Vilniaus laidotuvės ir kiti sąskaitų suvedinėjimai
Seni bambekliai
ZIGMAS MIŠKINIS
O redaktoriau, nebyliai mielas bičiuli, rašau jums be užuolankų: Vilnius yra miręs ir visuomet toks liks. Vakar mąsčiau apie tai su karčiu grauduliu minty, šiandien – kone pašaipiai: o ko gi aš tikėjausi? Kad pasaulis išsimirkys vaške ir sustings? Kad kabės ant skalbinių virvės it padžiauta nuotrauka? Špyga į akį!
Paskutinįsyk prabudau šiame mieste 1991 m. vasario 4 d. priplėkusiame, nežinia kam priklausančiame bute Antakalnio gatvėje šalia keturių apgirtusių ir prakaitu dvokiančių draugų. Buvo palaidas metas: kasnakt ūžavom švęsdami pergalę, prie kurios teprisidėjom išdidžiu mušimusi į krūtinę ir kruvinom giesmėm, kai niekas nematė ir negirdėjo. Nors jau nebejauni, bet vis dar smagūs varpėm stalą kortomis ir be paliovos juokavom, kad štai netruks, kol vienas statybas pakeis kitos. Visgi tądien atsibudom išsekę ir jau nebekikenom, tik paspaudėm vienas kitam rankas ir išsiskirstėm. Kazys išvyko į Svėdasus, Feliksas – į Skuodą, arčiau tėviškės, Vytautas – į Marijampolę, rodos, nulėkė paskui moterį, o Aleksas – į Joniškį, kur, be kita ko, dar ir padorų postą savivaldoj pasičiupo, na, o aš irgi radau sau jaukų kamputį; žodžiu, išsibarstėm po provinciją, naiviai tikėdamiesi, kad pedagogų ten reikės pirmiausia. Iš pradžių dar pyškinom vienas kitam laiškus, mes, penki nuo kilnios idėjos apsalę mokytojai, tačiau greitai visos mus saisčiusios gijos nutriušo. Kokie gi, atvirai kalbant, iš mūsų draugai? Vien tik skysti plevėsos, aplinkybių sumesti bendron krūvon, o paskui lygiai taip pat abejingai išblaškyti.
Taip Vilnius dingo iš akiračio. Uoliai knibinėjausi savo kieme, neaikčiodamas ir nespirgėdamas, kad didžiųjų uostų vartai man vis dar atviri; paikų konferencijų mokytojams šalinausi lyg nuodų; giminių sostinėj neturėjau. Žodžiu, nebuvo nė menkiausios priežasties kišti nagus prie šio miesto. Tačiau visai neseniai apmaudžiai kluptelėjau: matot, pas mus mokykloje įprasta traukti burtus, kai reikia bėdžiaus, lydėsiančio vaikus į ekskursiją. Turiu savų būdų, kaip niekada neįkliūti, tačiau šįkart nejučia išsidaviau, ir kerštingas kolektyvas be gailesčio, ką jau ten – netgi su didžiausiu malonumu užvertė man ant galvos šeštokus. Ir štai išsiropščiam iš autobuso prie Operos ir baleto teatro: aš ir žviegiančios, tėvų išlepintos rakštys, kurių, matyt, nė tikslaus skaičiaus nėra – kiek parvešiu, tiek pakaks. Stebeilijuos išsijuosęs, uostau kvapus, gaudau garsus… Maniau, kad grįžus į jaunystės gatves mano širdis į kulnis nubildės, bet ji, keistuolė, geriausiu atveju visai nežymiai ir vos ne vos išsimušė iš įprasto ritmo: kai kas, iškart aišku, pasikeitę, o šis tas, rodos, nė nepaliesta, tačiau ir viena, ir kita be galo tolima – tarsi parodoje, tarsi po stiklu. Ką gi.
Direktorius prašė, kad nuvesčiau mokinius į katedros požemius, bet negi liepsiu jiems vėpsoti į plytų skeveldras, besiklaipančius skliautus ir bjaurių banditų, atseit kunigaikščių, kapus? Todėl nusitempiau juos į – kaipgi ji vadinasi?.. aha – Tilto gatvę, kur nuo aušros iki aušros kadais trindavosi visi bent kiek prakutę; parodžiau žvyrduobę (dabar ten, aišku, stovi namas), kurioje gabus, tačiau per pasiutusiai ilgą liežuvį gana anksti su dūšia atsisveikinęs smuikininkas Juzefas Šulcė spjaudavo ant gamtos dėsnių ir užaugindavo stulbinantį braškių derlių. Pabaksnojau pirštu į vietą, kur, kiek tik atmintis neša, visad stovėdavo oranžinis Antano Vareikos, niekus rašiusio poeto, „žigulys“: iščiustytas, išblizgintas, žodžiu, tikra gatvės puošmena, tačiau Antanas, būdamas žioplas, pametė raktą, o daužti stiklo gailėjo; penkerius metus, rodos, penkerius metus mašina stovėjo nejudinama, kol galiausiai kažkas neapsikentė ir ją nuvarė. Dabar, aišku, toj pačioj vietoj stovi automobilis, kurio markės nepasitreniravęs nė neištarsi. O ryt čia jau stovės kitas.
Ir, žinoma, nesusiturėjau neparodęs miegamojo lango, kuriame vėlyvais vakarais šmėkščiodavo Veronikos Pauliukonytės, pritrenkiančio grožio ir žavesio moters, siluetas. Po jos balkonu nuolat mindžikuodavo būrelis gerbėjų, kurie, stengdamiesi atkreipti dėmesį ir mėtydami akmenukus, kone kas antrą savaitę išmušdavo langą. Ką gali žinoti, gal ir dabar čia gyvena svaiginanti mademoiselle, tik šiuolaikiniai gerbėjai, atrodo, laiko tuščiai stypsoti jau nebeturi.
Nenuvedžiau vaikų ir į Seimą: o ką – neprisižiūri į tuos klounus per televizorių? Užtat parodžiau vietą, visai šalia kumpos Žemaitės, kur Vaclovas Dūdaitis, užkietėjęs atletas, sykį sumalė į miltus tris pasipūtusius žaliūkus ir mums visiems, čia pat stovėjusiems skystablauzdžiams, įrodė, kad vienas lauke – jau šis tas. Nėjom ir į pinigų muziejų, to dar betrūko, kad vaikai nuo pat mažumės monetą myluotų. Neapsilankėm ir Vilniaus universiteto ansamblyje, mat, esu tikras, svarbiausia yra neskubėt užaugti: jei pabaigs mokyklą (o kiekgi tokių bus?), pamatys ir Sarbievijaus kiemą, ir Šv. Jonų bažnyčią, žodžiu, ką tik panorės ir, jų pačių nelaimei, net dar daugiau. Neužkopėm ir į nuplikusią Gedimino kalvą, nes… Ką gi, tiesiog nespėjom. Vis ką nors prisimindavau, vis ką nors papasakodavau, nė nepastebėjau, kaip pralėkė diena.
Savaime aišku, nelikę ničnieko, jokių ženklų to, apie ką kalbėjau; nenustebčiau, jei vaikams pasirodė, kad tiesiog prisigalvojau, prisifantazavau. Žvelgdamas į kreivus, įtarius, pamaiviškus jų veidus susizgribau: o jei jie teisūs? Apie ką, kokį laiką, kokią vietą aš iš tiesų pasakoju? Kas gi paliudys mano žodžius? Nors, pagaliau, ką šiems mažutėliams suprast!
Kad labai nesiustų, nuvežiau vaikus į didžiulį prekybos centrą ir keletą valandų leidau pasiganyti vieniems, o pats tuo tarpu patraukiau, kur kojos tempia. Miestas šniokščia, mirga, švyti, bet jau ne man.
Poetai ir rašytojai per daug, gerokai per daug pritepliojo savo raštuose apie pražuvusius miestus. Kamgi kartot, kai niekaip kitaip nė būti negali – miestas išnyksta, vos iš jo išvykstama. Ir joks gudrutis jau neras kelio atgal. Tai aš klausiu: kuriems galams krūvos saldžių, atseit mąslių poetizmų? Miestai, upės, laikas, stotys?.. Dėsnis skaistus ir neperkalbamas: ką palikai, to neberasi. Dievaži, jokio skirtumo, ar tai – piniginė sausakimšam bare, prateriota proga, apvilta moteris, apleistas miestas.
Vilnius yra miręs ir visuomet toks liks. Ir mano draugai nedraugai yra mirę, na ir kas, jei kuris tebevaikšto žeme. Visi iki vieno jie krito it musės 1991 m. vasario 4 d. Man tik gėda, kad nepalaidojau jų. O dabar, praėjus daugiau nei dvidešimt dvejiems švinkimo ir puvimo metams, tą daryti jau kaip ir vėlu, ar ne, gerbiamas redaktoriau? Todėl viso labo nusipaišiau minty dilgėlynais apaugusias kapines, nulytą paminklą, krūvelę išsilydžiusių žvakių ir be jokių mandrų ceremonijų sumurmėjau: „Tesiilsi ramybėje visi, kuriuos apleidau.“
Paskubom susirankiojau vaikus ir sprukau iš ten. Šįsyk, reik manyt, jau su visam.
satenai.lt
