Dievo baimė – be verksmo ir dantų griežimo?
neapkaltina žmogaus, privertusio jas lietis?
Kas nuoširdžiai tarnauja Dievui, bus išklausytas;
jo maldavimas pasiekia dangų.
Nuolankiojo malda prasiskverbia pro debesis
ir nenurimsta, kol nepasiekia savo tikslo, – kol nepalauš negailestingųjų sprando ir neatmokės kerštu tautoms; kol nesunaikins įžūliųjų minios ir nesutrupins neteisiųjų skeptro; kol neatlygins mirtingajam pagal jo veiksmus ir neatmokės už darbus žmonių pagal jų mintis.
Sir 35, 15–17. 20–22
Visa tai, ką dabar gauname kaip pamokymą iš Siracho (Siracido) knygos, nebus kažin kas negirdėta ar labai įspūdinga. Daug anksčiau už šį vėlyvą biblinės išminties autorių Izraelio pranašai stodavo užtarti našlių ir našlaičių, o jiems rodomą užuojautą ir pagalbą prilygindavo maldai, pasninkui, net aukų atnašavimui. Nebent prisimintum, kad Sirachas buvo anaiptol ne plebėjas, priklausė turtingam ir įtakingam Rašto aiškintojų luomui ir Šventyklos elitui. Kita vertus, jokia naujiena ir Dievas, prisistatantis varguolių gynėju, klibinantis turtingųjų ir galingųjų sąžines. Mūsų laikais tokie posmai irgi gana paklausūs, jie padeda steigti rėksmingas populistines partijas ir praturtina rinkimų technologijų arsenalą. Turbūt ne vienam atrodytų, kad gražbyliaujant apie Dievo palankumą vargšams vilkinami konkretūs socialinio teisingumo aktai.
Bet Biblija yra Biblija. Turinti savo logiką, savo argumentus ir poveikio priemones. Ne ta prasme, kad ji perdėm dvasinga, pakylėta nuo žemiškų aistrų ir susitelkusi tik į širdžių perversmus. Biblijos statusas reiškia labai paprastą mintį, kad Dievo žodis turi nepraeinamą gyvybę ir galią, kurią žmogui lemta patirti, norom ar nenorom. Rodos, dieviškųjų tiesų tvarumą ir universalumą dar tiktų palydėti Spinozos pastaba sub specie aeternitatis, tačiau bibliniai autoriai, kad ir kaip keista, nebūtinai ja naudojasi. Kitaip sakant, amžinybės perspektyva nėra vienintelis įmanomas būdas kalbėti apie Dievo žodžio veiksmingumą.
Siracho knyga nepripažįsta amžinojo gyvenimo ir didžiosios progos ten suvesti visus galus. Nei pomirtinio atlyginimo vilionės, nei grasinimai pragaro liepsna už nuodėmes šiam autoriui nieko nereiškia. Jo teigimu, žmogus paprasčiausiai baigia savo dienas ir nugrimzta į šeolą, t. y. šešėlių karalystę, kur nėra galimybės garbinti Dievą, vadinasi, nėra ir gyvenimo. Taigi visa, ko Dievas laukia iš mūsų ir ką mes galime jam duoti, išsitenka čia, kol esame gyvi ir pajėgūs. Atlyginimas už dorybes ar bausmė už nuodėmes, pasak Siracho, taip pat neperžengia šio gyvenimo ribų. Teisiųjų atlyginimas kuklus – ilgas amžius ir vaikai, dar – geras vardas, likęs po mirties. Didžiausia bausmė nusidėjėliams – juos nuolat persekiojantis nerimas. Dar aiškiau ir trumpiau ši pasirinkimų pora apibūdinama dviem žodžiais – išmintis ir kvailybė.
Įtartum autorių šiaip sau filosofuojant, užuot skelbus Dievo valią ir stiprinus tikėjimą. Iš tiesų Siracho knygoje tyrinėtojai sako aptinką ir stoikų, ir net epikūriečių idėjų pėdsakų. Pats autorius tikrai nebuvo vienos knygos žmogus ir prisipažįsta matęs pasaulio. Pagaliau jo gyventa ir mokyta Jeruzalėje graikų filosofijos ir kultūros klestėjimo laikotarpiu (II amžiaus prieš Kristų pradžia), ne tik oponuojant helenizmo burtams, bet ir naudojantis jo minčių lobynu. Vis dėlto Siracho raštai nėra nei mėginimas filosofuoti, nei patogus judaizmo pritaikymas graikų kultūros apžavėtam klausytojui. Takoskyra tarp Jeruzalės ir Atėnų čia labai ryški ir svarbi. O kad neapsiriktum dėl autoriaus įsipareigojimų Izraelio Dievui, knygos kulminacija tampa himnas tikėjimo protėviams ir idealizuota vyriausiojo kunigo figūra. Savo aforistinius pamokymus Sirachas kartkartėmis pertraukia Dievo kūrėjo šlovės posmais, kuriuose aidi biblinės Pradžios knygos ir psalmių parafrazės. Kone fanatišką autoriaus tikėjimą liudija per visą knygą lyg kokia mantra besidriekianti Dievo baimės idėja. Sirachas ją laiko visos išminties pradžia ir tikslu. Jai patikimi ir žmonių santykiai, socialinių problemų sprendimas, bet koks etinis pasirinkimas.
Mūsų dienų religinė pedagogika pašiurptų nuo tokios išminties. Negana to, kad Sirachas iš tikėjimo kelionės išmeta galingą pomirtinio atlyginimo ir bausmės motyvą, jo pasiūlymas bijoti Dievo niekaip neatitinka tų įvaizdžių, kurie dabar vadinami vieninteliu autentišku Viešpaties veidu. Autorius bematant sulauktų Naujojo Testamento citatos, kad meilėje nėra baimės ir kad apskritai bet koks tikėjimas ir moralė negali remtis baimės jausmu. Ne veltui Siracho knygą vyraujanti judaizmo srovė I amžiaus pabaigoje atmetė kaip eretišką. Su jos turiniu nesusidorojo ir Reformacija, atėmusi iš jos kanoninės Šventojo Rašto knygos statusą. Dievo baimės padiktuotas tikėjimas atrodo įžeidžiantis ant Jėzaus kryžiaus apreikštą begalinę Dievo meilę ir gailestingumą.
Šiek tiek ironiška, kad, apgiedodamas Dievo baimę ir priskirdamas jai giliausios išminties žymę, Sirachas visai nesistengia gąsdinti savo mokinių. Jeigu nesama amžinos pražūties tiems, kurie nebijo ir neklauso Dievo, kur dar galėtų būti anos baimės šaltinis? Šios žemės perspektyva tikrai nepalaiko tokio nusiteikimo. Pats autorius mato klestinčius nedorėlius ir nelaimių prispaustus teisuolius. Tai, ką Sirachas tiesiogiai vadina palaiminimu ir prakeikimu šiame gyvenime, yra iš pažiūros paprasti kasdieniai dalykai, nesukeliantys virpulio nei dėl savo grožio, nei dėl baisumo.
Sirachui lieka kiti dalykai, maitinantys ir palaikantys Dievo baimę. Nuostabi tikėjimo grandinė, surišanti skirtingas kartas ir likimus. Dievą garbinanti Šventyklos liturgija, nuo kurios tikinčiajam alpsta širdis ir kūnas eina pagaugais. Dievo sukurtasis pasaulis, nesiliaujantis stebinti savo įvairove ir savo priešingybių poromis. Žmogaus gyvenimas, kupinas didybės ir trapumo, vienintelis, baigtinis, ir dėl to toks brangus. Pagaliau ta pati meilė, paradoksiškai atsirandanti ten, kur galima laisvai pasirinkti ir būti ištikimam be jokios sau naudos.
Kad šios rūšies išmintis nėra retorinės vingrybės ar malonus užsiliūliavimas nepakeliamų sunkumų akivaizdoje, patvirtins įvykiai, nutikę tuoj po Siracho mirties. Helenizmo siautimas pasieks tokį mastą, kad bus išniekinta Jeruzalės Šventykla, o vyriausiojo kunigo pareigos už pinigus atiteks renegatui. Kruvinas žydų atsakymas – Makabiejų sukilimas. Jo dalyviai, jauni ir seni, bus išmokyti Siracho, kaip reikia branginti protėvių tikėjimą ir Dievo bijoti labiau negu šio pasaulio galybės. Drąsa paaukoti savo gyvybę bus taip pat Siracho išminties aidas. O kartu su viskuo – sukilimo ugnyje dovanotas suvokimas, kad teisumo kankiniai gyvena amžinai, neįveikiami šeolo.
-tj-
