Kalavijo simbolika

VITALIJUS MICHALOVSKIS

Tikriausiai retas, žvelgdamas į muziejų ekspozicijose išdėliotus šaltuosius ginklus, pagalvoja, kad ginklas – tai ne tik baisus žudymo įrankis, bet ir daiktas, išreiškiantis tam tikrus simbolinius klodus. Šioji simbolika gimė neatmenamais laikais ir formavosi per visą žmonijos istoriją. Ji aptinkama mitologijoje, pasakose, papročiuose, o kai kurios itin archajiškos reikšmės atkeliavo ir į mūsų laikus.

Literatūrinėje ir žodinėje Europos tradicijoje surasime apsčiai paslaptingų ir stebuklingų ginklų. Tai magiškos ietys, lankai, strėlės ir skydai, tačiau bene daugiausia dėmesio skirta būtent kardams ir kalavijams.

Viduramžiškose įšventinimo į riterius ceremonijose vienas pagrindinių momentų buvo kalavijo būsimajam riteriui įteikimas arba jo apjuosimas diržu, prie kurio prikabintas šis ginklas. Tai buvo labai simbolinis, netgi sakralus aktas, bylojantis apie naujo nario priėmimą į kilmingų karių bendruomenę ir tam tikro statuso jam suteikimą. Žinoma, daugeliui naujųjų riterių (dažniausiai – buvusiems ginklanešiams) kalavijas ir mokėjimas juo kautis nebuvo naujiena, nes šiuo ginklu paprastai buvo kovojama ir iki tampant riteriais, tačiau pats kalavijo įteikimas per ceremoniją reiškė kur kas daugiau nei paprastą ginklo perdavimą iš rankų į rankas – tai simbolizavo visiškai naujo gyvenimo etapo pradžią ir savanorišką sutikimą su visomis kariško išrinktųjų luomo taisyklėmis.

Edmund Leighton. Įšventinimas į riterius. 1901

Manoma, kad šio papročio ištakų reikia ieškoti pagoniškose Europos visuomenėse. Romos istorikas Tacitas taip aprašo germanų ginklo įteikimo tradicijas: „Niekas nedrįso nešioti ginklo iki to laiko, kol bendruomenė nepripažins [jaunuolio – V. M.] subrendusiu tam. Tuomet bendruomenės sueigoje kuris nors iš senolių, arba tėvas, arba giminaitis, įteikia jaunuoliui skydą ir ietį. Tokia yra pirmoji jam išreikšta pagarba.“ Taigi, tiek įšventinimo į riterius aktas, tiek germaniškas jaunuolio tapsmo genties vyru ir kariu paprotys iš esmės yra vienos kilmės ir demonstruoja tam tikrą iniciaciją per ginklo simboliką. Beje, dar ir mūsų dienomis kai kuriose šalyse pirmojo karininko laipsnio suteikimas yra lydimas ceremonijos, kurios metu karo mokyklos absolvento petys paliečiamas kardu (seniau kardas ar durklas buvo įteikiamas). Tai irgi savotiška šiuolaikinė „iniciacija“ ir senųjų įšventinimo tradicijų atgarsis.

Paprastai senosiose Europos kultūrose ginklą nešioti galėjo tik laisvas žmogus. Laisvo žmogaus statusas buvo būtinas ir kandidatui į riterius. Vergas ar baudžiauninkas negalėjo nešiotis jokio rimtesnio ginklo (išskyrus buityje naudojamus savadarbius peiliukus, kirvukus ir pan.) ne tik todėl, kad nebūtų išgalėjęs tokio įsigyti, bet ir todėl, kad ginklo turėjimas ir nešiojimas simboliškai buvo siejama su asmens laisve ir garbingu visaverčio savo genties ar luomo atstovo statusu. Ir atvirkščiai – ginklo atėmimas reiškė to garbingo statuso praradimą. Ankstyvojoje riterystėje asmuo, iš kurio dėl kokių nors priežasčių buvo atimamas riterio vardas, tiesiog atiduodavo savo kalaviją ir iškart tapdavo visų paniekintu atstumtuoju. Vėliau riterio vardo atėmimas virto ištisu ritualu, kai buvusio kario atributai, taip pat ir ginklas buvo numetami į purvą po kojomis ir nepataisomai sugadinami (sulaužomi, sudaužomi ir pan.), kad niekas niekada negalėtų panaudoti šių buvusio savininko elgesiu suteptų ginklų. Taigi, ginklo įteikimas per įšventinimo ceremoniją tik pakeldavo laisvo žmogaus statusą, o teisės nešioti ginklą atėmimas nublokšdavo paniekintąjį kur kas žemiau, negu jis buvo prieš įteikiant jam ginklą. Kalavijo atėmimas reiškė ne tik įgytos padėties, bet ir visišką garbės praradimą, o „garbės praradimas“ neretai reiškė atsidūrimą už socialinių to meto ribų. Dar XIX a. pab.–XX a. pr. Europos šalyse karininko vardą suteršusio kario kardas buvo laužomas prieš visą rikiuotę, tai reiškė simbolinę ginklo mirtį kartu su karininko garbės mirtimi. Paprastai po šios ceremonijos laipsnį praradusio išdaviko laukė įkalinimas, o ypatingais atvejais – netgi mirties bausmė.

Įvairiose legendose kalavijams dažnai priskiriamos neįprastos savybės. Jie buvo tarsi įasmeninami suteikiant jiems vardus ir vien Europoje tokių suskaičiuojama keli šimtai. Tikėtina, kad šis paprotys siejosi su senais pagoniškais tikėjimais, jog šlovingą karį su jo ginklu sieja kažkoks paslaptingas, netgi antgamtinis ryšys. Tam tikra prasme kalavijas galėjo būti laikomas „gyvu“, turinčiu savo sielą, atmintį ir pasižyminčiu tam tikromis savybėmis. Netiesiogiai tai patvirtintų ir archeologų tyrinėtose kapavietėse rasti tyčia sulaužyti ar sulenkti kalavijai, tai galėtų reikšti, kad ginklas buvo simboliškai „nužudomas“ ir laidojamas kartu su savininku. Tiesa, yra ir kitų versijų, jog kalavijai buvo laužomi tam, kad jais negalėtų pasinaudoti niekas kitas (pavyzdžiui, kapinių plėšikai ar priešai), tačiau toks „gadinimo ritualas“ gali būti sąlygotas kelių skirtingų priežasčių. Kaip ir kiti patys būtiniausi daiktai, ginklas turėdavo lydėti savo šeimininką į kitą pasaulį ir ten ištikimai tarnauti jam toliau.

Paslaptimis apipintų stebuklingų kalavijų tiek daug, kad, norint aprašyti visus su jais susijusius pasakojimus ir legendas, neužtektų nei laiko, nei vietos. Stebuklingais kalavijais ginkluoti dievai, angelai, legendiniai karaliai ir didvyriai. Paprastai magiškomis galiomis pasižymintis kalavijas būna įteikiamas herojui „iš aukščiau“ arba „laukia savo šeimininko“, kuris per didelius vargus turi jį atrasti. Karalius Artūras gauna savo kalaviją Ekskaliburą iš Ežero valdovės rankų, legendinis Zygfrydas pasiima savąjį Balmungą kaip atlygį už pagalbą karališkojo lobio dalybose, o legendiniam riteriui Rolandui kalaviją Diurendalį įteikia pats Karolis Didysis. Skirtingų Europos tautų folklore didvyrių kalavijai pasižymėjo įvairiausiomis savybėmis. Buvo pasakojama, kad jie gali stabdyti kraujavimą, liepsnoti rankose nepalikdami nudegimų, kalbėti ir dainuoti, šviesti tamsoje, niekada neatšipti, pasižymėti kelių karių jėga, visuomet sugrįžti pas savo šeimininką ar net kautis be jo. Visa tai rodo, kad senojoje Europoje kalavijams ir kardams teikta didžiulė pagarba, ji atsispindėjo visais tautosakos lygmenimis – nuo liaudies pasakojimų iki herojinių riteriškų giesmių.

Tačiau kodėl paprastas šaltasis ginklas buvo apipintas tiek daug simbolinių prasmių, legendų ir mitų?

Kad suprastume visą simbolinę ginklo evoliuciją, tenka atsigręžti į patį žmonijos istorijos priešaušrį, tai yra į tuos laikus, kai pradėti gaminti pirmieji, gana primityvūs, šaltųjų ginklų prototipai. Tikriausiai tam tikra sakralinė prasmė tiems pirmykščiams ginklams buvo suteikta jau tada, nes nuo jų gausumo ir efektyvumo priklausė bendruomenės gyvenimas – sėkmė medžioklėje ar kovoje su konkurentais. Neįmantrus ginklas galėjo būti laikomas tam tikru gerovę užtikrinančiu pagalbininku. Ilgainiui vis tobulinami duriamieji ir kertamieji ginklai tapo neatsiejamu stipriausių ir narsiausių genties vyrų atributu, atsirado ginklo, kaip tam tikrą statusą liudijančio simbolio, reikšmė. Pastarąją simboliką galima laikyti universalia, nes ginklo sakralizavimas ir tam tikrų simbolinių prasmių jam suteikimas buvo būdingas daugeliui kultūrų.

Ankstyvosiose Europos tradicijose garbingas karo ginklas buvo tai, kas skyrė vyrą nuo vergo, vaiko ir moters. Tai buvo vyriškos brandos ir galios simbolis. Būtent toks supratimas ilgiausiai išsilaikė „barbariškoje“ Europos dalyje, kai senovės Roma jau buvo perėjusi prie reguliariosios legionų kariuomenės. Tarp to meto visų šaltųjų ginklų kalavijas nusipelnė didžiausios pagarbos ir buvo apipintas tiek simbolinių prasmių tikriausiai todėl, kad tai buvo itin brangus, toli gražu ne kiekvienam prieinamas ginklas. Geram kalavijui nukaldinti reikėjo daug laiko ir didžiulio ginklakalių meistriškumo, o tai senovėje buvo prilyginama menui ar netgi stebukladarystei. Būtent todėl stebuklingų kalavijų kaldinimas kadaise sietas su dieviškomis kalvėmis ar nagingomis mitinėmis būtybėmis (pavyzdžiui, Hefaistu, požemių nykštukais ir pan.). Feodaliniais laikais, kai kalavijas tapo neatsiejamu elitinio kilmingų karių sluoksnio atributu, sunku suskaičiuoti visas tas ceremonijas, kurios buvo atliekamos pasitelkus jį. Laikant kalaviją buvo prisiekiama, prie jo buvo tariami maldos žodžiai (riterišku viduramžių supratimu, apačion nukreiptas kalavijas atkartojo Šv. Kryžiaus formą), šaltiniuose aptinkama užuominų, kad naktį prieš įšventinamas į riterius kandidatas privalėjo praleisti bažnyčioje „budėdamas prie kalavijo“, tai reiškė maldą ir savotišką meditaciją. Ilgainiui kalavijas tapo vienu iš daugelio Europos monarchų valdžios atributų, kartu su karūna, valdžios rutuliu ir skeptru jis būdavo įteikiamas karūnavimo metu kaip valstybinės galios, karališkojo orumo, teisės bausti ir pasigailėti simbolis. Visos valdovo regalijos, taigi ir pagrindinis „valstybės kalavijas“, karaliui ar imperatoriui buvo perduodamos tarytum iš paties Dievo rankų su Bažnyčios palaiminta teise viešpatauti ir spręsti pavaldinių likimus.

Kalavijo sąsajos su teisingumu taip pat turi senas tradicijas ir kyla iš antikinių laikų.

Vienas iš romėnų teisingumo deivės Justicijos atributų yra kalavijas, kuris turi priminti apie neišvengiamą atpildą įstatymo ir papročių pažeidėjams. Kalavijas neretai aptinkamas ir senojoje heraldikoje, kur jis reiškia ne tik pasiryžimą kovoti ir ginti savo teises, bet ir valdingumą, tvarką, teisingumą. Kalavijas yra vienas iš lietuviškojo Vyčio atributų, jis galėtų reikšti ne tik amžiną kovą dėl Laisvės, bet ir siekį, ryžtą, iniciatyvumą, pozityvų veržlumą plačiąja prasme. Taigi, kalaviju ginkluotas raitelis gali reikšti priešpriešą sustabarėjimui ir apsileidimui.

Universalioji kalavijo simbolika ir vaizdinio populiarumas nekart bandytas aiškinti psichologiniu požiūriu. Carlas Gustavas Jungas rašė, kad kalavijas yra į tam tikrą rezultatą nukreipta valios išraiška, ir siejo šį ginklą su žmogiškąja Esybe. Kalavijas susijęs su vyriškąja veržlumo, kovos, ieškojimo ir dominavimo simbolika ir šiuo aspektu yra priešpriešinamas moteriškai Taurės, įsčių, simbolikai. Būtent šios gelminės, su lytiškumu susijusios prasmės yra ypač svarbios, jeigu norime suvokti, kaip tam tikros giliausios žmonijos idėjos ir archetipai išreiškiami, atrodytų, kasdieniais ir materialiais daiktais. O juk daugelis tų idėjų kreipiasi į žmogų per tuos pačius simbolius netgi visiškai negiminiškose, viena nuo kitos nutolusiose kultūrose. Ir šaltojo ginklo – kardo, kalavijo – simbolis yra vienas iš tokių.