Būties dantų skausmas
ERNESTAS NOREIKA
Viskas aplinkui tėra skaudantys dantys, kurių nervai tarsi milžiniško dydžio ilgintuvai įjungti tiesiai į vidų. Neišeina tų nervų neliesti. Jie patys savaime plaikstosi, paklaikusio žvilgsnio papėdėse augindami žėrinčius druskų kalnelius. Tai skausmas, kuris permuša savo paties buvimą. Norėtųsi išrauti visus pūliuojančius būties dantis, išdaužyti plaktukais, kirviais iškapoti gleivėtas pasaulio dantenas, kad bent vieną suknistą dieną taip stipriai negeltų, kad išeitų bent šiek tiek pozityviau žiūrėti į aplinką suvokiant, kad joje slypi ne tik neišvengiami demonai, užskvotinę visas manyje esančias dvasines celes.
Rodos, anksčiau gyvenau ir niekad net nebūčiau pagalvojęs, kad kažkada gali būti taip sunku priimti visą dūzgiančią realybę, kuri savo milžiniškais sparneliais sukelia dvasinę griūtį. Ji tampa nepakeliama. Demonai, kuriuos turime kiekvienas savyje, nuolat šlapinasi į mano sąmonės gėlą vandenį, jį versdami rūgšties upėmis, kurios tekėdamos išgraužia viską, ką sutinka pakeliui. Laikui bėgant nieko nebelieka. Jokios padoresnės salelės, kurioje būtų galima kažką pradėt iš naujo su savimi pačiu. O ką jau kalbėti apie kito žmogaus įsileidimą, jei nebėra net kur pačiam padėti pėdos. Manyje nebėra jokio sausumos taško, nuo kurio būtų galima atsispirti.
Rūta Jakutytė. Be pavadinimo. 2013
Esu tik būtybė, kuri kraustosi iš proto. Arba kraustosi iš savęs pačios į niekur. Rodos, nebėra jėgų kovoti. Net užmerkęs akis jaučiu, kaip kažkas bando pradrėksti vokus iš vidaus, kišdamas atsargiai ilgą neapčiuopiamą nagą it košmaro adatą per vyzdžių centrus. Kai toks nagas išlenda, išgriovęs akių barikadas, jis užsilenkia tapdamas kabliuku. Tuomet kliūnu net žiūrėdamas į veidrodį. Už savęs paties. Už savo paties kabliukų, kurie styro iš akių, kurie atsispindi veidrodyje. Už tų, kurių greičiausiai net nėra. O aš ar esu? Turbūt tik būsiu. Kažkada pagimdytas kreivo veidrodžio.
Su tokiomis jausenomis toli nenužingsniuosi. Dienų dienas gulėdamas lovos apkasuose svarstau, kas su manimi negerai. Kas negerai su viskuo, kas vyksta. Kodėl būties dantenos tokios gličios ir nemalonios, kodėl nervai tokie atviri. Kad ir kiek bandyčiau juos izoliuoti, vyniodamas lipniomis juostomis, kad nesiliestų vienas su kitu, kad netrumpintų ir pagaliau nekibirkščiuotų vienatvės, liūdesio žiežirbos… rezultatai nuliniai. Visai nenoriu tikėti, kad mano tokia prigimtis. Skęsti vienatvės pamazgose anoks čia gyvenimas. Viskas aplinkui pykdo. Vimdo. Regis, imsi ir išvemsi kokio nors demono apvirškintą galvą, kuri bus nugraužta skrandžio rūgšties, vien tam, kad bent šiek tiek atsikeršintum. O kam aš jaučiu nenumaldomą kerštą – sau?
Įvairios mintys savo snapeliais lesa sveiką protą it zylės lašinius. Sveiką? Įdomu, kiek jo ten beliko. Vis galvoju, kad gyvenu ne vadovaudamasis sveiku protu, o atmintimi, prisimindamas, kaip turėtų elgtis žmonės. Gyvenimas iš atminties. Visos bendravimo, meilės schemos etc.
Po perkūnais, koks aš tuščias. Kaip išdraskyta elektros skydinė. Kaip skaudantys dantys. Kaip atviras nervas. Ir niekas neišvalys jokių kanalų, nes pats per daug ilgai buvau pristatęs užtvankų, kurios neleido liūdesiui nutekėti. O stovintis vietoje liūdesys ima pūti išskirdamas žiaurų vienatvės jausmą.
Tai kiekgi manęs beliko? Kūnas. Kuris iš tikrųjų nieko nereiškia. Sumauta mėsos pašiūrė, dengianti ir slepianti nuo lietaus raišą dvasią. Manęs išvis nėra. Aš tik visa tai, kas neegzistuoja, neegzistuojančiu žvilgsniu gainiojantis vaikystėje pamėgtus balionus. Aš tik sprogimas, kuris nuaidi erdvėje vieną kartą, palikdamas sukiužusį mėsgalį, kadaise pripūstą Dievo ar Darwino. Net ir tai neturi jokios didesnės prasmės, žinant, kad esi subjektas aplinkui egzistuojančių objektų atžvilgiu.
Diena iš dienos susigūžęs laukiu, kol kažkas ateis ir išraus mane patį tarsi skaudantį dantį. Tuomet viskas baigsis. Nes pernelyg vargina būti dantimis, kuriais neišeina perkąsti net paties savęs.
Viskas aplinkui tėra skaudantys dantys, kurių nervai tarsi milžiniško dydžio ilgintuvai įjungti tiesiai į vidų. Neišeina tų nervų neliesti. Jie patys savaime plaikstosi, paklaikusio žvilgsnio papėdėse augindami žėrinčius druskų kalnelius. Tai skausmas, kuris permuša savo paties buvimą. Norėtųsi išrauti visus pūliuojančius būties dantis, išdaužyti plaktukais, kirviais iškapoti gleivėtas pasaulio dantenas, kad bent vieną suknistą dieną taip stipriai negeltų, kad išeitų bent šiek tiek pozityviau žiūrėti į aplinką suvokiant, kad joje slypi ne tik neišvengiami demonai, užskvotinę visas manyje esančias dvasines celes.
Rodos, anksčiau gyvenau ir niekad net nebūčiau pagalvojęs, kad kažkada gali būti taip sunku priimti visą dūzgiančią realybę, kuri savo milžiniškais sparneliais sukelia dvasinę griūtį. Ji tampa nepakeliama. Demonai, kuriuos turime kiekvienas savyje, nuolat šlapinasi į mano sąmonės gėlą vandenį, jį versdami rūgšties upėmis, kurios tekėdamos išgraužia viską, ką sutinka pakeliui. Laikui bėgant nieko nebelieka. Jokios padoresnės salelės, kurioje būtų galima kažką pradėt iš naujo su savimi pačiu. O ką jau kalbėti apie kito žmogaus įsileidimą, jei nebėra net kur pačiam padėti pėdos. Manyje nebėra jokio sausumos taško, nuo kurio būtų galima atsispirti.
Esu tik būtybė, kuri kraustosi iš proto. Arba kraustosi iš savęs pačios į niekur. Rodos, nebėra jėgų kovoti. Net užmerkęs akis jaučiu, kaip kažkas bando pradrėksti vokus iš vidaus, kišdamas atsargiai ilgą neapčiuopiamą nagą it košmaro adatą per vyzdžių centrus. Kai toks nagas išlenda, išgriovęs akių barikadas, jis užsilenkia tapdamas kabliuku. Tuomet kliūnu net žiūrėdamas į veidrodį. Už savęs paties. Už savo paties kabliukų, kurie styro iš akių, kurie atsispindi veidrodyje. Už tų, kurių greičiausiai net nėra. O aš ar esu? Turbūt tik būsiu. Kažkada pagimdytas kreivo veidrodžio.
Su tokiomis jausenomis toli nenužingsniuosi. Dienų dienas gulėdamas lovos apkasuose svarstau, kas su manimi negerai. Kas negerai su viskuo, kas vyksta. Kodėl būties dantenos tokios gličios ir nemalonios, kodėl nervai tokie atviri. Kad ir kiek bandyčiau juos izoliuoti, vyniodamas lipniomis juostomis, kad nesiliestų vienas su kitu, kad netrumpintų ir pagaliau nekibirkščiuotų vienatvės, liūdesio žiežirbos… rezultatai nuliniai. Visai nenoriu tikėti, kad mano tokia prigimtis. Skęsti vienatvės pamazgose anoks čia gyvenimas. Viskas aplinkui pykdo. Vimdo. Regis, imsi ir išvemsi kokio nors demono apvirškintą galvą, kuri bus nugraužta skrandžio rūgšties, vien tam, kad bent šiek tiek atsikeršintum. O kam aš jaučiu nenumaldomą kerštą – sau?
Įvairios mintys savo snapeliais lesa sveiką protą it zylės lašinius. Sveiką? Įdomu, kiek jo ten beliko. Vis galvoju, kad gyvenu ne vadovaudamasis sveiku protu, o atmintimi, prisimindamas, kaip turėtų elgtis žmonės. Gyvenimas iš atminties. Visos bendravimo, meilės schemos etc.
Po perkūnais, koks aš tuščias. Kaip išdraskyta elektros skydinė. Kaip skaudantys dantys. Kaip atviras nervas. Ir niekas neišvalys jokių kanalų, nes pats per daug ilgai buvau pristatęs užtvankų, kurios neleido liūdesiui nutekėti. O stovintis vietoje liūdesys ima pūti išskirdamas žiaurų vienatvės jausmą.
Tai kiekgi manęs beliko? Kūnas. Kuris iš tikrųjų nieko nereiškia. Sumauta mėsos pašiūrė, dengianti ir slepianti nuo lietaus raišą dvasią. Manęs išvis nėra. Aš tik visa tai, kas neegzistuoja, neegzistuojančiu žvilgsniu gainiojantis vaikystėje pamėgtus balionus. Aš tik sprogimas, kuris nuaidi erdvėje vieną kartą, palikdamas sukiužusį mėsgalį, kadaise pripūstą Dievo ar Darwino. Net ir tai neturi jokios didesnės prasmės, žinant, kad esi subjektas aplinkui egzistuojančių objektų atžvilgiu.
Diena iš dienos susigūžęs laukiu, kol kažkas ateis ir išraus mane patį tarsi skaudantį dantį. Tuomet viskas baigsis. Nes pernelyg vargina būti dantimis, kuriais neišeina perkąsti net paties savęs.
– Ernestas Noreika –
