„Šortai“ ir rudeninis peršalimas

AUŠRA KAZILIŪNAITĖ

Spalio pradžioje turbūt ne vieno sostinės gyventojo akį patraukė reklaminiai stendai, vaizduojantys žmones gerokai per ankštais drabužiais, tokiais ankštut ankštutėliais, kad, regisi, vos vos besilaikančios sagos ištrūks ir atvėrusios lig tol slėptus klodus nusiridens šaligatviu smagiai besikvatodamos. „Čia telpa daugiau“ – toks buvo spalio 10–13 d. Vilniuje, o 15–20 d. ir kituose Lietuvos miestuose vykusio 8-ojo tarptautinio trumpų filmų festivalio „Vilniaus kino šortai“ šūkis. Jau minėta antiestetika sufleravo kažkokias neaiškias asociacijas, skriejančias aplink lig tol regėtas socialines reklamas, o netyčia supratus, kad visa tai sietina su kinu, labiau apsišvietusį praeivį galėjo paskatinti prisiminti žmogaus teisių kino festivalį „Nepatogus kinas“. Bet visgi teko susitaikyti su tuo, kad šortai virto per mažais marškinėliais.

Kad ir kaip norėjosi pasimatuoti visus šių metų „Vilniaus kino šortų“ pasiūtus drabužius, dėl rudeninio peršalimo pavyko save veidrodyje pamatyti tik su keliais iš jų. Ir ne visi tiko. Bet čia nėra nieko naujo – mano santykiai su trumpų filmų festivaliais ne pirmą kartą kėsinasi iškrėsti piktų pokštų. Dar šią vasarą Odesos trumpų filmų festivalyje teko išbėgti iš ukrainietiškų filmukų konkursinės programos. Susirūpinę draugai tuokart juokavo, kad veikiausiai taip apsinuodijau ne senu maistu, o prastais ir tuo pat metu šlykščiais filmais (tenka pripažinti, kad pastarieji buvo tikrai bjaurūs). O štai Vilniaus festivalio metu visai netikėtai pasijutau kaip reikiant persišaldžiusi. Sakytum, pats organizmas maištavo prieš trumpametražius. Visgi beveik neprakvėpuodama ir vieną po kitos nesiliaudama kramsnoti mėtines pastiles kažkokiu paslaptingu būdu sugebėjau išsėdėti kelis seansus. Bet tik kelis, tad mano įspūdžiai iš šių metų festivalio labai fragmentiški.

Kadras iš filmo „Ziegenort“

Vienas iš pirmųjų mano „atsloguotų“ seansų, pavadintas „Konkursine programa III“, deja, stokojo bet kokio didesnio paveikumo. Net palyginti su jau minėta odesiškųjų filmukų doze, atrodo, kad bjaurumas yra kur kas didesnis pliusas nei drungnas ekranų vanduo. Prabuvau šiame baseine ar veikiau pelkėje ilgiau nei valandą ir jaučiausi, tarsi visą laiką būčiau panirusi po drungnu vandeniu ir nekvėpavusi, – kas bandė išsipūsti bent kiek rimčiau užimtą nosį didelėje kino salėje, dabar turėtų pritardami linkčioti galvas. Nors programa buvo rodoma penktadienio vakarą, salė toli gražu neužsipildė. Vienas po kito parodyti šeši trumpametražiai buvo vienas už kitą blogesni. Net keista, kaip įmanoma į vieną programą taip viską sudėti, kad nebūtų nė vieno nors šiek tiek labiau iš blankios visumos išsiskiriančio darbo, po seanso kartu nusistebėjome su filmukus taip pat žiūrėjusiu draugu.

Minėtą setą pradėjo „Betono maišyklė“ (rež. Liviu Sandulescu, Rumunija, 2012). Dėl statybininkų vienoje Bukarešto gatvėje keliamo triukšmo negalintis išsimiegoti vyras ryžtasi protestui, tačiau, užuot apgynusi šio piliečio interesus ir padariusi galą jo kančioms, policija jį laiko nusikaltėliu. Žinutė visiškai aiški ir gana nuobodi – tai, kas teisėta, nebūtinai teisinga ir atvirkščiai. Pabaigoje vyriškis, susitaikęs su tuo, kad jo protestas nedavė jokių rezultatų, grįžta pas laukiančią žmoną. Visgi rezultatas yra – žmona tikisi, kad jį parodys per televizorių. Jie abu apie tai mąstydami džiaugsmingai juokiasi. Iš pabaigos atrodytų, kad filmukas geba peržengti savo paties brėžiamas buitiškumo ribas ir asmeninės tragedijos rėmus, nusitaikydamas į televizinį visuotinumą. Tačiau tai tampa tik dar vienu nevilties ženklu. Veikėjai – vyras ir žmona – suvokdami, kad reportažas per žinias jų situacijos nepakeis, vis tiek tuo džiaugiasi kaip susigėdę vaikai. Jei filmas „tekėtų“ ne tokia buitiška vaga, būtų galima kelti klausimus apie šiuolaikinio aktyvizmo interaktyvumo ir interpasyvumo prigimtį, asmeniniame maište slypintį aklavietės išgyvenimą ir panašius dalykus, tačiau dabar vienas pagrindinių klausimų žiūrint filmą – kodėl pagrindinis veikėjas miegodamas neužsidarė plastikinio lango? Dėl šios priežasties gerokai nustebau sužinojusi, kad festivalio žiuri „Betono maišyklę“ išrinko geriausiu vaidybiniu filmu.

Dar labiau stebina tai, kad antrasis šioje kategorijoje kritikų pastebėtas, paminėtas ir specialiuoju prizu apdovanotas (suprask – tuo, kas liko nuo geriausio šios kategorijos darbo) buvo filmas „Sveiki atvykę… ir užuojauta jums“ (rež. Leon Prudovsky, Izraelis, 2012). Keista ne tai, kad šis apie Rusijos žydų persikraustymą į Izraelį pasakojantis filmas buvo pastebėtas ir įvertintas, o tai, kad jam teko vieta „Betono maišyklės“ paunksnėje. Tiek vaidybos, tiek scenarijaus, tiek istorijos vaizdavimo technikos atžvilgiu „Sveiki atvykę… ir užuojauta jums“ atrodo nelygstamai pranašesnis už „Betono maišyklę“. Pirma, negali nežavėti pasirinktos istorijos fiktyvus „dokumentiškumas“, antra – giliai išgyventas ir todėl visai nevulgarus komiškumas.

Filme matome Rusijos žydų šeimos, atskridusios į Izraelį, patiriamus tragikomiškus nuotykius. Vos tik išsilaipinę žmona su vyru pastebi, kad drauge su jais keliavusi garbaus amžiaus teta Roza neatlaikė kelionės ir pasimirė. Maža to, kad tai temdo jų džiaugsmą grįžus į protėvių žemę, netrukus jie dar sužino, kad giminaitę palaidoti nebus taip lengva. Galiausiai absurdiškoje situacijoje atsidūrusi šeima nusprendžia, kad vienintelis būdas kovoti su absurdu – absurdas. Taip mes matome neva dokumentiškai šeimos sūnaus kamera užfiksuotus kadrus, kuriuose mirusi teta Roza registratūroje pristatoma kaip gyva, o netrukus ji net paskelbiama 100 000-ąją grįžusia piliete. Valdžia, sužinojusi apie jos mirtį, nusprendžia, kad vaidinimą patriotiniais sumetimais privaloma tęsti. Šis filmas taip pat gana kandžiai ir sąmojingai pažvelgia į istorinių faktų, valdžios, biurokratijos ir paprasto žmogaus susitikimą, šio susitikimo pompastiškumą, absurdiškumą ir mitų gajumą. Beje, „Sveiki atvykę… ir užuojauta jums“, rodytas „Konkursinėje programoje IV“, prieš tai atidarė šių metų „Vilniaus kino šortų“ festivalį.

Jau nieko nebestebina, kad tokių ir panašių festivalių repertuare galima rasti nemažai filmų, kurių tematika skrieja aplink seksualinę orientaciją, lytiškumą ir t. t., ir pan., tačiau net pačiam atviriausiam ir tolerantiškiausiam žiūrovui kartais tiesiog atsibosta šia tema mintantys, tačiau nieko įdomesnio negalintys „išlaužti“ filmai. Atrodo, kad jei neturi geros idėjos, bet nori parodyti savo filmą tarptautiniuose festivaliuose, tai receptas – minėtoji ar panaši tematika. Vienu aiškiausiai šias mintis iliustruojančių festivalio filmų vienareikšmiškai galėtų būti tituluotas „Šalia tavęs“ (rež. Marcelo Caetano, Brazilija, 2012).

Filmas, kuriame gėjai erotiškai vienas kitą filmuoja, paskui plauna indus ir vėl erotiškai vienas kitą filmuoja, kol nei iš šio, nei iš to apie gyvenimo kančias ima dainuoti iš nežinia kur atsiradęs transvestitas. Ir ši daina suskamba gerai nebent atliepdama žiūrovo galvoje spėjusią su-skambti natą, bylojančią, kad tokį ir panašų „š…“ žiūrėti taip pat esanti šiokia tokia kančia. Bet akivaizdu, kad režisierius pats to tikrai nėra numatęs, nes kam vargintis kažką numatant, jei galima tiesiog pasinaudoti šiuo laiko patikrintu „receptu“: du gėjai, šaukštas nesusikalbėjimo, stiklinė tylos, du šaukštai erotiškumo, keli skambūs kojų ar rankų pirštų kadrai, scena iš uždaro gėjų klubo, scena iš uždaro vakarėlio, žiupsnelis policijos sirenos garsų už kadro. Nuobodu. Neįdomu. Trunka ilgiau nei 20 min. ir vis tiek nieko negali įžiūrėti. Valio! Vadinasi – tinkamas festivaliams. Kaip jau minėjau, tokie receptiniai filmai jau seniai nestebina, stebina tik faktas, kad jie vis dar visur „praeina“ (ne visiems).

Tačiau maloniai nustebino kitas iš pažiūros lytinės orientacijos temą liečiantis trumpametražis filmas „Plikis“ (rež. Maria Bock, Norvegija, 2011), kuris savo užmojais akivaizdžiai neišsitenka šioje siauroje lentynoje. Prisipažinsiu – jau gana seniai teko matyti tokį vykusiai originalų arba originaliai vykusį trumpametražį filmą panašia tematika. Pirmos kelios sekundės, tiesa, atrodo gana pretenzingai: grįžęs į namus vaikinas, iš išvaizdos visai tinkantis už parankės emo subkultūros atstovams, tėvams prisipažįsta, kad viešai grabinėjosi su plikiu. Tėvai, o ypač motina, puola į neviltį, atrodo, kad labiausiai ją liūdina ne žinia, kad jos sūnus gėjus, o tai, kad jis grabinėjosi su nuplikusiu vyru. O netrukus pasidaro dar keisčiau – vaikinas apie tai uždainuoja ir netrukus visas mažas Norvegijos miestelis, kuriame jis gyvena, jau dainuoja tik apie šį įvykį – pasigrabinėjimą su plikiu (skallamann).

Sūnaus bendraamžiai vaikinai ir merginos drauge su juo jau būriuojasi pagrindinėje miestelio gatvėje ir dainuoja, kaip visi nori pasiglamžyti su bjauriu, šlykščiu plikiu. O prieš juos stojęs vaikino motinos vadovaujamas mažo miestelio namų šeimininkių choras nuogąstauja, kas bus, jei apie tai sužinos KITI. Tuo tarpu „tėčių“ pozicija atrodo neapibrėžta ir gana neutrali. Filmas šmaikščiai ir originaliai pateikia mažo miestelio socialinį pjūvį. O filmo pabaigoje paaiškėja, kad plikis, su kuriuo glamžėsi vaikinas, visai ne šlykštus, o aukštas ir gražus – vaikinas pasiteisina, kad glamžėsi tamsoje, todėl gerai nebuvo įsižiūrėjęs. Šis „išsiaiškinimas“, kad plikis visai nėra negražus, žiūrovams tarsi sufleruoja, kad grožis ir šlykštumas yra gana reliatyvios sąvokos. Pavyzdžiui, filmo pradžioje motina, kaip minėta, labiausiai baiminosi, „kaip viskas atrodys“ ir dėl to, kad jos sūnus grabinėjosi su šlykščiu plikiu. Apibūdinimas „šlykštus“ – tai išankstinės reakcijos, nukreiptos prieš tabu laužymą, reliktas.

Nelikus tabu paaiškėja, kad plikis visai nėra šlykštus. Taigi, provokuojanti filmo pradžios scena, kurioje pats vaikinas savo susižavėjimo objektą įvardina kaip šlykštų, yra neišvengiamai padiktuota numanomos aplinkinių reakcijos į jų santykį išdava ir tuo pat metu gynybinis impulsas. Šio impulso vedamas vaikinas, nelaukdamas, kol jo santykis su kitu vyru bus įvardintas kaip šlykštus, pats žengia pirmą žingsnį ištardamas šį apibūdinimą, tačiau taiko pastarąjį ne pačiam santykiui, o adresatui įvardinti. Šis perkėlimo veiksmas ir netenka savo prasmės filmo pabaigoje, kai visur gatvėse girdime deklaruojamą troškimą pasigrabinėti su plikiu. Šioje vietoje taip pat dera atkreipti dėmesį į vaikino ištartus žodžius, esą jis nematęs, koks gražuolis yra plikis, nes grabinėjosi tamsoje, tad ši tamsa išsisklaido, vos tik išnyksta tabu brėžiama riba. Įdomu, kad prieš tai taip karštai dainavęs, kaip nori grabinėtis su bjauriu šlykščiu plikiu, dingus tabu padiktuotai skirčiai, visuotinei nuomonei tapus palankiai, akis į akį sutikęs gražųjį plikį, jis tik parausta ir žemai nuleidžia akis. Nelikus sankirtos, susikryžiavimo su visuotine morale, atrodytų, užgęsta ir aistringa ugnis, akinusi vaikiną maištui. Kai nebėra prieš ką maištauti, nelieka ir drąsos bei aistros.

Tapatybės, lytiškumo, kito atpažinimo ir daugybę kitų temų puikiai kabino filmas „Ziegenort“ (rež. Tomasz Popakul, Lenkija, 2013). Šis animacinis trumpametražis kaip ir „Plikis“ vaizduoja mažame miestelyje įrėminto paauglio istoriją. Tik šis paauglys nepaprastas – jis pusiau žuvis. Jis drauge su miestelio vyrais mokosi gaudyti ungurius, sūdo juos. O naktimis jo mažo kambario grindys ima kilnotis, visur knibždėte knibžda ungurių – net berniuko sapnuose. Filmas baugus, juodas, apnuoginantis pasąmonės virsmus ir persmelktas košmarams artimo šalto prakaito nuojautos. Viename kadre unguriu pamažu tampantis, tačiau kitus ungurius sūdantis paauglys žuvis darinėjančio suaugusio vyro klausia, kaip atskirti žuvų lytį. Atsakymas gautas – tiesiu pjūviu reikia perskrosti pilvą. Ir štai vaikinas žuvies galva tvirtai rankoje gniauždamas peilį jau artinasi prie savo kaimynės. „Ziegenort“, deja, taip ir nebuvo apdovanotas kaip geriausias festivalio animacinis filmas, tačiau jei kas paklaustų – iš tų, kuriuos teko šiais metais peržiūrėti, šį ungurių gniužulą rekomenduočiau kaip geriausią viso festivalio filmą.

Štai keli iš nedaugelio šiais metais mano festivalyje žiūrėtų filmų ir paminėti. Bet ir tie patys dabar, kai rašau, jau yra pageltę it paskutiniai ant medžių šakelių sekundėmis, kaip skalbinių segtukais, prikabinti klevo lapai. Ir galbūt, bet tik galbūt, šią akimirką geriau pažvelgti į klevo lapus, nes jie krinta kur kas iškalbingiau nei daugelis trumpų ar ilgų filmų. Apčy!