Cikliškų visatos vibracijų ieškant

Debiutai

„Satenai.lt“ svečiuojasi originalus dailininkas Rolandas Marčius, neseniai galerijoje „Si:said“ pristatęs tapybos parodą „Nepamenu tavo veido“ . 1994–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. 1998–2009 m. gyveno ir dirbo JAV. Nuo 2012 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje, aktyviai dalyvauja parodose, pleneruose, rengia meno dirbtuves.

– Anot kolegos Jurgio Viningo, rašiusio „Šiaurės Atėnuose“ apie tavo parodą, „tapybos, ypač figūrinės (ją reikėtų skirti nuo figūratyvinės), anot Deleuze’o, pranašumas štai koks: ji išvaduoja prezenciją iš reprezentacijos, savo spalvine sistema sukurdama tiesioginio poveikio nervų sistemai sistemą, isteriją paversdama menu, įsteigdama „estetinę kliniką“, o isteriškoji tapybos esmė lieka nepriklausoma nuo psichiatrijos ir psichoanalizės, „tapyba yra isterija arba konvertuoja isteriją, nes paverčia dabartį tiesiogiai regima“. Ar sutinki su tokiu pusiau tiesioginiu tavo bent jau pastarosios parodos įvardijimu kaip figūrinės, imanentinės?

– Menininkai yra visuomenės sanitarai. Per save perfiltruoja įvairias (teigiamas ir neigiamas) emocijas, permąsto ir tada sudeda į savo kūrinius. Parodose vaikščiodami lankytojai atpažįsta savąją patirtį meno kūriniuose arba mano jos neradę. Vieni kitus maitina, įkvepia, inspiruoja, nervina ir erzina. Sociumo mąstymas itin glaudžiai susijęs su regimais vaizdais. Taigi sutinkamos neurozės paveikia regą, tapyboje – spalvas, formą, taip dažnai užsidarome „estetinėje klinikoje“,.

– Kaip šovė idėja parodai ruošti būtent rentgeniškus, galvos be veido portretus?

– Su rentgeno fotografijomis dirbu ne vienus metus, pradėjau nuo 2011 m. 2012 m. buvau įnikęs į Algio Mickūno knygas, užsikrėčiau idėjomis apie kosmines vibracijas, energijas. Mane žavėjo ir tebežavi žmogus, kaip kosmoso, visatos dalis, kur viskas susiję, kinta atsikartojant, cikliškai juda, nuolat gyva. Pasižiūrėjus į žmogaus organų kompiuterinius tomografinius pjūvius, visa atrodo kaip kosmosas. Tamsus skliautas, žvaigždynų, planetų judėjimai. Fizinį kūną tyrinėjame ekrane, su kuriuo susiduriame kasdien. Valandų valandas spitrijamės į ekranus: kompiuterius darbe, namie, į išmaniuosius ir neišmaniuosius telefonus, televizorių dėžes-rėmus, gražius vaizdus fiksuojame fotoobjektyvais, vaizdo kameromis. Vaizdai akimirksniu užvaldo mūsų mintis, kitaip sakant, žmogus priima ekraninio vaizdo taisykles, mąstymas tampa savaimine reakcija į vaizdą. Vaizdo kultūros teoretikė, estetikė ir menotyrininkė Odeta Žukauskienė viename straipsnyje rašė, kad ekraninėje kultūroje matymas atstoja suvokimą. Dėl to bene vienas svarbiausių objektų yra kūnas. Fizinis kūnas. Jeanas Baudrillard’as rašė, jog ištisus amžius buvo siekiama įtikinti žmones, kad jie neturi kūnų (nors jie iki galo taip ir nebuvo įtikinti); šiandien sistemingai siekiama juos įtikinti, kad vis dėlto turi.

Man itin artima lietuvių prigimtis: artumas žemei, sėslumas, prisirišimas prie šeimos, pagarba nežmogiškajai gamtai. Ir visa tai „susitepė“ į ciklą „Kosminės vibracijos“ (2012). O portretai „atėjo“ savaime.

– Pamenu, kai vasarą matėmės Klaipėdoje, dar buvai tik įpusėjęs savo darbus, o parodos atidarymas nenumaldomai artėjo. Kaip dažnai tenka susidurti su laiko stokos problema ir ar sprintas finišuojant blogai nepaveikia darbų kokybės?

– Buvo intensyvus laikas, vieni darbai vijo kitus. Taip, kartais tenka grumtis su laiko stoka. Apskritai nemėgstu ilgai kankinti drobės, darbai neturi būti kamuojami. Geriausius darbus esu padaręs per kelis priėjimus.

– Mane visada domino vienas klausimas, kurį priminei pastaruoju savo sakiniu. Kurie kūriniai išeina kokybiškesni: išvargti ar parašomi vienu dviem prisėdimais. Bet, ko gero, čia svarbus apgalvojimas prieš darant, visa ko planas?

– Taip, tu teisus, apgalvojimas prieš imant veikti yra esminis. Kai susidėlioji galvoje, ką nori padaryti, tada paprasčiau dirbti. Tiesa, būna, kad techniškai nepavyksta išgauti sumanymo, tenka keisti, koreguoti, perdaryti. Betvarkant yra tikimybė darbą „užkankinti“. Sunku pasakyti, kada kūriniai išeina kokybiškesni. Greičiausiai tada, kai esi patenkintas galutiniu rezultatu, kad ir kiek praleidai laiko.

– Neseniai su drauge atidarėte ir savo dailės galeriją. Kas paskatino imtis tokio žingsnio ir kiek tai kainuoja (klausiu ne vien apie pinigus)?

– Teisybė, su drauge Klaipėdoje atidarėme galeriją „Si:said“. Skaistė (draugė) gavo paramą iš Kultūros ministerijos ir šis sumanymas buvo realizuotas. Man patinka miestas, kuriame gyvenu. Dažnai apima slogulys: menininkai išsibarstę kas sau, visi kalba apie buvusio mero Alfonso Žalio iškilų laiką, kai Klaipėdoje buvo tarsi kultūrinis aukso amžius; dabar žmonių mažai, kultūrinis gyvenimas vyksta, bet jis nėra įsukantis, paskatinantis naujovėms, panašu į virimą savo sultyse. Buvusio nepavyksta grąžinti, kaip ir niekas negali pasakyti, kur ir kada bus virsmo taškas.

Galerija veikia penkis mėnesius, sulaukiame teigiamų atsiliepimų ir palaikymo. Pradžioje maži džiaugsmai, paskui bus matyt.

– O ar dailininkui rengiant parodas ir pardavinėjant drobes įmanoma pragyventi?

– Įmanoma, jei tapai interjerui skirtus darbus. Tada perka gimtadieniams, jubiliejams, kitoms progoms ar be progos. Meno kolekcininkų Lietuvoje mažai. O jei interjerams netinka tavo darbai, pragyventi sudėtingiau ir net sudėtinga. Tenka suktis kitaip.

– Kaip priimi meno kritiką ir ar Lietuvoje yra kompetentingų kritikų? Populiaresniuose laikraščiuose ir žurnaluose aptinku tik knygų recenzijas, kurių pusę parašo Kęstutis Navakas, geriausiu atveju – socialinę kritiką.

– Meno kritika yra neatskiriama meno dalis. Menininkai be kritikų ir atvirkščiai negali egzistuoti. Vieni yra kitų gyvasties, būties priežastis. Lietuvoje turime puikių, kompetentingų menotyrininkų.

– Prieš keletą mėnesių interviu vienas žymus lietuvių dailininkas pasakė, kad dailės žmonės daug lengviau atsispyrė tarybinei kultūros priespaudai, vertimui kurti „patogius“ kūrinius. O štai rašytojai, prisiminus legendinį MASSOLIT’ą (didžiąją Rašytojų sąjungą iš „Meistro ir Margaritos“), lyg klusnios avelės tenkinosi atitinkamais lietuviškais patogumais, kurdami meno požiūriu niekinį produktą. Gal dėl to iš tarybmečio likę kur kas daugiau žymių dailės, vizualinės srities kūrinių.

– Tarybmečiu dar nešiojau mokyklinę uniformą ir myniau taką į Eduardo Balsio menų gimnaziją. Deja, negaliu pakomentuoti, tik spėti, remtis kitų patirtimi, kaip dailininkai laviravo tarybinės cenzūros koridoriuose.

– Jei prie tavęs prieitų jaunuolis ir pasakytų, kad nori tapyti, mokytis iš tavęs, ką atsakytum?

– Susitinkam studijoj.

Kalbėjosi Marius Plečkaitis

satenai.lt