Dėl „Šiaurės Atėnų“ stipendijos ir kitko

Seni bambekliai

MOTIEJUS GOŠTAUTAS

Pirmiausia turiu prisipažinti patiriantis neprilygstamą kaltę ir svilinančią gėdą rašydamas čia ir taip. Kadangi nėra ir negali būti jokių išimčių ar pateisinimų, aš drąsiai prisiimu visą atsakomybės naštą – ypač artimiausių draugų ir šeimos akivaizdoje. Anksčiau, būdamas jaunesnis, žvalesnis, labiau savimi pasitikintis, būčiau užmerkęs akis, nurijęs karčią piliulę ir neprataręs nė žodžio – taip, kaip ir dera. Dabar gi, puikiai suprasdamas, kad man lieka vis mažiau ir mažiau laiko ką nors pakeisti, nebegaliu sau leisti prabangos tylėti.

Rugsėjo 27 d. „Šiaurės Atėnų“ interneto puslapyje pasirodė Vytauto Broniaus, – asmens, kuriam sunku surasti tinkamą epitetą tiek socialiniu, tiek etiniu požiūriu, – tekstas „Laiškas padėkos“, kuriame be atvangos liaupsinamas savaitraštis (už, kaip žinoma, paskirtą stipendiją) ir, lyg to dar būtų maža, atviraujama apie kūrybines, egzistencines dvejones.

Man teko garbė, o drauge ir nelaimė pažinti šį vyrą punktyriškai, periferiniu matymu, dažniausiai spontaniškomis aplinkybėmis, kai ponas Bronius užklysdavo (be kvietimo, kiek buvo galima suprasti iš pagelstančių vakaro šeimininkų veidų) į elegancija ir išlavintu skoniu dvelkiančius susibūrimus. Trykšdamas besaike jaunyste, savaime aišku, jis sutrikdydavo bet kokią rimtį ir tvarką.

Visgi neketinu juodinti žmogaus kraujo ištroškusios minios akivaizdoje: kas žūtbūt reikalinga, viliuosi dar spėsiąs šiam asmeniui išdėstyti tiesiai į akis. Tačiau šį tą privalu išsakyti nedelsiant – privalu, nes dabar kaip niekad stipriai jaučiu minties „kas, jei ne aš?“ tikslingumą.

Žaismingas atsitiktinumas lėmė, kad mano rankose atsidūrė romano „Laužtuvas“, romano, kurio užbaigai Vytautas Bronius kaip tik ir gavo „Šiaurės Atėnų“ stipendiją, ištraukos. Nieko keista – mažoje šalyje paslapties ilgai neišlaikysi. Perskaičiau jas, tenka prisipažinti, plyštančia širdimi, naktį nė bluosto nesudėjau. Visgi primygtinai kartoju: nesiruošiu viešai smerkti (nors galėčiau ir netgi norėčiau) nei autoriaus, nei jo romano, nei juo labiau „Šiaurės Atėnų“ komisijos, nusprendusios pagerbti šį kūrinį tarp kitų. Apsiribosiu vien užduodamas klausimą: ko bijoma, kad viskas, o, viskas yra leidžiama? Būgštaujama kaltinimų demokratiškumo, korektiškumo ar net tolerancijos stoka? Aš suprantu, yra žmonių, einančių atitinkamas pareigas ir kuriems privalu nuo šių ydų laikytis atokiai. Tačiau likusieji, savo vardo nebranginantys arba jo paprasčiausiai neturintys, lygiai taip pat nedemonstruoja jokio ryžto drausmindami kultūrinį barbarizmą.

Kur bepažvelgsi, visur panikos požymiai: atrankose nelikę kriterijų, reikšmėje – ribų, kalboje – peilio ašmenų. Nelikę – arba kur jie? – nė vieno, kuris, nepelnytai užgautas, iškviestų varžovą į dvikovą, nes sofistiniai argumentacijos vėjai tol švilpia ore, kol visi iki vieno išteisinami. Nebūčiau drįsęs net pagalvoti, kad ateis diena, kai nebebus ką ginti.

Tame pačiame „padėkos laiške“, greta trikdančio virkavimo, Vytautas Bronius, lyg tarp kitko, lyg teksto, žanro rišlumas ir tradicija neegzistuotų, giria Vilniaus knygų festivalį ir jo dalyvius. Tegaliu užgniaužti gerklėje stringančią neviltį ir guostis, kad mano brangus tėvas jau seniai ir ramiai miręs, nes, būdamas gyvas, čia pat žūtų sielvarto kančiose.

Ši spausdinto popieriaus šventė, į kurią, deja, buvau pakviestas kaip iš esmės nereikalingas, tačiau foną puikiai papuošiantis garbės svečias, neturėjo nieko bendra su knyga, kalbėjimu apie ją. Bestuburiai renginiai (o jų, aišku, nesuskaičiuojama daugybė, kad maskuotų menkybę), trunkantys po varganą, grašio nevertą valandą, kurios metu mintys net nespėja sušilti, o prieštaravimai subręsti. Visko daug ir greitai, miesčioniškas konvejeris. Aš nepriekaištauju, veikiau jaučiu gailestį: retas turi pakankamai pinigų ir turto, kad, neskaičiuodamas savo laiko, galėtų kalbėtis į valias, mėnesių mėnesius aptarinėti opias ir neišgvildenamas, tačiau dėl to nė kiek ne mažiau (arba juo labiau) reikšmingas problemas, perskaityti visas to vertas knygas, pamatyti visus spektaklius, mokytis kalbų. Nėra kada, nes reikia skubėti į darbus, verstis kūliais, kad išgyventum, kad suspėtum įvykdyti priskirtas ar prisiimtas funkcijas. O kai visi uždaviniai atlikti, jėgų ir ryžto lieka norėti tik daug ir greitai.

Anokia paslaptis: kiekviename dvasios ugdymui skirtame įvykyje susiduriama ne su kultūriniu, kaip įprasta manyti, bet visų pirma, o ir svarbiausia – su materialiniu skurdu. Nėra už ką būti oriai, iki galo ir niekur neskubant. Vos prisiliesti, vos pajusti, vos suprasti, vos atsiduoti, vos išnykti; jau geriau niekaip negu šitaip.

Štai dar sykį sklaidau „Laužtuvo“ ištraukas: „Dažniausiai nieko negaliu sugalvoti: nei labai norėdamas (tikrai norėdamas), nei visiškai nesistengdamas (tikrai nesistengdamas). Dažniausiai nieko negaliu suprasti: nei įtemptai klausydamasis (tikrai klausydamasis), nei kiaurai leisdamas pro ausis (tikrai leisdamas). Dažniausiai…: nei… (tikrai), nei… (tikrai). Whatever.“ Esu pažemintas ir nugalėtas; netrukus visi tokie būsite. Tačiau argi tai mano rūpestis? Argi nesikoviau savo meto karuose? Ir juk ne visus pralaimėjau. O nuo šiol, regis, vyks tik tokie, kurių laimėti jau nebeįmanoma, kuriuose pakelta ranka bus visuomet pakelta prieš save pačią.

Nieko nekaltinu. Nei Vytauto Broniaus, kuris, galimas daiktas, tik atsiliepė į gyvenamojo laiko šauksmą. Nei „Šiaurės Atėnų“, kurie, gal net prieš savo valią, tapo demonų kalve. Nekaltinu ir visų skurstančių, iš kurių nevalia ko nors reikalauti. Pasaulis silpsta, bliūkšta, be atvangos skolinasi iš įsivaizduojamų resursų, nors neįsivaizduojamiems grąžinti negali ir jau niekada negalės. Ir tik saujelė šios planetos gyventojų gali leisti sau tai, ką leisti būtina. Man paprasčiausiai pasisekė, kad gimiau vienas iš jų.

satenai.lt