Kas ir kodėl yra poezija

TADAS TOMAS

Norint atsakyti į čia užduodamus klausimus, reikia daug negalvoti. Smogti instinktyviai. Be ilgų samprotavimų ir dėstymų. Tai turi būti suprantama ir natūralu ne vien kultūros savaitraščiais, žurnalais ir kibernetinėmis erdvėmis apsikrovusiai pelei, bet ir krepšinio čempionatą per televizorių stebinčiam aistruoliui, kuriam poezija – tai tik dar vienas neaiškus, tačiau kažkur girdėtas žodis. Ir jau tik tada (supaprastinus ir sukonkretinus) galima leistis diskusijų labirintais, tikintis rasti šį tą daugiau negu tuščią apvalkalą ir sutrūnijusius priešistorinių gyvūnų kiaušinius.

Taigi, kas ir kodėl yra poezija Lietuvoje?

Nepaisant nuvalkiotų frazių, suskaldžius visais atvejais yra lengviau užvaldyti, tad skeldamas šį klausimą pusiau nejaučiu nė menkiausio susirūpinimo.

Ir štai vietoj vieno jau turiu du. O du – geras skaičius pradedant kalbėti apie poeziją. Apie žmones, jų santykius ir tų santykių komplikuotą buvimą.

Klausimo paprastumas nulemia atsakymo grožį, nes kuo paprastesnis klausimas – tuo paprastesnis atsakymas, o juk visa, kas paprasta, – gražu. Bent jau tol, kol pajuosta nuo dėvėjimo. Bet ir tada, snobams užtraukę jų kepures ant akių (nors gal reikėtų sakyti – akinių), galime grožėtis paprasto daikto paprastumu. Beveik atsakymu į pirmąjį klausimą – poezija Lietuvoje yra tai, kas yra pavadinta / pavadinama šiuo vardu. Kadangi patys daiktai (būsenos, objektai ir t. t.) savęs įsivardinti negali, manykime, kad tam būtinas žmonių įsikišimas. O jeigu jau žmogus, tai jis žino daug žodžių. Todėl poezija gali būti ne tik stalas, kėdė, bet ir bet koks kitas buitinis, cheminis ar mechaninis daiktas. Galiausiai, pats žmogus. Galiausiai, tik pretenzija į žmogų. Galiausiai, viskas, kas prasideda čia, o baigiasi ten – pūkuotuose žodžių debesyse ir tik tam tikruose visuomenės sluoksniuose suprantamose asociacijose, vaizdiniuose, išgyvenimuose, patyrimuose.

Trumpai tariant, poezija gali būti bet kas. Tereikia, kad žmogus (su visais šiai sąvokai priskiriamais nuokrypiais) tą „bet ką“ imtų ir pavadintų poezija. Ir viskas. O jau diskusijos, keliančios grėsmę nacionaliniam saugumui, lito ir euro kursui ar pavasario potvyniams, tėra išdava, kitaip tariant, rezultatas. Klausiate, ko? Poezijos, žinoma. Ar bent jau to, ką taip vadiname. Čia galime apgręžti veidrodžius ir pasakyti, kad jeigu poezija gali būti „bet kas“, tai reiškia, kad „bet kas“ ir yra poezija. Nes jeigu gali, tai ir yra. Logiška, ar ne? Todėl galime sakyti, kad viskas Lietuvoje yra poezija.

Ar jau laikas kalbėti apie poezijos kokybę, talentą ją perteikti (nors daugeliu atvejų – tik pateikti) ir kitus nereikšmingus dalykus? Turbūt ne, juk tai, ar „bet kas“ yra poezija, lemia visai ne talentas ar įgūdžiai, o paprasčiausias įvardinimas ir pritarimas tam įvardinimui, kitaip tariant – kaimyno replika. Ir visai nesvarbu, koks tas kaimynas: mechanikas-šaltkalvis, inžinierius, žemdirbys ar kultūristas (kodėl taip negalėtų vadintis kultūros darbuotojai (mėgėjai?), auginantys akinių (sakinių?) raumenis?).

Atvėrę šią žaizdą, pereiname prie antrojo žingsnio. Pirmajame jau išsiaiškinome, kad poezija yra bet kas, ką bet kuris iš mūsų šiuo vardu pavadinsime. Antrajame žingsnyje poezijos prasmė susiaurėja iki to, kas gauna pritarimą iš kaimyno (taigi, aplinkos). Jeigu aš sakau, kad ši kėdė yra poezija, o tu su tuo nesutinki, vadinasi, tai yra poezija tik pirmajame žingsnyje, tačiau antrajame – tai jau nebėra poezija. Paprasta, ar ne?

Dabar, kai matome laiptus, galime kopti toliau ir siaurinti poezijos apibrėžimą iki aukščiausio laipsnio. Skirtingose sąmonėse tolimesnės piramidės pakopos išsidėsto skirtingai. Vieniems aukščiausias laiptelis gali būti minios balsas, kitiems – profesionalų nuomonė, tretiems – įvairios pirmųjų dviejų samplaikos arba kas nors čia dar nepaminėto.

Taip schematiškai sukapojus poezijos kūną, labai nesunku pastebėti, kas yra kas. O kai jis, toks begalvis, gulintis savo paties išskyrose, nieko nebenori mums pasakyti, galime tęsti ir prieiti prie antrosios klausimo dalies: „Kodėl yra poezija Lietuvoje?“

O čia, brolyčiai ir sesytės, susikibkime rankomis ir grįžkime į pačią teksto pradžią. Ir vėl atsakymas turi būti paprastas ir aiškus, nekeliantis didelių diskusijų ir / ar chaoso. Taigi, kodėl? Kad turėtume viską, įskaitant ir tai? Kad galėtume juoktis ir verkti? O galbūt tam, kad pradėję visuomet žinotume, jog reikia užbaigti? Šie klausimai tarpusavyje susiję tik tuo, kad verčia mus galvoti, schematizuoti ir bėgti į priekį. Į atsakymą, kuris yra paprastas ir aiškus. Taigi, kodėl? O dabar susikaupkime. O dabar jau aišku, kodėl – todėl, kad mes to norime.

Jeigu mes (aš, tu, jis ir ji, ir visi kiti) nuspręstume, kad poezijos nenorime, vadinasi, jos ir nebūtų. Mes nebeįvardintume nieko poezija ir ji paprasčiausiai nustotų egzistavusi. Jeigu liktų vos vienas žmogus (tarkime, aš), kuris vis dėlto norėtų, kad poezija egzistuotų, vadinasi, poezijos nebūtų tik nuo antrojo laiptelio. Grįžus į piramidės vaizdinį mūsų kiaurose galvose, jau turėtų būti aišku, kas ir kodėl. O jeigu reikia pavyzdžio, galime paimti jau minėtą pelę, ties kurios piramidės viršutiniais laipteliais stovi rašytojų sąjunga ir aktyviausieji jos nariai. Jeigu šie atsisakytų ką nors įvardinti poezija, vadinasi, poezijos ir nebūtų. Ir tik todėl, kad jie atsisakė tai įvardinti poezija. Ar jaučiate atsakomybės naštą?

Ir vis dėlto nepraleiskime pro akis dar vieno niuanso, ieškodami atsakymo į antrąjį klausimą. Jeigu rašytojų sąjungos aktyviausieji nariai nenorėtų, kad tam tikras „bet kas“ būtų poezija, tačiau matytų, jog tai vis dėlto yra poezija (ar jaučiate vidinį konfliktą?), tokiu atveju dar neaišku, kokį atsakymo variantą jie pasirinktų ir kaip tai išsiskleistų bei suvešėtų mūsų žodynuose.

Šį netikslumą tarp klausimo „kodėl“ ir atsakymo „todėl“ galima labai nesunkiai ištaisyti. Visų pirma reikia išskaidyti žodį „noriu“. Bent jau į dvi dalis, kurių viena virstų pirmojo lygio noru (noriu valgyti, nes esu alkanas), o kita – antrojo (esu sotus, tačiau noriu valgyti, nes tai yra skanu). Pirmojo lygio noras kyla iš mūsų fiziologijos (rimuojame su „zoologija“) ir yra neišvengiamas. Antrojo lygio noras kyla iš pasirinkimo galimybės ir labai paprastai gali būti nuslopintas (arba sukeltas!).

Kadangi sutarėme, kad į viską reikia žiūrėti paprastai (galbūt net kiek naiviai), netraukime į atsakymo interpretacijas antrojo lygio norų ir gausime, jog X kintamasis (vis dar esantis žmogaus kailyje), nenorėdamas įvardinti mūsų pasirinkto „bet ko“ poezija, tačiau suprasdamas, kad tai yra poezija, įgalina mūsų pasirinktą „bet ką“ vadintis poezijos vardu.

Įvertinę aplinkybes ir nekreipdami dėmesio į smulkias variacijas (kad ir kokios stambios jos būtų), jau galime pamėginti trumpai ir aiškiai atsakyti į išsikeltus klausimus.

Taigi, kas ir kodėl yra poezija Lietuvoje?

Poezija Lietuvoje yra bet kas, ką pavadinsime poezija.

Poezija Lietuvoje yra todėl, kad mes norime, jog ji čia būtų.

Lietuva, beje, pasirinkta atsitiktinai ir nėra kuo nors išskirtinė. Aprašytąją formulę galima taikyti ir visam likusiam pasauliui tiek vienaskaita, tiek daugiskaita.

Viskas atrodo paprasta ir aišku, tačiau kuo paprasčiau paaiškinta, tuo sudėtingiau pritaikoma, nes tiek pelė, tiek jūrinis erelis, mėgindami pritaikyti aprašytąją metodiką poezijai atpažinti, gali tapti neįgalūs. Natūralu, kad ji (ne poezija, o metodika) juos supainios, nes tokius pasirinkimus (apsisprendimus) jie daro spontaniškai, o dažnai – dar gerokai anksčiau prieš išvysdami, išgirsdami ar perskaitydami kažką, kas vėliau taps (arba netaps) poezija. Tai sąlygoja natūralų ir dažnai pasąmoninį (dažniausiai – nesąmoninį) pasirinkimą, kas ir kodėl yra poezija Lietuvoje.

Vis dėlto nusistačius aiškius kriterijus, daug paprasčiau vertinti, patarti ar net pačiam / pačiai (nors šito, ginkdie, nerekomenduoju) kurti poeziją. Nesakau „rašyti“, nes, kaip paaiškėjo iš aptarto metodo, poeziją galima ne tik rašyti, bet ir konstruoti, virti, kepti, lyginti, išjungti, įjungti ar nuleisti tualete.

Didieji nesusipratimai kyla ten, kur susitinka dvi skirtingas piramides turintys kintamieji (nesakau „asmenys“, nes asmens statusą galima įgyti tik darbais ir / ar pažintimis). Dvi skirtingos piramidės ir noro rasti vieną teisingą sprendimą trūkumas veda į nesusikalbėjimą, o tokiu atveju su kiekvienu neatsargiai ištartu žodžiu didėja kraujo praliejimo grėsmė. Tobulame pasaulyje prieš kiekvieną pokalbį būtų atskleidžiamos piramidės ir kintamieji suprastų, su kuo turi reikalą, ir atitinkama linkme kreiptų savo diskusiją. Ir nebūtinai nutraukdami jai vos tik prasiskleidusius drugeliškus sparnelius.

Vis dėlto šiųdieniame pasaulyje, kuriame informacijos yra daugiau, negu įmanoma apdoroti, kiekvienas kintamasis (tarkime, vis dar žmogaus pavidalu) dažnai gyvena savo asmeninėje, su niekuo nesupainiojamoje ir nepajudinamoje piramidėje ir tai atveria netikėtus potyrius, kurie gali baigtis (o jeigu gali – tai ir baigiasi) visa spalvų palete – nuo pažinties iki išsiskyrimo.

Ir jeigu sutiksite su manimi, tuomet tai ir yra poezija.

Ir jeigu sutiksite su manimi, tuomet todėl ir yra poezija.

Ir jeigu sutiksite su manimi, visa tai galima sutalpinti į Lietuvą.

Ašarą Dievo aky.