Iš Rusijos – be meilės

VYGANTAS VAREIKIS

1963 metais pasirodė britų filmas apie Džeimsą Bondą – „Iš Rusijos su meile“. Senokai Lietuvoje nebuvo tiek daug „be meilės“ diskutuojama apie Rusiją, kurios neigiamas įvaizdis, atrodo, vienija lietuvius labiau negu alus ir krepšinio pergalės, kaip skelbė viena populiari reklama. Savo ruožtu Rusijos diplomatai kalba apie „antirusišką isteriją“ ir lietuvių paranojas.

Taip jau atsitiko, kad Rusijos vykdomas ekonominis embargas Lietuvai sutapo su geopolitine kaita Rytų Europoje, ieškiniu „Gazpromui“ dėl dujų kainų ir stiprėjančia antibaltiška Kremliaus propaganda. Tačiau tokie veiksmai neturėtų stebinti tų, kurie domisi šios šalies politikos pokyčiais nuo 2000 metų, kai į valdžią atėjo Vladimiras Putinas. Įtakingas Kremliaus vertinamas geopolitikas Aleksandras Duginas dar 2005 metais teigė, kad „Gazpromas“ iš esmės yra Rusijos simbolis geoekonomine prasme [...]. Būtinas sąryšis tarp prezidento, Rusijos valdžios ir „Gazpromo“, kuris remtųsi apgalvota ir aiškiai nustatyta strategine paradigma, nes „Gazpromas“ sprendžia valstybinius uždavinius, o valstybė tuo pačiu metu sprendžia „Gazpromo“ uždavinius.“ Aiškiau ir nepasakysi.

2004 metais politinis analitikas iš JAV valstybės departamento Januszas Bugajskis išleido knygą „Šaltoji taika. Naujasis Rusijos imperializmas“, joje rašo, kad atėjus į valdžią Putinui Rusijoje vėl atsirado spaudos cenzūra, kai Rusijos prezidentas pasirašė Informacijos saugos doktriną, leidžiančią valstybei kištis į žiniasklaidos politiką, nutildyti ar pakeisti leidėjų grupes, o tas pats „Gazpromas“ pradėjo supirkti žiniasklaidos priemones. Čia dėl vadinamojo visokių „Pervyj Baltijskij kanal“, NTV ar ORT „objektyvumo“. Prieš keletą metų britų žurnalistas iš „The Economist“ Edwardas Lucas knygoje „Naujasis šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“ iš esmės išdėstė Rusijos žingsnius Baltijos atžvilgiu.

Informacinis karas virto realybe, o kare kaip kare – dažnai tiesa tampa pirmąja auka.

Kartais sakoma, kad Rusijos nereikia erzinti – ryškia geopolitine orientacija į Vakarus, keliant ieškinius „Gazpromui“ arba primenant apie 1940 metų okupaciją, dėl kurios Lietuva patyrė didžiulius žmogiškuosius ir materialinius praradimus. Primenamas Suomijos, kuri tam pačiam „Gazpromui“ už 1 000 kubų moka apie 450 dolerių, o štai Lietuva – apie 600 dolerių, pavyzdys. Tiktai užmirštama, kad Suomija savo saugumą ir gerovę iškovojo ir per kruviną Žiemos karą, kuris pasiglemžė 26 000 gyvybių.

Šias eilutes rašau Helsinkyje, kuris yra ramios ir kultūringos šalies, pasiekusios gerovę savo darbu ir užsispyrimu, sostinė. Helsinkio centre stovi ir paminklas carui Aleksandrui II, ir jam skirta kolona, ir didžiausias Vakarų Europoje stačiatikių Ėmimo į dangų soboras, šalies verslo kontaktai su Rusija – geri, o rusų turistai, keltu atsikeliantys iš Sankt Peterburgo, – dažni ir naudingi svečiai.

Architektūros požiūriu Helsinkis yra kiek nuobodokas. Čia nėra tokių viduramžių senamiesčio kvartalų kaip Taline, Rygoje ar Vilniuje, tačiau suomiai sukūrė gerovės valstybę. Ne tik darbu, bet dar ir todėl, kad nebuvo po karo okupuoti sovietų kaip Baltijos šalys. Kaimynai estai taip pat kuria skandinaviškos valstybės modelį teisingai galvodami, kad aukštesnis gyvenimo lygis, socialinis saugumas, vakarietiška kokybė bus atspara bet kokiems Rusijos siekiams ideologiškai paveikti vietos gyventojus.

Talinas yra pavyzdys Vilniui, nors gyvenant šalia tokio kaimyno sunku ką nors prognozuoti. Vieną dieną toks kaimynas draugauti siūlo, o kitą, žiūrėk, dar peilį išsitrauks. Ta nesuvokiama rusiška siela, tad kol kas „iš Rusijos – be meilės“.

LRT radijo „Savaitės komentaras“ (X.21)