Laiškas į Saremą

LAURYNAS KATKUS

Šįryt prieš penkias prabudau nuo lėktuvo, virš Rokantiškių kalvų sklendžiančio į oro uostą, ūžesio, ir vokų monitoriuose atsidarė vaizdas: Rygos oro uosto rūkomasis, kur toptelėjo, kad mūsų mobiliukai teberodo centrinį, tai yra valanda ankstesnį laiką ir mes vėluojame, ir teko bėgti, bėgant klausinėti kvepalų parduotuvių merginų (ilgi kaklai ir ilgos ilgos rankos), kiek valandų, spėjimui pasitvirtinus, bėgti su nervu, stiprinamu mažamiegių naktų ir daugiaalkoholių dienų, su nuostaba, kad mūsų pavardžių neskelbia per garsiakalbius, kas atsitiko, negi specialiai, bėgant atsisveikinti ir atsiglėbesčiuoti, pasiekti savo vartus, įlaipinimo rankove jau lėčiau nužingsniuoti iki pilno lėktuvo, klestelėti į savo vietą ir suprasti, kad dar kažko laukiama, liuks, ne manęs vieno, durys uždaromos ir boarding completed tik pasirodžius nespalvotam vyrui su apvalia skrybėle ir peisais – o paskui sužinoti, kad ir tavajam lėktuve paskutinysis keleivis, kuris, laimei, vėlavo, buvo „mūsų žmogus Judėjoje“ – Talino rabinas.

Taip, Mihkeli, taip; tie airbaltikų lėktuvėliai, kuriais kratėmės pirmyn atgal virš Vidurio Europos ir dar biškį pasikratysim, kolei pasieksim gimtuosius miestus, esančius lygiai priešingose pusėse, propeleriniai kledarai, kuriuose sėdime prie iliuminatoriaus po sparnu, neklausydami nugroto stiuardesės „norėdami užsegti diržą, spauskite štai taip, norėdami atsegti diržą, patraukite štai šitaip“, per sąmonę perleisdami paskutines dienas, – tie sutapimai, persikryžiavimai, paūmėjimai, jie tikri, nepasiskolinti ir nenusižiūrėti, ir taip arti vienas kito, taip stipriai susiraizgę, kad nežinau, kur pažymėti pradžios tašką, kur pirmą kartą spragtelėjo saito sagtis. Ar tada, kai išėjome pro sukamąsias duris ir vidutinio amžiaus moteris, kalbanti tik vengriškai, įsodino mus į ankštą sudzukį ir ilgai vežė greitkeliu į vieną pusę, paskui sustojo prie pakelės namo, paspaudė skambutį, paklebeno duris, grįžo ir, net nepabandžiusi mums paaiškinti, nuvairavo automobilį ten, iš kur ką tik atvažiavome? Ar kai priekalnių kaimelyje, į kurį galų gale nusigavome, nuėjom į vietinį barą ir užsisakėm špricerio už du litu, t. y. už dvidešimt du forintu?

Kad ir kaip ten būtų, paūmėjimas vis labiau ūmėjo, nelyginant atgijusių propelerių išjudintas lėktuvas, kuris įvažiavo į pakilimo taką, beveik nestabtelėjęs pasileido lėkti, gaudė žemu ūžimu, primenančiu budistų giedojimus, rezonuojančius stuburo kryžmėje ar dar žemiau, pačioje kūno apačioje, atsiplėšė nuo žemės, pakilo į viršų ir paniro į debesis, taip, Mihkeli, į pašnekesių debesis,

ir mes kalbėjomės, lyg mažiausiai kelerius metus būtume praleidę kamaldulių vienuolyne ar kalėjimo vienutėje: apie žydus ir apie krikščionis, apie poeziją ir prozą, apie vyrus ir (aišku) apie moteris, ir apie ką tik ne; kalbėjomės kaip filmo apie seklį Kalį, kurį susuko neseniai miręs lietuvių režisierius (mūsų kolega, dramaturgas iš Rusijos manė, kad estas), personažai, nenutraukiantys pašnekesio nei prasidėjus susišaudymui, nei sulaikyti policijos, nei nuovadoje; bet kokia smulkmena, paprastas kaip taburetė klausimas, ar gersi kavą, ar arbatą, pažadindavo prisiminimą, asociaciją, o pas mus, o kaip pas jus, o kartą mano draugas Toksirtoks… į pokalbį įsitraukdavo Belvarošo skersgatvis ir 800-asis autobusas, ir mūsų mansarda su balkonu, ir kalnų grandinė horizonte, – ypač Pilišo kalnai, į juos žiūrėdavau pritrūkęs žodžių, norėdamas tiksliau pasakyti – ir jie ateidavo visai kaip originale: iš pradžių nedideli, reti gūbriai, paskui – vorelė statesnių viršūnių.

Be mažiausio abejo, tatai galima paaiškinti – kad ir panašia kilme iš tarybinio Pabaltijo inteligentų šeimų, tarp sostinės ir miško (Labanoro) ar salos (Saremos) praleista vaikyste, užsitęsusiomis aferomis su sudėtingo būdo (kad nesakytum – fatališkomis) personomis jaunystėje, bastūniška prigimtim ir didesnių erdvių trauka, pasireiškusia Vokietijos ar Italijos atradimu ir šiokiu tokiu jų kolonizavimu, galima pažymėti analogiškas mudviejų pozicijas estų ir lietuvių literatūrų laukuose ir kloniuose, galų gale – kontempliuoti tavo varde susidūrusias „h“ ir „k“, kurios atitinka pistoleto šūvį mano pavardės viduryje –

Tačiau dabar tik matau, in my mind’s eye matau tave su melsva hipsteriška skrybėle, iš sendaikčių prekijo nupirkta požeminėje perėjoje prie Arpad hid, į ją taip momentaliai įsikliopinai, kad teko tau užfundyti, įsikliopinai nepaisydamas dėmių ir išblukimo, kurios akivaizdžiai pasirodė išlindus į saulės šviesą, bet tau vienodai rodė, vis tiek vėsiai atrodei su ja ir saulės akiniais, klasikinis nuotykių šiltuose kraštuose ieškotojas, tartum Džionis Depas iš „Baimės ir drebėjimo Las Vegase“, kurį išvertei į estų – nors mūsų atveju svaigulys ir nuotykiai kilo ne iš chemijos, arba, tikriau – iš natūralios, perkeltinės prasmės chemijos.

Ar ne tam pačiam požemy, kramsnojant inteligentiško barzdoto kepėjo paruoštą picą, tu papasakojai istoriją, pergalvojęs ją pripažįstu tavo geriausia: kaip Voroneže, universiteto bendrabutyje, naktį prispaudus pūslei turėdavai eiti į bendrą tupyklą, apsimiegojęs, apsiavęs specialiai tuo tikslu įsigytais storapadžiais guminiais batais, kad srutos nesiektų kojų ir pižamos, eiti net ir žiemą nešildomais koridoriais pro kambarius, kuriuose negrų karaliukų sūnūs, čia masiškai studijuojantys inžineriją, 24/7 taktu klausosi techno muzikos (garsiausią iš jų neapsikentęs iššaukei į muzikos ir šokio dvikovą – ji baigėsi lygiosiomis), – ir šita istorija užgavo kažkokį kamertoną manyje ir aš ėmiau kvatotis, nevaldomai kvatotis vieną dvi tris minutes su pica rankose, čia aprimdamas, čia vėl įsivažiuodamas prunkšti, tik kai sąmojo smiginis pataiko į viduriuką, ištrykšta juoko ašaros;

Arba tavo pasakojimas numeris du: kaip Talino gatvėse reklamuojant „Red Bull“ vieną po kitos siurbei dykai dalinamas skardines – maniau, kad dar vienas naujas limonadas, be to, kai siūlo patrauklios merginos, negali atsisakyti – o po to drebančiom rankom ir kojom atgulei į lovą – mamma mia, blogiau nei amfetaminas! – į ką aš pabandžiau atsikirsti istorija iš Sąjūdžio laikų Nidos, kai, ištrūkęs iš „Ešerinės“ ir prigulęs pailsėti ant cementinių molo plokščių, staiga išvydau angelus, nežemiškai baltus moteriškosios lyties angelus, kurie su manimi pasisveikino ir netgi, kai šiaip taip atgavau amą ir praveblenau: „O kokios jūs šviesios…“, skambiai ir gracingai nusijuokė (tą akimirką buvau savimi patenkintas: štai pirmą ir turbūt paskutinį kartą pavyko prajuokinti angelus) – o dar kitą akimirką supratau, kad tai „Ešerinės“ virtuvės kolektyvas, išėjęs pakvėpuoti rugpjūčio oru.

Taip, Mihkeli; ir anas, ir šiųmetis rugpjūtis jau kaži kur, ir kosminis Atila pasitraukė į nuošaliausius savo kambarius, pagalbos galiu tikėtis tik iš vidinio Arpado… šitą pokštą suprantame tik mudu (ir dar mūsų vairuotojas Lajošas) – ir gerai, tegu taip ir lieka, mįslinga, šitais viską atskleisti pasišovusiais laikais, kaip nuoroda į žmogišką ryšį, kurio fainiausi epizodai, stipriausiai susiejantys dalykai pašaliniams lieka neprieinami, nesuprantami, weird.

Rasti kitą, kitur augusį, kita kalba kalbantį ir rašantį – bet tokį patį kaip tu… argi tai ne nuostabu? Didele dalimi mano blaškymąsi po pasaulį lėmė paieškos draugo, dvynio, be kurio nelengva sielai, kaip rašė vienas poetas. Ieškojau alter ego tarp dangoraižių, kalnų ir sniego, tariausi jį radęs Vokietijoje, Slovėnijoje, Amerikoje, vėl Vokietijoje – o, pasirodo, nereikėjo taip toli trenktis. Nors ir anie susitikimai nebuvo bergždi: jie davė progą pažvelgti į savo ir savo aplinkos gyvenimą iš šono, palankiu, bet nešališku žvilgsniu – juk ar nesako išmintingi žmonės, kad distancija yra meno šerdis? Jie duodavo retą progą išsakyti, kas tą sielą slegia ar sunkina – be nereikalingų smulkmenų, be abipusių pažįstamų, be baimės, kad tai bus panaudota saviems tikslams, paskaloms (maždaug taip įsivaizduoju idealią išpažintį, apie kurią kalbėjom).

Dar susidraugavimai ir nutolimai išmokė vertinti akimirką ir nesigviešti tau nepriklausančio gyvenimo (todėl, jei pagalvojai, būk ramus – nebus nieko panašaus į amžinas priesaikas, vienodus amuletus ant kaklo ir parašus krauju, Mihkeli). Bet gal tau nepasirodys pompastiška, jei pasakysiu: nuostaba ir džiaugsmas radus dvasios giminaitį yra nelyginant amžinas saulėtekis, kurį mato lėktuvo keleiviai, kai skrenda prieš laikrodžio rodyklę palei platumą?

Pameni, irgi šnekėjomės, kad draugystė mūsų laikais nuvertinta, o graikai ją kėlė aukščiau už erotinius ryšius. Ir graikai neklydo, nes erosas yra baisiai neteisingas dalykas. Gali kiek nori prisiekinėti žmonių lygybe, visuotine teise į meilę ir laimę ir t. t. – o atkreipsi dėmesį, o geisi vis tiek vieno, ne kito veido, šlaunų linkio, eigasties, tembro – tarkim, jaunos ukrainietės pretenzingu vardu (Meluzina? Nemezidė? – kažkas į tą pusę), bet skaisčiu veidu, kuri prasiyrė pro šalį didžiausių Budapešto termų lauko baseine, ir baigta… juo labiau kad mūsų kūniškų savybių visuma nuo mūsų nepriklauso, vieniems nežinia už ką duodama tiek patrauklumo, kad užtektų tuzinui, kitiems pagailima ir menkiausio trupučio, ir to iš esmės negalima pakeisti (jei nekalbėsime apie plastines operacijas, kurios atsirūgsta praėjus laikui, paverčiančiam jomis pasinaudojusius siaubingomis sutraukomis: gamtos nepergudrausi), kūne neatsispindi nei protas, nei gabumai, nei dorovė – „čia ne aš“, prieš veidrodį sako neišvaizdi moteris (o ir vyras). Ir ar verta plėtotis apie žiaurų geismo nepastovumą, kuris vieną dieną toks deginantis, kitą – babaa? Todėl draugystė… (Bet, kaip sakyta – be priesaikų ir parašų krauju.)

„Žiūrint iš pasaulinės istorijos perspektyvos, per pastaruosius tris šimtus metų prie Baltijos nenutiko nieko svarbaus“, – kadaise sakė pažįstamas istorikas. Susitikimas su tavim dar kartą parodė, kokie neteisingi savo teisume yra garbaus mokslininko žodžiai. Nes, viena vertus, kas yra ta pasaulinė istorija? Ir kas apdovanotas tokiu globaliniu protu ir viską aprėpiančiu akiračiu? Ar pasaulio istorija nesudaryta iš vietinių, regioninių istorijų? Ir ar šitas teiginys – pasakytas, beje, irgi pabaltijiečio – nėra teisingas tik tada, kai juo tikima, ir dar viena protinga galva nusisuka kuria nors kryptimi, užtemdydama čionykštę tikrovę?

Man atrodo, kad dauguma mūsų pašnekesių nesąmoningai sukosi apie vieną klausimą: kaip būti savo šalies ir regiono patriotu, neprarandant platesnės perspektyvos pojūčio, kritiškumo? Kaip būti patriotu, neįpuolant į „tėviškėlės“ stabmeldystę, uždarus klanus, pasaulinio sąmokslo prieš mus teorijas? Kaip išvengti provincijos kietuolio pozų, slepiančių nesidomėjimą niekuo kitu, išskyrus save, dvasinio snūdo, kurį lietuvių rašytojas RoRa apibūdino kaip „susitikimo su kitu gėdą“?

Matau tavo kantrybę bendraujant ir su nesimpatiškais žmonėmis; lyginu tavo atvirumą ir gyvumą su pažįstamais arktiniais charakteriais, apskaičiuojančiais kiekvieną draugiškumo džaulį – labai ironiška, kai prisimeni visus tuos stereotipus, anekdotus apie „goriačije estonskije rebiata“ ir t. t. Klausausi tavo pasakojimų ne tik apie estų literatūrą, bet ir apie Talino savivaldybės politiką, pietiečių, šiauriečių ir saliečių charakterių skirtumus, apie turtingiausios verslininkų šeimos iškilimo istoriją, stebiuosi, kaip gerai išmanai įstatymus, net jų pasikeitimus (pirmiausia liečiančius alkoholį, bet ne tik). Kokios nepoetiškos, nedvasingos temos! Bet – ar ne tai yra tikrasis, nechimeriškas, prabočių šešėliuose didybės neieškantis patriotizmas?

Ar ne patriotizmo išraiška yra kelionės po pasaulį, pažįstant, tiriant, lyginant su tėvyne, pasirodant kaip tos šalies ir kalbos žmogui, rašytojui, geraširdžiam bastūnui – tų kelionių būta tiek ir tokių įvairių, kad aš, nors ir vyresnis, daugiau laiko avantiūroms turėjęs, kas kartą turėdavau įtempti atmintį, kad generuočiau kažką panašaus, apytikriai atitinkančio, nors, antra vertus, man pasirodė, kad esi truputį nuo jų atšalęs, pamatęs tiek, kad pradeda kartotis, ir apskritai – panūdęs apsistoti, įkurti savo sodą arba labirintą (sodą, tai yra labirintą), susirasti jukią ir jaukią moteriškę, kaip pasakytų Whitmanas, – apie šituos dalykus, regis, galėjau tau šį tą naudingo paporinti.

Bastūniško periodo palikimas yra ir puiki tavo anglų kalba (ir italų, ir rusų, ir suomių, gal ir dar kokių ugrofiniškų šnektų) ir tikslus ar, tiksliau pasakius – profesionalus orientavimasis erdvėje. Užžėlusioje priemiesčio gatvelėje ar metro stotyje viską įsimindavai iš pirmo karto, surasdavai kryptis, numerius, bilietų kainas. Muzikanto sūnus ir orientacinio sporto trenerio sūnėnas tą įvertino, juo labiau žinodamas, kad nepaklystum ir miške, be problemų sukurtum laužą, pasistatytum palapinę… Todėl lengva širdimi leidausi vedžiojamas (malonu po ilgo laiko niekuo nesirūpinti, žinoti: kad ir kur būtum, rasis kelias, kavinė, gražus kampas) po light Gothic, švelnaus grotesko stiliaus metropolį, kurio žmonių gymis ir virtuvė žiūri į pietus, o pastelinių spalvų pastatai ilgisi šiaurės rūkų, kad galėtų jais apsisiausti ir tapti dar įmantresni, dar fantastiškesni –

vedžiojamas po miestą, Budapeštą, kurio vyšnias tu taip mėgsti, kurio gidas guli prie mano lovos, kad prabudęs paryčiais, galėčiau atsiversti ir dar kartą paklaidžioti –

O dabar, kol pabaigą pasiekęs laiškas šviesolaidžiais lėks link šiaudais dengtos sodybos prie Baltijos, dabar noriu, kad laikas, tos penkios dienos, penkiskart dvidešimt keturi, vadinasi, šimtas dvidešimt valandų, pabaigoj netikėtai sutrumpėjusių viena, atsisuktų ir tarkštelėjusios sustotų kaip magnetofono kasetė. Vyzdžių projektoriai, didinkit va šitą vaizdą, ir let it stand still: įstabi secesinė vila, su moterų galvutėm ir liaunom lelijų linijom ant kiekvienos sienos, kiekvienos briaunos, su kaminu ir vėjarode iš liaudies pasakų; net ir tualeto prausykla čia iš kaltinio metalo, ir vanduo trykšta iš mitinio Huno (gal Arpado?) gerklės; be to, vila nemažiau įstabiai nušiurusi, apgriuvusi, neremontuota; dažai išblukę, patamsėję, durys kliba, tinkas vietomis išbyrėjęs – žodžiu, tikra, neeuroremontuota Austrovengrija!

Vilos žiemos sode vyksta skaitymai. Salėje – mudu, kiti „festivalio“ dalyviai ir būrelis kostiumuotų ponių ir ponų išraiškinga veido mimika ir baltomis, nesveikomis akimis. Tai silpnaregiai ir aklieji literatai. Jie išklausė mūsų trumpus pasirodymus, o dabar skaito patys – aišku, vengriškai. Budapešto homerai ir borchesai vienas paskui kitą stojasi iš vietos (tas kraštinis iš kairės galėtų Chorchę Luisą vaidinti filme), pasakoja, kada neteko regėjimo ir kada pradėjo rašyti, ir užvertę galvas, atmintinai ir nė sykio neklysdami recituoja eilėraščius savo pratisa, hermetiška kalba. Man atrodo, akies krašteliu tu stebi Gražią Merginą paskutinėje eilėje, matyt, iš aptarnaujančio personalo. Ar norėdamas atsirevanšuoti ilgakalbiams toje srityje, kurią jiems likimas lėmė apleisti, ar, greičiau – iš pasigėrėjimo pasauliu, kurio tu, kurio mes visi nebemokam kitaip išreikšti? Štai gera proga į ją atsisukti – skaitymai pagaliau lyg ir baigėsi, ir besimarkstantys aklieji, pirštais atsiskaičiavę klavišus, nuo kurio pradėti, paskambins mums tobulą, iš tikro tobulą Bartoką.

Keturiomis rankomis. Dviese.