Smulkioji proza

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

Jorgenai

Ištartas žemu krūtininiu balsu, tai galėjo būti šiaurietiško skambesio vardas, atkampi vietovė, užeigos namai ar žalmargė, besigananti paupio pievose. Daiktai žino savo vardus ir atsiliepia jais šaukiami.

„Jorgenai“ buvo niekieno. Tai – jausmas, lyg pats įsigertum į baltmūrio sienas anyžių, cigarų, laukimo kvapu, šimtinės nepažįstamų, lapkritinių liūčių, sutremptų chrizantemų kapinėse dvelksmu. O nemigo naktys, arabeskomis susiraizgę priegalvių kutai ir sapnai, niūroki, gruoblėti, it paskubom suręstos kartuvės, vienovė tarp žemės ir dangaus kažkur „tarp“ – taip kilpoje užtiktas būni, nekyli iš lovos anapus nei čia, iš įpročio dirsteli: laikas už lango ar teka, ar saulė nusėdo kalnų ežerėliuose, smaragdinėse karūnos akyse, laužiančiose rytmetinę šviesą it ostiją ir dalinančiose visiems apspitusiems iš tamsių užkaborių, dūminių pirkių ir ankštų prieangių. Kaip išsiplečia gyvųjų akys, išvydus pirmąjį paauksėjusį debesį po nakties, kaip nuskaidrėja jų surukę veidai.

Tik blyksnis – „Jorgenai“.

Ribos

Ragauji saldžiarūgštį giedrų dienų skonį; serbentai ant kekių peršviečiami lyg stikliniai karoliukai, baugu sudaužyti tą įkalintą šviesą, dangaus vaiskumą kaip iš paveikslo su jūra, užšąlančia net rugpjūtį. Ant palangės tirštai paskleista mėtų ir raudonėlių skėčių, prancūziškos erškėtrožės žiedlapiai, rinkti kepyklos kieme, kyšo iš trisdešimt aštuntųjų enciklopedijos rodyklės, o patį krūmą pavasarį nugenėjo lig pašaknių. Užvakar tavo kukliame būste aptikau sruogas plaukų, dulsvų it rudenėjantys laukai, auginai juos kažkokiam nepažįstamam, probėgšmais įžvelgtam aprasojusiame troleibuso lange. Visi rytmečiai susirenka vandens lašais ant virtuvės orlaidės, gretimo namo stogas jau apkritęs pusžaliais obuoliukais, tu lyg kregždė nusilipdai sau celę ir tarpsti beorėje prisiminimų erdvėje.

Palydos

Liejosi maloni popiečio šviesa, balta, o užuolaidos klostėse sutirštėjusi į gelsvą, šiltą medų; pusiaugula klausiausi garsų iš sodo, nešnarėdama, kol Iti taupiais ir ramiais rankų judesiais skirstė mano plaukų sruogas ir rišo jas į painius mazgelius. Nejudėjau kaip perlamutro užuomazga savo patale, šviesa gėrėsi per drobinę maršką ir sklaidėsi, lūžo kelyje sutikusi krištolinį vandens ąsotį; už durų buvo girdėti pratisas dūzgesys ir čiulbėjimas, paklausiau apie tai Iti, ji nieko nepajuto. „Tolimi sodai“, – tariau ir paprašiau atnešti mano knygas. Iti murmėjo, po savęs paliko rupių it miltai dulkių šleifą, nunėrė į tvylojančią šešėliais kambario gilumą, neatsigręždama. Ką paliksiu aš – sutirštėjusį nektarą užuolaidų klostėse, lauramedžių alėjas, blyškų ir nenugludintą kauliuką paupio smėlyje, kas nors ant jo užmins ir įsidurs pėdą.

Pūga

Apie balandžio vidurį, Velyknaktį, mus užklupo pūga: iš dangaus lyg iš milžiniško rėčio nuo paryčių biro smulkios, tižios snaigės, tarsi miltų gumulėliai, užsilikę nuo vakarykščių kepinių. Dygių ir serbentų šakelės, blyškūs tulpių pumpurai it anemiški vaikai svarino savo peraugusias galvas po balta vėsos drobule, ir tik protarpiais švystelėdavo vaiduokliškas scylių mėlis – naktinių žibintų, padangių iš senų paveikslų ir šilko kaspinų spalvos.

Sėdėjome su seseria palėpėje tarp šūsnių gelstelėjusių laikraščių ir žurnalų. „Tik paklausyk, – prabilo ji, tildydama mano keliamą popieriaus šlamesį. – Vienas neturtingas žvejys parsinešė namo sugautą laimikį, o jo žmona, darinėdama vieną žuvų, rado perlą, didumo sulig putpelės kiaušiniu…“

Sesuo palinkusi virš žurnalo spinduliuoja keista ramybe ir susikaupimu, papurėlė varinių plaukų sruoga, išslydusi iš kaspino pančių, nusvyra ant jos putnaus, strazdanoto skruosto. Akių lėliukės karštligiškai bėgioja eilutėmis.

Už lango įsisninga stambiais, puriais tumulais, ir jei šie nebūtų balti, rodytųsi it iš dangaus krintą pakulų kuokštai. Jų čia, palėpėje, apstu: kertėje suversta visa krūva ilgų, storų sruogų, nešukuotų ir pilnų spalių. Ant sąsparos tabaluoja pridulkėjęs rudas avikailis; esama ir kelių kubilėlių vaško, geltono, tikro, – malonus, aitrokas jo kvapas tvyro visame aukšte ir pamažu smelkiasi į mūsų rūbus, plaukus, mintis…

Mane apima tingus nuosilpis, net nepajutusi, susirangau pakulose ir pradedu snūduriuoti, ligi mane prikelia sesuo, laibais pirštais kutendama pėdas. Raivausi dygiose sruogose, galop nusiritu į kupetą dulkėtų laikraščių ir pakeliu didžią audrą, popieriaus skiautelės it siautulingos snaigulės lekioja ore.

Staiga prisimenu pasaką apie vėtrų karalienę ir jos patalus, kedenamus ir purtomus mums virš galvų. Yra tik sniegas, plunksnotas sniegas.

Užkalbėjimas

Namų dvasios savo jaukume, augalų skrotelėse, knygų priešlapiuose, lyg kapsinti liūtis ant palangės išlašėjęs rašalas, siaurais takeliais besiskinantis kelią į alpinę pievą, apsirgusią narcizais iki baltumo, gilaus ir snieguoto, šalna pakvipusio lyg žlugtas, parneštas žiemos ryte iš lauko, plonu ledu traškąs, garuojantis lyg kalnų kriokliai.

Namų dvasios ugnies traškėjime, padūmavusiose kambario nišose, jūsų atsidusimai pabyra auksaspalviais svogūnų lukštais, pagalvių plunksnomis, raudonais žirneliais nuo drobių; skruzdėlės tarp grindlenčių klimpsta medaus balose rausvučiais inkliuzais, tos piktosios, kur vasarą veisiasi niekados neplėštoj velėnoj ir gelia lyg tūkstantis adatų įkaitinta geležia.

Namų dvasios, palikit kertelę ir man, kur galėčiau nebūti.

Laukimas

Suradau Fjūnę vėlų rugsėjį senoviniame geležinkelio stoties pastate, kur ji buvo apsigyvenusi su nepažįstama sargiene. Fjūnės akys buvo gražios, didelės, sklidinos žalsvai melstelėjusios šviesos, o blakstienos apkritusios žiedadulkėmis iš gretimų laukų, tarsi apsnigtos, ir jos žvilgsnis atrodė mieguistas, šiltai svajingas. Kažko paklausiau, ir man buvo nerūpestingai atsakyta. Tačiau Fjūnė ir toliau pasiliko šilumamėgiu augalu, paslaptingai įsiterpusiu į to raudonų plytų namo kasdienybę kartu su baltai dažytu staleliu kiemo vejoje (ant jo moliniame vazone tarpo alijošius), variniais prikaistuviais patvoryje ir margakailiais žvėriūkščiais, šmėkštelinčiais tai šen, tai ten, savo vilnų tankme tiksliai atkartojančiais debesų raštus virtuvės lange.

.

Toje vietoje abipus kelio augo ąžuolų alėja, o žemumose apniukusiomis pavakarėmis tebejautei stingdantį užpelkėjusio ežero alsavimą. Aidėjo plaktukų pokšėjimas – šalutinėje gatvelėje vyrai užkalinėjo apšiurusio dviaukščio namo langines. Kažkas ant granitinio skulptūros postamento paliko neprakąstą obuolį, glotnų ir gelsvą, tarytum iš vaško. Niūrus dangus tyvuliavo žemai žemai, praeivių plaukai sukrito nuo vėsaus rūko, ir visoje apylinkėje įstiklintos telefono kabinos apsimiglojo it prieš lietų. Fjūnė popiet išėjo į upės slėnį pasirinkti vaistučių, iš tolo balsvuojančių tirštais guotais senvagėje, ir dar nesugrįžo. Anądien bandžiau ją, tarsi ritę siūlų, atsargiai išpainioti, išklausti, ką ji čia veikia ir ką ketina daryti. Fjūnė tylėjo, o sargienė (prijuoste, regis, sudurstyta iš rudeninių lapų krūvos) kilnojo sunkią laidynę, maišė bruknių uogienę, ir tiek.

.

Naktimis girdime traukinius, stebime juos ir skaičiuojame. Sienų plyšiuose virpa baikščių margakailių žvėrelių snukučiai. Kelio dulkės sluoksniais nugula šalnotus oranžinių jurginų žiedus. Ant takų randame surūdijusių monetų su erelio atvaizdu, ypač po lietaus. Fjūnė vaikšto išplėtusi akis, ir į jas prikrenta baltųjų nykštukių atšvaitų bei gluosnio lapų, pailgų it luoteliai, ir paskui plaukioja ten. Ko tu lauki, klausiu, o ji tik pašėlusiai šypsosi ir žiūri vaikiškos nuostabos kupinomis akimis į žmones, namus, gatves ir upę. Sargienė triūsia apie kiemą, košia pieną, naktimis kietai miega, ir laikas ją aplenkia, susitvenkia latakuose ir tarplangiuose, raudonų plytų mūre. O aš jaučiu, kaip viskas yra, kad Fjūnei prisakyta laukti, tik ko, kažin ar ji pati bežino.