Iš dienoraščio

In memoriam Sławomirui Mrożekui

JULIA HARTWIG

Julia Hartwig (g. 1921) – garsi lenkų poetė, eseistė, grožinės literatūros vertėja, keliasdešimties poezijos knygų autorė.

Konstancinas, 2013.VIII.15

Žinia apie Mrożeko mirtį^*. Mirė Nicoje, kur praleido paskutiniuosius metus po išvažiavimo iš Krokuvos, kuri jam buvo viena iš dažnai keičiamų apsistojimo vietų

įvairiuose pasaulio kraštuose, Paryžiuje, Kjavaryje, Meksikoje. Jo pavardė žinoma kiekvienam Lenkijos inteligentui, daugelis kitų irgi turėjo apie jį girdėti, net jeigu jie ir nesugeba tą pavardę su kuo nors susieti. Jo pavardė įėjo į kasdienę kalbą, pavartojame ją kartais, kad pakomentuotume paradoksalias, absurdiškas, sunkiai paaiškinamas situacijas. Tuomet sakome: „Kaip Mrożeko…“ arba tiktai: „Mrożekas“, ir daugiau komentarų nereikia.

Šiandien, kai apie jį rašau, o Mrożeko jau nėra, su visu aiškumu matau tai, ką anksčiau gal taip nebūčiau suformulavusi: koks gilus buvo Mrożeko pasaulio matymas ir kaip jo kūriniai įleido šaknis į mūsų kasdienybę, koks tas rašytojas pasirodė veiksmingas tuo, ką norėjo mums perteikti. Tai nėra didelės tiesos, bet jo raštuose esama kažko labai šiuolaikinio, kas liudija, kaip lengva sugriauti sustabarėjusias mąstymo schemas, įvykių ir charakterių paveikslą, kaip lengvai galima nuplėšti nuo jų įtartiną orumą ir pasakyti: juokimės!

Ar tai reiškia, kad Mrożekas yra toks puikus pasaulio ir žmonių žinovas? Nebūtinai. Bet jis suprato, kad pakanka suabejoti mūsų žiūrėjimo į pasaulį schema, ir jis sugrius ir reikės dėl jo verkti arba parodys savo juokingumą, kartais visai nejuokingą, bet tiesiog gėdingą. Nes apskritai Mrożeko poveikis yra žiaurus, nes žiaurus yra kiekvienas mėginimas atimti iš žmonių iliuzijas; bet vis dėlto, norime to ar ne, link to einame.

Dėl žinios apie Mrożeko mirtį mane apgulė prisiminimai apie mūsų susitikimus. Buvo jų keli, įvairiomis aplinkybėmis. Pradėsiu nuo išvykos į autorinius vakarus Vokietijoje, kur kartu praleidome tris dienas ir tam tikra prasme buvome pasmerkti bendrauti tarpusavyje. Prieš pirmą susitikimą jutau lengvą nerimą, nes apie Mrożeką sklido gandai, kad jis yra sunkus ir nenoriai mezga santykius. Būtent apie tai galvojau, laukdama jo jau po muitinės kontrolės. Turėjome drauge skristi į Kelną. Jis atėjo beveik paskutinę akimirką, kai keleivius jau turėjo kviesti į lėktuvą. Tą patį rytą atvažiavo iš Krokuvos. Ir visai nebuvo paniuręs, kaip buvau įspėta. Dar spėjo valandėlę prisėsti prieš lipant į lėktuvą, pagyrė mano kostiumėlį ir paklausė, kas jį siuvo. Pasakiau, kad pažįstamas teatro siuvėjas. Juokinga, bet man atrodo, kad būtent tai buvo pirmas žingsnis į mudviejų tarpusavio supratimą. Žinojau, kad Mrożekas labai stengiasi išlaikyti savo stilių ir tam teikia nemažai reikšmės. Beje, pakako bent kelis sykius jį pamatyti, kad pastebėtum, jog jis visada apsirengęs saviškai. Pasakė man, kad, pavyzdžiui, pats sau siuva kelnes, nes mėgsta labai siauras, o siuvėjai visada sukerpa senamadiškai. Tas pirmas pokalbis, iš esmės labai Mrożeko stiliaus dėl tokio nelaukto jo turinio, buvo labai puikus būdas užmegzti santykius. Suvokiau, kad jis mane priima, ir lioviausi nerimauti dėl tęsinio. O grįžtant prie Mrożeko „nešiosenos“, reikia dar priminti, kad jis dėvėjo labai saviškos rūšies mažą skrybėlaitę, kurios nenusiimdavo vairuodamas mašiną. Kai kuriose nuotraukose jis su šerifo skrybėle dideliais kraštais, dengiančiais pusę veido. Taip pat vilkėjo ypatingas, pusiau kariškas striukes, kurios atrodė spartietiškai, bet manau, kad buvo įmantrios.

Mūsų viešnagė Kelne buvo gana ypatinga, ištisas dienas turėjome laisvas, mūsų globėja vokietė vesdavo mus pietauti ir vakarieniauti, vakarais vykdavo autoriniai vakarai, likusį laiką leidome savo nuožiūra. Kartą nuėjome į vietinį muziejų, kur radome kažkokių su Napoleonu susijusių senienų, kitą kartą prisėdome ant suolelio prie Reino, tokio romantiško ir apgaubto tokia tankia literatūrine šlove, kad be vargo buvo galima įsivaizduoti kitoje upės pusėje į Reino vandenis žvelgiančią sireną. Po to pasivaikščiojimo parašiau eilėraštį. Bet tai nebuvo eilės apie Reiną, bet apie seną nacistą, prie Reino prisimenantį savo įvykių kupiną gyvenimą. Būtent toks man pasirodė labai dailiai apsirengęs ir įmitęs pagyvenęs ponas, kuris įsitaisė ant suolelio netoliese.

Mano pakvietimas į autorinius vakarus kartu su Mrożeku buvo absurdas ir tai žinojome abu, bet mūsų kasdienis bendravimas ne tik buvo be keblumų, bet ir suteikė daug malonių valandėlių. Mrożekas iškart suprato, kad gerbsiu jo buvimą atskirai, ir gal dėl to siūlė leisti laiką drauge. Taigi ir Kelnas paliko man kuo maloniausių prisiminimų, ypač kai prisimenu poilsį prie kavos puodelio, su vaizdu į garsiąją katedrą.

Paskutinis mano susitikimas su Mrożeku buvo trumpas, bet man labai jaudinantis. Neprisimenu nei koks tai buvo teatras, nei koks Mrożeko spektaklis buvo vaidinamas, bet iki šiol regiu akyse vaizdą jo, priimančio aplink susispietusių žmonių sveikinimus. Stebėjau tai nuo stalelio, prie kurio sėdėjau su keliais asmenimis, iš kurių įsiminiau Krystyną ir Andrzejų Wajdas.

Kai apsižvalgiau po keliolikos minučių, pamačiau Mrożeką sėdintį ant suolo, ant kurio liko kelios jam padovanotos puokštelės ir keli gniužulėliai suglamžyto popieriaus, gal likusio išvyniojus tas dovanas. Mrożekas buvo vienas, o tai jam, kaip man atrodo, buvo situacija, kurioje jautėsi geriausiai. Bet man vaizdas Mrożeko, palikto taip greitai, pasirodė apgailėtinas. Toks likimas, – pamaniau, – garbinamas ir po to iškart paliktas. Tai, be abejo, nebuvo Mrożeko mąstymo būdas. O kadangi pati dar nebuvau spėjusi jį pasveikinti, pakilau nuo stalelio, kad tai atlikčiau. Nepasigailėjau. Jis nudžiugo ir širdingai mane apglėbė, kas, kaip pagal Mrożeką, buvo kažkas nekasdieniška.

___

* Sławomiras Mrożekas, įžymus lenkų rašytojas ir dramaturgas, sulaukęs 83 metų, mirė šių metų rugpjūčio 15 dieną, palaidotas rugsėjo 17 dieną Nacionaliniame panteone Krokuvoje (vert. past.).

„Zeszyty Literackie“, 2013, Nr. 3 (123)

Vertė Kazys Uscila