(Ne)šventųjų gyvenimai
KOSTAS POŠKUS
Kiekvienam, vienam daugiau, kitam mažiau, ateina rezignacijos, pesimizmo ir juodo liūdesio dienos. Jeigu nesi visiškai supuvęs, pradedi ieškoti išėjimo iš šio liūnyno būdų. Jų yra daug ir įvairių, bet pats geriausias ir universaliausias, leidžiantis atsikratyti blogų minčių yra fizinis darbas. Aš tokiais atvejais mėgstu darže kasti žemę, genėti vaismedžius ar kapoti malkas. Kai nebegaliu atitiesti nugaros ir sulenkti rankų, imu galvoti plačiau, pavyzdžiui, apie žmonėms nepažinią visatos sandarą, apie gėrį, kurio kupini ir kurį į aplinką spinduliuoja kai kurie žmonės. Dažnai tokiems asmenims oficialiai priskiriami du atlikti stebuklai, jie kanonizuojami ir nuo tada jau visai teisėtai vadinami šventaisiais. Norėdamas juos pažinti ir prie jų priartėti nors per nago juodymą, imu kurį nors, dažniausiai pasirinktą atsitiktinai, piešti. Bet pradėsiu iš pradžių.
Autoriaus piešinys
Dailininko karjeros pradžioje net negalėjau pagalvoti, kad galėčiau kurti sakralųjį meną. Aišku, vartydamas spalvotus albumus žavėjausi senųjų meistrų darbais. Ypač žavėjausi jų nesugalvotu naivumu, šventąjį kankinį vaizduojant romia ir pamaldžia veido išraiška, o jam į nugarą ar į kaktą įsmeigtas (įkirstas) žudymo įnagis, kuriuo tasai buvo nugalabytas. Šventoji savo ruožtu laiko ant padėkliuko nupjautas krūtis. Sustingdavau prie naujesnių pasaulinio lygio korifėjų reprodukcijų, pavydžiai stebėjau savo bendraamžių kūrybą. Aš? Ką aš – dirbdamas vaizdinės agitacijos srityje kepiau galybę leninų įvairiausiais formatais, įvairiausiomis padėtimis. Mėgau tapyti gražių moterų portretus, bet jos paprastai atsisakydavo savosios tapatybės. Gal įsivaizduodavo, kad natūroje yra daug gražesnės? Ir štai atėjo Nepriklausomybė su tautinio, ekonominio, kultūrinio, na, ir religinio atgimimo viltimis. Pastarasis reiškėsi iki tol mums nematytomis piligrimystėmis, procesijomis su bažnytine atributika. Prie altorių suklupę žegnojosi užkietėję ateistai. Netikėtai išmušė mano valanda – darbovietėje susirado pagyvenęs žmogus, paklausė pavardės: „Taip, taip. Man sakė, kad tik jūs galite padėti.“ Ir papasakojo savo istoriją, kad pirmąją karo dieną (1941.VI.22) apie vienuoliktą valandą ryto apžiūrinėjo jau plaukiančius javus. Tada galulaukėje pamatė ant akmens sėdintį ir liūdnai galvą linguojantį Kristų. Dabar jis norįs, kad nutapyčiau javų lauke jo vaizdinį. Rūpintojėlis turėtų būti panašus į netolimo miestelio D bažnyčios statulą; o pinigų daug neturįs. Galvojau, kad, man ryžtingai atsisakius, paliks mane ramybėje. Kur tau. Pasipylė kasdieniai telefono skambučiai, vizitai. Išmesdavau žmogelį pro duris, jis įlįsdavo pro langą. Galiausiai palūžau…
Kitas atvejis buvo rimtesnis: išgijusi po sunkios ligos moteris pažadėjo savosios gimtinės bažnytėlei paaukoti šv. Antano paveikslą su Kūdikėliu ir žydinčiomis lelijomis ant rankų. Peržiūrėjau artimiausiose bažnyčiose tokio siužeto paveikslus ir ėmiausi darbo. Kadangi netenkino matytieji avinėlių veidais, nutariau tapyti truputį apibendrindamas realius žmones. Šventajam tiko Dainius: mąslus barzdotas veidas, geros akys, pradėjęs plikti pakaušis. Sunkiau sekėsi su Kūdikėliu Jėzumi. Pirmasis kūdikėlis buvo verksnys ir pamatęs mano įdėmų žvilgsnį imdavo nenuramdomai bliauti. Antrasis – hiperaktyvus ir po kelių minučių pozavimo imdavo šventąjį tampyti už barzdos. Teko Dainiui vietoj kūdikėlio laikyti paskolintą lėlę. Per tą laiką lelijos nuvyto, bet mes nesikrimtome: vietoj jų šventojo modelis galėdavo sulenkta ranka laikyti cigaretę, kurią vis patraukdavo išpūsdamas dailius apskritimus. Užsakovė buvo patenkinta manuoju šedevru, bet po poros dienų grįžo verkdama. Girdi, klebonėlis įtūžo, ėmė trypti kojomis ir atsisakė jį priimti. Nuraminau ją kalbėdamas, kad paaukosime kur kas didesnei bažnyčiai, kurios klebonas tikrai protingesnis. Taip ir įvyko, nors po trumpos apžiūros tasai paprieštaravo: „Ne, čia ne šv. Antanas, o šv. Juozapas.“ Buvau priblokštas – iš kur jie asmeniškai pažįsta tuos šventuosius? Atrodytų, lyg kiekvieną dieną diskutuodami liturginėmis temomis sėdėtų prie kavos puodelio. O aš po dar kelių nenusisekusių kontaktų su Bažnyčios tarnais susimąsčiau ir savikritiškai nusprendžiau, kad man trūksta tikro ar tariamo dvasingumo, kad manyje tikriausiai tūno kipšiukas, kurį dvasininkai pajaučia iš toli, nes tai jų veiklos sritis. Tuo metu jau buvau šventųjų srityje įgavęs pagreitį ir sustoti negalėjau. „Nežinomam šventajam“ pozuoti paprašiau tuometinės darbovietės ūkvedį. Pamatytumėte, koks savimi patenkintas paveiksle stovėjo kankinys Pronckus su mano kirveliu kaktoje ar nugaroje – neprisimenu kur, nes paveikslo neišsaugojau. Nenujautė vargšelis, kad paveikslas pranašingas – greitai pasikeitė įstaigos vadovybė ir ūkvedys buvo jos užknistas ir gėdingai išvarytas.
Prieš dvi žiemas vienas bičiulis kalbėjo, kad kieme sugavo ir priglaudė jauną kuosą pamuštu sparnu, bet laikantis katiną ir šis ją godžiai stebi ir persekioja. Ar negalėčiau priimti į dirbtuvę peržiemoti Rapolą? Kodėl gi ne? Bet jau kitą dieną jis, bjaurybė, išmoko snapu atidaryti pasiskolintą narvelį. Iš senos televizoriaus dėžės sumeistravau kalėjimą, kuriame buvo net grotuotas langas. Mano kalinys kaukšėjo kaukšėjo snapu, kol pamačiau per akliną sieną išlendant pilkai juodą galvutę. Galiausiai nusibodo paukščio bandymai vaduotis ir suteikiau laisvę naudotis visomis dirbtuvės patalpomis bei teikiamais patogumais. Kuosos – bendruomeniniai paukščiai, todėl pripratome vienas prie kito: ateini į dirbtuvę, Rapolas pajaučia tai ir nepakartojamu metaliniu balsu kiaukteli pasisveikindamas iš kažkurio užkaborio. Sėdint prie kompiuterio ar stovint prie molberto, įsitaisydavo ištiestos rankos atstumu ir stebėdavo apskritomis gelsvomis akimis. Kaip žmogus – užsnausdavo, prarasdavo pusiausvyrą. Sentimentai sentimentais, bet tik tada supratau begalinę bičiulio klastą: kuosos šalinimo organai visai kitaip sutvarkyti ir jos kaip katino nepatupdysi į dėžę su akmenėliais. Dergė visur ir kada tik panorėjusi. Kaip išganymo laukiau orų atšilimo ir tada palikau atvirą langą. Įprato Rapolas pas mane ir tik po trijų dienų išskrido. Dar šią vasarą su kibiru vandens ir šluoste landžiojau dirbtuvės užkaboriais. Savaime atsitiko, kad iš atminties nutapiau bičiulį su paukščiu ant galvos. Tada tereikėjo pridėti techninių kompozicinių smulkmenų: viršuje įvairaus dydžio paukščių, apačioje – ant debesėlių muzikuojančius angelus. Akį rėžė šv. Pranciškaus natūralistinis veidas, jį teko užtepti storu dažų sluoksniu ir visai netyčia išėjo dviprasmybė. Bet taip yra visur ir visada: glostai kažkam galvytę, o tasai ir apdergia tave. Liūdna konstatuoti, bet ir aš ne kitoks, nes kartais taip malonu artimam savo iškrėsti kad ir nedidelę kiaulystę. Ne mano sugalvota, kad patys nuobodžiausi žmonės – blaivininkais tapę buvę alkoholikai, jaunystėje audringą poledinį gyvenimą gyvenusios amžiaus sulaukusios moterys. Ir vienų, ir kitų didaktiškai moralizuojančius pamokymus galima surinkti ir išleisti vidutinio formato knyga „Kaip gyventi teisingai. Žvilgsnis nuo Teisuolių kalno“. Toks aš nesu, todėl vieną tokį teisuolį, kurį iki šiol laikau nemažu pašlemėku, piktdžiugiškai kikendamas nuolat pavaizduoju vis kitu šventuoju. Juk aš ne šventasis ir kitaip elgtis nesugebu.
