabių ekranizacijų?

„Hysterical Literature“ fenomenas patraukė mano ir kitų internautų akis palyginti neseniai – prieš gerus metus, 2012 metų rugpjūtį. Per tą laiką spėjo išeiti aštuonios originalios performanso tipo dalys su skirtingomis skaitovėmis.

Seansų metu moteris, sėdinti prie stalo, prisistato, taip pat pasako, kokią knygą skaitys. Toliau vyksta skaitymas, tačiau ne įprastinis. Tai išduoda iš skaitovės lūpų prasprūstančios dejonės, liežuvio galiuko žaismai. Vyksmui einant į galą, supranti, kad kažkas paslėpta po suoleliu. Išduosiu, kad tai – kai kas tyliai dūzgiančio ir subtiliai glamonėjančio jautriausią moters vietą, pasižyminčią itin didele nervinių galūnėlių santalka (bent jau tiek pavyko išsiaiškinti naršant internete, skaitant užuominas svaidančio „Hysterical Literature“ kūrėjo Claytono Cubitto interviu ir seansuose dalyvavusių merginų pasisakymus).

Kaip teigia Niujorko fotografas ir filmų kūrėjas Cubittas, šis ciklas tiria ir plečia feminizmo, minčių ir kūno dualizmo, koncentracijos, kontrasto tarp kultūros ir seksualumo ribas. „Taip pat tiesiog labai smagu žiūrėti“, – priduria jis „Hysterical Literature“ tinklalapyje.

Vienas kolega, rodos, Edvinas Grin, feisbuke kartą paklausė: „O kodėl čia nėra vyrų?“ Suprask, kodėl tik moterys apdovanotos galimybe patirti orgazmą? O gal teiravosi atvirkščiai: kodėl būtent moterys vaizduojamos kaip bejėgės kalytės, kurias išnaudoja kažin koks tironiškas (galgi japoniškas?) objektas po stalu? Kad ir kaip ten, anot idėjos autoriaus Cubbito, tai visų pirma feministinis aktas, todėl galime daryti prielaidą, kad moterys čia vaizduojamos kaip a priori veikiančios būtybės.

Transgresijai pasidavusios meno formos reikalauja adekvataus šoko jų postmoderniajam tapsmui įprasminti. Tai, ką beveik prieš pusšimtį metų atliko represyvieji kapitalizmo konglomeratai (Pietų ir Centrinė Amerika, padedama sesutės iš Šiaurės, Centrinė ir Rytų Europa), dabar atliekama buitinėmis sąlygomis, gal šiek tiek pagražinant naująją patirtį.

Pavyzdžiui, seimūnas Bronius Bradauskas lyg pasiligojęs Meistras mėgino sudeginti visa, kas nauja, visa, kas parašyta, o „Hysterical Literature“ kūrėjas, neaišku, ar pats tai suprasdamas, siekia savo tęstiniu performansu prikelti visa tai, ką kartais specialiai, kartais atsitiktinai pražiūrėdavome, palikdavome paraštėse.

Iš viso pasaulio surinktos „Hysterical Literature“ merginos yra šių laikų če gevaros, tik vietoj išgyvenimo miške pamokėlių jos užsiima transgresinės literatūros kūrimu ir gynyba. Jų degantys klitoriai atstoja visus Žemaitės postringavimus, o orgazmo natas tuoj pasieksiantis balsas – Simone de Beauvoir „Ievos dukteris“. Šiuolaikinis pasaulis reikalauja šiuolaikinio konteksto, kurio sėkmę paliudija ir gausiai pridygusios „Hysterical Literature“ parodijos.

Ieškant kritinių „Hysterical Literature“ detalių, galima kabinėtis prie sutrivialintos veni, vidi, vici tipo realizacijos. Kalbu apie tai, kad pasodinti pornografijos žvaigždę paskaityti jai įduotos knygos (jei tik ji, pornografijos žvaigždė, moka skaityti) ir pakutenti jai tarpkojį laukiant aimanų nėra jau taip sunku. Kartais pritrūksta tikrumo. Net jei moterys tikrai rinkosi tokias puikias nekomercines knygas kaip „Supervert“ leidyklos, Henry Millerio, Breto Eastono Elliso ir kitų, kurias Lietuvoje paprastai leidžia save kaip andergraundinę pristatanti „Kitų knygų“ leidykla, lieka tam tikri neatsakyti klausimai: kaip, kur ir kodėl; į kuriuos, kaip ir dera save gerbiančiam menininkui, Cubittas atsakyti neskuba.

Rašau apie tai ne vien dėl to, kad pornografiją (ar nesumeluotą erotiką) laikau neatsiejamu kultūros objektu, tačiau ir todėl, kad ypač dabartinėje greito vartojimo simuliakrinėje visuomenėje svarbus kiekvienas akstinas reabilituoti kultūrą kaip autentiško (iš)gyvenimo kadruotę.

Belieka pasakyti, kad per gyvavimo metus ciklo serijos buvo peržiūrėtos daugiau kaip dvidešimt milijonų kartų dviejuose šimtuose pasaulio šalių.