Gabrielė Šermukšnytė – ant sacharininio vienaragio

Debiutai

Kiekvienas šios autorės tapybos darbas turi savo garso takelį. Nežinia, ar jį išgirsite pasižiūrėję, greičiau gal blykstels įtakos ar nuorodos į kitus dailės periodus, bet ji tokias galimybes neigia. Tačiau neneigia, kad įkvėpimo semiasi net ir iš interneto komentarų.

– Na, tai kodėl visur tiek mažai informacijos apie tave? Mėgini išlaikyti paslaptį ar tiesiog kažkaip nesusiduri su kitomis medijomis, esi žmogus studijoje, anapus kurios – tik uždaras asmeninis gyvenimas?

– Nežinau, pradžia sudėtinga, gal per retai baruose sėdžiu. Šiaip tikrai nesu slaptasis agentas už studijos ribų, tik gal su „piaru“ man truputį sudėtingiau, vis tie kvaili principai, na niekaip man nepasisako tie atitinkami žodžiai atitinkamiems žmonėms, tikriausiai vietoj shortcuto pasirinkau sudėtingesnį ir ilgesnį kelią.

– Ar esi ir būsi tapytoja? Ar tai tik viena tavo tapatybės dalių? Kokios, jei ne paslaptis, kitos?

– Dabar esu ir, tikiuosi, aplinkybės leis būti, visgi gyvenimas įsuka į savo mėsmalę, kurioje atrasti laiko su kiekvienais vis daugiau atsakomybių užkraunančiais metais vis sunkiau, bet, žinoma, viskas priklauso nuo požiūrio ir nusiteikimo (ir laiko planavimo įgūdžių)! Kitos tapatybės dalys… labai mėgstu interjero dizaino katalogus, galiu valandų valandas juos žiūrinėti ir mintyse stumdyt baldus, dėlioti daiktus, bet čia tikriausiai labai panašu į tapybą – formos, linijos, spalva, fonas, visokiausi niuansai ir detalės.

– Kaip sugalvojai pasukti šiuo keliu? Ar tave nors kiek vedė šimtmečius galiojęs didžiojo kūrėjo / autoriaus kaip studijoje užsidariusio demiurgo, kurio naujų darbų laukia visas pasaulis, įvaizdis?

– Kurio naujų darbų laukia visas pasaulis – taip, studijoje ar savyje užsidariusio – tikrai ne, mane kaip tik atgraso ta intraverto, su butelaičiu mūzos laukiančio, išsiblaškiusio ir išskridusio artisto poza. Šiuo keliu ėjau gana kryptingai – Kaune baigiau dailės gimnaziją, šiais metais – Vilniaus dailės akademiją, dabar kremtu magistrantūros studijas, kartais, žinoma, pasvarstau, koks velnias mane čia nešė, bet visgi, atrodo, negaliu be to.

– Kokiomis temomis, stiliais, autoriais dabar domiesi?

– Dabar, kai diagnozavau ligą, ieškau būdų, kaip nuversti karalienę.

Konkrečiais stiliais nesidomiu, o ypač neieškau kažko, kieno galvoj ar drobėj verda tos pačios mintys, sąmoningai vengiu, nenoriu jokios tiesioginės įtakos iš šalies (čia, matyt, irgi kažkoks kompleksas), o šiuo metu esu labai susidomėjusi Irvino D. Yalomo knygomis – neįtikėtini romanai apie slaptų žaizdų demaskavimą, gijimą ir įvairius žaidimus.

– Kas dar darė ir tebedaro tau įtaką? Kurie laikotarpiai, kūrėjai? Ne vien iš dailės, bet ir literatūros, architektūros, mados, muzikos?

– Muzika išvis yra mano varikliukas, labai svarbus prieskonis ir kūryboj, kiekvienas mano darbas turi savo garso takelį, niekada neatsibosta „Faithless“, „Gus Gus“, „Massive Attack“, Bonobo, Tricky, „Little Dragon“, „Nightmares On Wax“, Chryta Bell ir t. t. – apie tai galėtų būt atskiras interviu. Iš literatūros galbūt tas pats Irvinas D. Yalomas, Jorge Luisas Borgesas, Julio Cortázaras, Kurtas Vonnegutas. Visąlaik labai patiko Jeanas-Michelis Basquiat savo vitališkumu ir autentiškumu, Andy Warholas truputėlį anksčiau parodė, kad autentiškumas ir vienetinumas (yra toks žodis?) – reta liga, tas irgi labai patiko, taip pat Marlene Dumas, Diane Arbus, Anselmas Kieferis, S&P Stanikai, Žilvinas Kempinas, labai didelį įspūdį, tikriausiai kaip ir daugumai, padarė šių metų Kauno bienalėj matyta Patricios Piccinini kūryba. Iš mados kūrėjų, ko gero, labiausiai inspiruoja Coco Chanel, išlaisvinusi moteris iš fizinių ir dvasinių korsetų, bet mane gal visgi labiausiai įkvepia, žinoma, išskyrus tai, kad neišvengiamai medžiaga darbams kaupiasi iš supančios ir kartais užsupančios aplinkos, įvairiausi straipsniai, netgi jų komentarai, nes ten gali pamatyti tikrąjį tautos (didžiosios dalies) veidą ir atrast tikrų tikriausių perliukų. Taip pat mados žurnalai, nes būtent jie yra naujoji biblija, kurianti šiuolaikinio gėrio sampratą, siūlanti savus laimės receptus – kaip nugalėt nevisavertiškumo kompleksus, tačiau, deja, poveikis trumpalaikis, o apetitas vis didėjantis.

– Ar tau ką nors reiškia poezija?

– Tiesą sakant, nemėgstu poezijos juodai, nežinau, čia gal koks anti-seilėjimosi kompleksas.

– Papasakok apie „Pagalvės grupę“. Juk tai ne grupė, tiesa? Ką žinai apie menininkų grupes, kaip tau atrodo, ar toks formatas dar turi perspektyvą? Jos tarsi savotiškai nurodo roko grupių sentimentus, bet iš tikro tai gal labiau bendro manifesto ir parodos klausimas, mėginimas užbrėžti naują dailės kryptį?

– „Pagalvės grupė“ buvo mini projektas Kultūros nakčiai (http://www.kulturosnaktis.lt/lt/projects/view/75), tai greičiau buvo pseudogrupė, kuri susikūrė su maža viltim, kad iš to kas nors išsirutulios, iš patogumo būti kartu, tačiau vėliau paaiškėjo, kad yra atvirkščiai. Manau, toks formatas yra labai geras dalykas, nes grupėj daryti, mąstyti, kurti, brautis ir kariauti yra daug lengviau nei vienam, ir ji garsiau rėkia, tačiau tai turi būti žmonės, turintys vieną ideologiją, viziją, motyvaciją ir užsispyrimą.

– Kas toliau, kada kita paroda?

– Laikas parodys, tikiuosi greitu metu surengti personalinę parodą, būtinai pakviesiu!

– Tavo darbai mena man kažkurią senesnę epochą ar gal kokius Lewiso Carrollio siužetus ir nuotaiką, bet truputį paplaktą su dabartiniais instagram / tumblr / pinterest labirintais. Ką reiškia „sacharininis vienaragis“? Argi vienaragis – ir taip ne pakankamai sacharininis konceptas? Ar savo darbams apskritai turi kokį verbalinį pagrindimą, ar iš jų kiekviena (-as) turėtų išsiskaityt ką tinkama (-as)?

– Mūsų laikotarpio kasdienybėje be galo daug nuobodulio, niūrumo ir fasadinės aplinkos, kuri yra tokia išpuošta ir perkrauta, nes turi kompensuoti ir vidų, Saccharine Unicorn ir gimė tikriausiai iš to perdėto išorinio saldumo, lipšnumo, taisyklingos laikysenos ir nuolatinio sceninio veido rodymo. Tokia hedonistinė verslininkų kultūra, vartotojiškas (ne tik daiktų atžvilgiu), slystantis paviršiumi ir žūtbūt madingas visais klausimais gyvenimo būdas mane erzina ir kartais juokina, pavyzdžiui, darbas „Darling, darling“ gimė iš viename mados žurnale perskaityto straipsnio apie tai, kaip JAV tėvai savo vaikams duoda prekių ženklų vardus: Gucci, Chanel, Puma ir t. t. Iš pradžių buvo labai juokinga, kol supratau, kokią psichozę priėjome. Savo darbais iš dalies noriu ironizuoti ir tą mūsų tautos norą galbūt kompensuoti okupacijos periodo sukeltos materialumo sausros jausmą ar niekaip nepasiekiamą europinį lygį monumentų, valdovų rūmų, butaforinės prabangos, plastikinių blizgučių garbinimu.

– Ar balsuoji rinkimuose?

– Taip!

– Kuris kino filmas arba režisierius tau svarbiausias? Peteris Greenawayus kada nors užkliuvo už akies?

– Nuo vaikystės kažkodėl yra tiesiog į kraują įaugęs 1994 m. Luco Bessono filmas „Leonas“, esu jį žiūrėjusi gal šimtus kartų, jis tikriausiai yra mano theme movie, taip pat labai mėgstu Timo Burtono, Davido Lyncho, Alfredo Hitchcocko filmus, kartais patinka Woody Alleno melodramos, kai trūksta romantikos, ir, žinoma, Quentinas Tarantino ir Robertas Rodriguezas, nes jų toks geras požiūris į klišes, na, humoro jausmas, nes gyvenimas būtent toks ir yra!

– Kokius didžiausius iššūkius matai dabartiniame mene?

– Didžiausias iššūkis yra nepamesti savęs ir būti žąsim.

Kalbėjosi Linas Kranauskas

satenai.lt