Pavėluotas in memoriam

SERGEJUS KANOVIČIUS

Jau seniai sakiau ir sau daug sykių žadėjau – parašysiu apie Robkę, būtinai turiu parašyt apie Robkę. Nuo tos dienos, kai perskaičiau, kad jo – nebėra. Taip jau nutinka – prisilieti prie žmogaus su juo bendraudamas, susibičiuliauji, bet gyvenimas tave ar bičiulį išskiria dešimtmečiams, vis kartkartėmis prisimeni jį – ar užtikęs pavardę kokiam leidinyje, ar susitikęs bendrą pažįstamą, kurio klausi: „Na, o kaip laikosi tas ar anas?“

Išėjo Robkė, ir kaži kodėl mintyse ima suktis visokiausi su juo susiję prisiminimai – ar iš Salomeikos laikų, kur jis mokėsi žemesnėje klasėje, ar iš Karalienės dramos būrelio ant Tauro kalno, kur drauge repetuodavom, ar, pagaliau, iš audringų universiteto metų. Labiausia Robkę įsiminiau dėl jo gerumo. Tokio neįprastai nuoširdaus, nemeluojančio, inteligentiškai neįkyraus, todėl visad subtilaus.

Buvo 1978 metų gruodis, šaltas ir nepaprastai baltas, Neris plukdė vis didesnes ir didesnes lytis. Žodžiu, gruodis buvo toks, kokiam mūsuose gruodžiui ir derėtų būti. Iš mokyklos išpėdinau drauge su Robke – rūbinėje abu vienu metu pasiėmėm paltus ir išsliūkinom pro duris. Robkė gyveno visai netoli mokyklos – iškart už gėlių turgelio, priešais „Kronikos“ kino teatrą, kuriame kartais susitikdavome, – abu pabėgę iš pamokų, – už 10 kapeikų ten būdavo galima ištūnoti kone visą dieną, o kartais ten rodydavo visai įdomių filmų.

– Cizų turi? – paklausė Robkė, kai tik už nugaros trinktelėjo didžiulės medinės mokyklos durys.

– Ne, o tu?

– Ir aš ne. O pinigų turi, nes aš viską pravalgiau?

– Turiu, Robke, net visą rublį – triasučke* išlošiau!

– Tai gal nusiperkam „Kosmoso“ ir eime pas mane?

– Hm, – sudvejojau, – man už poros valandų pas Iloną, algebros papildomai mokytis, atsilikau po ligoninės.

– Algebros, sakai, – lyg šyptelėjo, lyg paklausė Robkė. – Žiūriu, dabar visi ko nors papildomai mokosi – tu algebros pas Žvirblytę, Mikas biologijos pas Didoną, o Vaškelis tai turbūt megzti mokosi pas Lolitą…

Aš nežmoniškai nuraudau, nes visa mokykla žinojo, kad Sieras Kanovičius yra iki ausų įsikliopinęs Žvirblytę – visų laikų ir laidų mokslo pirmūnę, būsimą mūsų aukso medalininkę ir ilgiausios mokykloje kasos savininkę…

– Klausyk, Sierai, – tyliai tarstelėjo Robkė, – perkam cizų, einam pas mane – parūkysim, pasibūsim, o tada jau eisi tos algebros ar dar ko nors mokytis.

„Klaipėdos“ stotelėje stovėjo tabako kioskas, iš kurio gundančiai į mus žvelgdavo kubietiški „Partagas“, „Monte Cristo“ ir tautinį folklorą minintys „Jūratė“, „Kastytis“, darbininkiškoji „Prima“, brandaus socializmo pasiekimus šlovinantis „Kosmosas“ ir gražioji „Nefertitė“. Čia visados cigarečių parduodavo Gierkai, Aismontui, Žygeliui ir dar keliems labiau ūgtelėjusiems bendraamžiams. Nežinau, bet, paprašius cigarečių, pardavėjos žvilgsnis staiga pasidarydavo sąmokslininkiškas, kone užjaučiantis vargšus nepilnamečius, taip beatodairiškai skubančius į išsvajotąjį, bet anaiptol ne visad išmintingą suaugusiųjų pasaulį. Aš turėjau „savą“ kioską – prie Čiurlionkės, ten turėjau manęs gailėjusią pardavėją, o šita „Klaipėdos“ stotelės tabako karalienė man atrodė ganėtinai grėsmingai. Ilgai apsižiūrinėjau, kad ištaikyčiau akimirką, kai aplinkui bus kuo mažiau žmonių – dar koks pažįstamas ar mokytojas pamatys, tėvams paskųs.

– Man „Kosmoso“ pakelį, prašom, – pasakiau kiek galėdamas žemesniu balsu, iš paskutiniųjų laikydamasis ant mane paaukštinti turinčių kojų pirštų galų…

Po kiek laiko su Robke jau mėgavomės dūmu. Rūkėm prie jo namų, lauke, beveik nesislėpdami, nes sunku buvo pasakyt – ar dūmus leidom, ar garus… Grįžę susėdome virtuvėje, Robkė paruošė kavos.

– Nori, aš tau savo eilėraščių paskaitysiu? – netikėtai paklausė jis.

– Noriu, – nė kiek nepagalvojęs atsakiau.

Robkė netruko atsinešti sąsiuvinį, visą prirašinėtą, ir ėmė skaityt. Eilėraščiai man labai patiko, nes atitiko mano orientaciją į tiksliuosius mokslus – jie buvo tik apie meilę. Kadangi Žvirblytei jau bene penkis kartus buvau perskaitęs visą Sergejų Jeseniną, įsidrąsinęs Robkės paklausiau:

– Ar negalėčiau vieno nusirašyt?

– Jai? – visiškai rimtai paklausė Robkė.

– Taip, – vos girdimai atsakiau.

– Gerai, duosiu. Jei nori, gali jai perskaityt kaip savo.

– Ką tu! Pašėlai? Jokiu būdu! – nuoširdžiai ir energingai užprotestavau.

– Tada aš jį perrašysiu, – tarė Robkė ir nuėjo ieškot popieriaus.

Jis kruopščiai perrašinėjo eilėraštį, kurį, matyt, jau mokėjo atmintinai – į originalą beveik nesidairė. Aš siurbčiojau kavą ir apžiūrinėjau gausiais vazonais su visokiausiais augalais apstatinėtą jo virtuvę. Ta žaluma už lango matomo sniego fone atrodė kažkokia netikra, atrodė, kad sėdi lyg kokiam automobilyje vardu pavasaris ir leki pro metų laikus, pravažiuoji žiemą…

– Štai, – ištiesė gražiai sulenktą lapą Robkė, – šitas geriausias. Aš jį iš meilės parašiau, tai ir tau tiks. – Jis akimirką nutilo. – Klausyk, Sierai, o tu ją myli?

– Taip, – jau nežinia kelintąsyk išraudęs, pasakiau.

– Labai? – neatlyžo Robkė.

– Labai, – greitakalbe ištariau, ir man pasirodė, kad nuo mano raudonio užsiliepsnos ir man ką tik iškilmingai perduotas lietuvių meilės lyrika tapsiantis kūrinys.

– Tuomet tu turi jai dar padovanoti štai šitą, – pasakė keldamasis nuo stalo Robkė.

Jis atsikėlė, išsitraukė iš stalčiaus didžiules tikras siuvėjo žirkles ir, man nespėjus nė aiktelėti, nuo vieno iš vazonų tomis žirklėmis lyg dalgiu – čerkšt – nupjovė pluoštą gėlių…

– Ką tu darai! – sušukau. – Ką pasakys tavo mama?!

– Laikyk, – įsakmiai tepasakė.

Aš pirštų galais suėmiau gal kiek mažiau nei tuziną gležnų nedidukių gėlių, kurios būtų lengvai man tilpusios į delną.

Robkė ištraukė rudo šiurkštaus vyniojamojo popieriaus ir netrukus gėlės jau buvo improvizuotoje popierinėje dėžutėje, negrabiai, bet sandariai susuktoje mano bičiulio.

– Štai, – tiesiog švytėdamas pasakė, ištiesdamas tą popierinį ryšulį, – jai tikrai patiks! – draugiškai nusišypsojo.

– Ačiū, Robke, ačiū, aš kada nors irgi tau… ačiū, tikrai, – lemenau.

– Nieko, nieko, tu tik eilėraščio nepamiršk ir gėlių pakeliui nesumaigyk.

Prie Žvirblytės buto durų stovėjau kone po akimirksnio – nė nepajutau, kaip nuo gėlių turgelio atsidūriau prie Kutuzovo aikštės kaštonų.

– Labutis, – kaip visad valiūkiškai nusišypsojusi pasakė Ilona ir apsisukusi nuėjo į svetainę, kurioje ant staliuko jau buvo padėtas algebros uždavinynas ir keli lapai.

– Čia – tau, – pasakiau, ištiesdamas Robkės padarytą popierinį ryšulėlį.

Ilona ėmė pirštais ieškot kokio nors atlėpusio popieriaus galiuko, o radusi ėmė atsargiai vynioti.

– O Dieve! – sušuko pridėdama plaštaką prie lūpų. – Žibutės! Žibutės gruody!!! Iš kur?

– Iš Robkės. Iš Roberto Danio, – droviai atsakiau. – Dar turiu jo eilėraštį. Apie meilę…

– Žibutės! – nenustygo iš džiaugsmo Ilona. – Žibutės! – kartojo ieškodama joms mažiausios vazos.

„Ačiū, Robke, – kartojau mintyse. – Ačiū, Robke.“

Netrukus mano „ačiū, Robke“ ir žibutės susiliejo mano ir Žvirblytes bučiny, turbūt laimingiausiame 1978-ųjų bučinyje jei ne pasaulyje ir ne Vilniuje, tai, be abejones, Kutuzovo aikštėje…

Eilėraščio, Robertai, aš tada taip ir neperskaičiau. Ir padėkoti tau tada, regis, nespėjau. Dėkoju dabar. Ir būtinai padėkosiu, kai vėl susitiksim. Apsikabinsim ir padėkosiu, nes nedaug buvo bičiulių, galėjusių apdovanoti mane tokiais šiltais prisiminimais, kurie lydėtų visą gyvenimą. O tu, Robke, Robakai, Robertai, – tą padarei. Žibutės gruodyje. Kas, išskyrus tave, galėjo sugalvot. Kiekvieną gruodį, Robke, aš prisimenu Tave. Ir eilėraštį, kurio tuomet neperskaičiau, tu man vėl kada nors būtinai paskaitysi.

___

* Triasučkė – toks anuomet paplitęs azartinis žaidimas, kurio metu žaidėjai turėjo atspėti, kuria puse – skaičiaus ar herbo – atsivers saujoje kratomos monetos.