Rizominis Aistės Jūrės vaizduotės vandenynas

Debiutai

Aktyvi rudens festivalio TARP dalyvė AISTĖ JŪRĖ užsiima tiek tekstine, tiek vizualine kūryba. Ji sutiko papasakoti apie savo aistrą koliažams, neaprėpiamą toleranciją bei kitų menų vartojimą ir, žinoma, savo savilaidos projektą (ziną).

– Tai tu esi fotomenininkė, piešėja, rašytoja, mama, reklamos kūrėja ar skaitytoja ir žiūrovė? Kas dar? Kas labiausiai?

Aistė Jūrė. Dariaus Jurevičiaus nuotrauka

– Paskaičiau tavo rengtus interviu „Šiaurės Atėnuose“. Taip visus ir pristatai – kaip multiinstrumentalistus. Manau, Lietuvoje nėra labai daug žmonių-orkestrų, kurie turi ne vieną talentą ir moka kokybiškai jais groti. Džiaugiuosi, kad keletą tokių pažįstu asmeniškai ir jie, žinoma, įkvepia ne užsisklęsti savo siauroje srityje, o tiesiog daryti dalykus, kurie patinka.

Man patinka rašyti. Laiškus, pavadinimus, miniatiūras, dienoraščius, šūkius, reklamų scenarijus.

O kadangi augau tapytojo šeimoje – nesvetimi ir vizualiniai dalykai. Fotografija buvo paskui vyrą atslinkusi meilužė. Tokie ir mūsų santykiai – audringi.

– Papasakok apie savo projektą TARP festivaliui. Kokia jo koncepcija?

– Mano projektas TARP festivalyje užėmė maždaug trečdalį kavos staliuko ploto. Tai – zinas. Pati laisviausia pasakojimo apie save ir kitus forma.

Šiuo metu pas mus nėra jokios zinų kultūros. Vis dėlto tie, kurie imasi, daro labai kokybiškus, aukšto estetinio lygio leidinius. Taip jau susiklostė, kad Lietuvoje zinai labiausiai paklūsta dizainerių ir fotografų rankoms. Tai yra gražu. Kita vertus, senoji – mažabiudžetė, rankų darbo, siauro skaitytojų rato – prasmė išnyksta.

Todėl aš, kaip ir pernai TARP ziną gaminusios Lina Žigelytė bei Aušra Kaziliūnaitė, stengiausi išlaikyti namudiškumo jausmą.

Zine yra trys maži projektai: interviu su festivalio headlineriais norvegais broliais „Sturle Dagsland“ – jie atsako į pačių sau užduotus klausimus, „Skelbiu eilėraštį“ – skelbimų lentoje tarp brokerių, ūkininkų, auklių ir masažuotojų savo eilėraščius skelbiantys nepoetiškų profesijų poetai ir komiksai iš poetų ir piešėjų dirbtuvių, vykusių prieš festivalį.

– Kas tau yra TARP festivalis? Tarp kokių meninių įvykių savo įkvėpimų lentynoje jį įstatytum? Kaip vertintum jo pokyčius per visus šiuos metus ir ką, manai, reikėtų taisyti?

Iš "Sekretų" serijos I

– Vilniaus kultūrinių renginių meniu TARP festivalis man yra burokėlių ledai, šaldyti skystu azotu. (O skaitant šį atsakymą turėtų skambėti „Planningtorock“ „The Breaks“ – iki šiol negaliu patikėti, kad grupė lankėsi TARP festivalyje.) Be netradicinių skaitymų, netradicinių koncertų ir netradicinių dirbtuvių, festivalis kelis kartus rodė geriausius ZEBRA (ne ZEBRA interneto, o Berlyne vykstančio poetinių filmų festivalio-konkurso) poetinius filmukus. Man tai buvo O!

Treti metai kišu mažąjį pirštą į festivalio virtuvę, tad mano kritika iš tikrųjų yra savikritika, kurią galiu išsakyti tik festivalio organizatoriams – draugams ir, žinoma, patariamuoju tonu.

– Kaip toliau įsivaizduoji savo kūrybinį kelią? Gal jau turi konkretų sumanymą, fiksuotąją idėją?

– Dabar susimąsčiau, kažin ar atsirastų dailininkas, kuris interviu su juo sutiktų iliustruoti dar nenutapytų paveikslų eskizais.

Galiu pasakyti tik tiek, kad TARP zinas turėjo ir antraplanį tikslą – treniruotis būti redaktore.

– Tavo kūryboje jaučiu tam tikrą, nors tikrai ne absoliutų, hipsterio geną. Tai reklamų ir mados koridorių, dizaino žurnalų elementai, percitavimai, galbūt parodijavimas… Ar nusišneku? Koks tavo santykis su šia subkultūra, gal kiek švelnesnis nei daugelio aukštosios kultūros kūrėjų arba kai kurių snobų?

– Galbūt hipsterio genu vadini mano natūralų smalsumą naujiems dalykams? Aišku, darbas kūrybinėje reklamos agentūroje prisidėjo prie mano požiūrio kampo. Jis – prasiplėtė.

Dėl savo begalinio tolerancijos jausmo aš susilaikau nuo hipsterių, supermamų ar pinteresto visuomenės ironizavimo.

– Kas tau apskritai daro įtaką, kokie autoritetai, svarbiausi tekstai, albumai? Filmai?

– Gyvenimo svarbiausieji – miega su manimi vienoje lovoje, kaip čia imsi ir nuogus juos visus išstatysi. Bet galiu pabandyti sudėlioti koliažą iš nesenų aktualijų.

Pradėsiu kaip tik nuo ypač mano mėgstamo dailės žanro – koliažų, kuriuos karpo prancūzė Mathilde Aubier. Ji yra mano naujoji koliažų deivė. Vakar lankiausi Sergejaus Paradžanovo parodoje, kurios nemažą dalį taip pat sudaro koliažai. Visgi autoriaus filmai – lyg išsapnuoti. Sapnai ir vaizduotė – vienas įdomiausių gyvenimo galvosūkių. Todėl dabar skaitau Kristupo Saboliaus „Įnirtingą miegą. Vaizduotę ir fenomenologiją“. Dar kiekvieną mėnesį skaitau „Kuš!“ – Baltijos komiksų žurnalą, o tiksliau – margą knygelę, kurią Lietuvoje, kiek žinau, galima rasti tik „Mint Vinetu“. Kaip tik neseniai jų knygynėlyje ieškojau Domicelės Tarabildienės albumo. Domicelė – įspūdinga praėjusio šimtmečio moteris ir įstabūs jos fotografiniai eksperimentai. Nors mano mėgstamiausias fotografijos albumas tebėra Ellen Rogers – lietuviškų šaknų turinčios fotografės, kuri naudoja archajiškas technikas, žaidimą su chemija. Tamsios chemijos turi trečias „Betoninių triušių“ albumas – puikus ir vidumi, ir išore.

Na, ar pagavai gyvatės uodegą?

– Kokios kitos visuomeninio gyvenimo sritys tau svarbios, be meno? Apie tai lyg ir nekalbėjome labai konkrečiai, bet man susidarė įspūdis, kad tau rūpi žmogaus teisės, socialinė politika ir jautrumas pažeidžiamoms grupėms. Ar tebegalvoji apie tai?

– Taip, rūpi. Labiausiai esu įsigilinusi į sutrikusios psichikos asmenų įvaizdį. O dar tiksliau – į jų įvaizdį kriminalinėje žiniasklaidoje. Suprantu, kad bet koks kriminalinis veiksmas verčia abejoti, ar tai galėtų padaryti „normalus“ žmogus – juk protu nesuvokiama, kaip galima nukirsti motinai galvą ar išprievartauti savo paties vaiką. Tačiau tiesa tokia, kad dauguma sutrikusios psichikos asmenų nėra linkę smurtauti.

Svajojau, kad kai kurios mano mintys virstų socialine reklama. Galbūt šis tavo priminimas prisidės prie to.

Kalbėjosi Linas Kranauskas

satenai.lt