MINDAUGAS KIRKA. Eilės

Visa kuo sirgome būdami vaikais

Tėra lapkričio purtomas medis

Paklydęs. Spąstai

Viskas prabėgo taip greitai

Tarsi sapno pradžia prieš nubundant

Tai tik skausmas įlindęs į dilgėlės kūną

Apynio gijomis surištos kojos

Draskaisi plėšais ištrūkti

O vėjo vilkeliai vis stūgauja

Sapnai neišgydo ligų

Sapnai tik pasiima kūną

Ir grąžina vis labiau sudėvėtą

_ _ _ _ _ _ _

Žydint kaštonams turėtų

Visos šviesos būti išjungtos

Jei kartais

Kraują pralietum

Vakar. Šiandien. Ruduo

Sukuosi kažkur tarp šito rudens,

Plyštančių vėjų ir vėtrungių, rodančių kryptį.

Kažkur tarp snieguotų viršūnių, įšalusio tigro,

Upėmis žemyn, uolėtom pašlaitėm genamo plausto.

Kažkur tarp šito rudens

Ir vėjo draskomų plaučių.

Tarp kojas trinančių batų,

Kuprinės su kirviais ir pjūklais,

Dėžute degtukų.

Kažkur tarp besiplečiančios taigos

Ir lietaus, varvančio į vis dar

Kojas trinančius batus.

Sukuosi kažkur tarp laiko ir erdvės,

Kur pastebimai keičiasi – –

Tik metų laikai.

Apie orą

Regis vėjuota

Arba tiesiog

Kyla lėktuvai

Toliau tik ruduo

I

vis vien jau ruduo ir vėjas čia baigias

kažkur ties beržais prasideda lietūs

tarytum dar kas netyčia užklysta

prisėda surūko šiaudą pakramto

II

skilę ąsočiai nebelaiko vandens

nuo vieno lig kito tolimo kranto

traukiantys paukščiai atneša vėtrą

III

vėjas plėšia dangų ir trobą

langines išdrasko

įsupta šakelė taip ir lieka siūbuoti

paukščio baime

IV

dabar jauti jog derėjo

paklausyti žieduos

įsiraususios bitės