Atnešk man lietaus su sniegu
MIYAZAWA KENJI
Miyazawa Kenji (1896–1933) – vienas žymiausių moderniųjų japonų poetų. Rašė baltosiomis eilėmis (nors yra sukūręs ir haiku, ir tankų). Kilęs iš pasiturinčios prekybininko šeimos, baigė žemės ūkio mokyklą, vėliau joje dėstė. Bene didžiausias jo rūpestis buvo padėti sausrų ir liūčių nuolat engiamiems savo regiono valstiečiams. Norėdamas tapti tikru valstiečiu ir viską patirti savo kailiu, Kenji porą metų nesėkmingai ūkininkavo. Nepatenkintas nuosaikiojo budizmo glebumu, įstojo į radikalią nacionalistinių užmojų budistų sektą. Poezija pasižymi galinga fantazija, pritrenkiančiu buities detalių ir kosminio konteksto deriniu. Poetinėje kalboje vartoja ir mokslinius terminus. Ryškūs kai kurie budizmo principai. Mirė nuo plaučių ligos, kuri buvo ir jaunutės jo sesers mirties priežastis.
Pranešimas
Ugnis, dėl kurios šitiek nervinomės, pasirodė besanti vaivorykštė. Štai jau visą valandą ji laiko iškėlus savo prakilnią arką.
Keliauninkas
Tu, einąs per lietų ryžių laukais, tu, skubąs milžiniškų miškų linkui, tu, žengiąs kalnų ir debesų tamsumon, susijuosk savo lietpaltį, po paraliais.
Miyazawos Kenji eilėraščio rankraštis
Paskutinio sudie rytas
Prieš dienai pasibaigiant, tu būsi toli, sesute. Lauke – šlapdriba ir keistai šviesu (Atnešk man lietaus su sniegu) Iš rausvų, tad dar niūresnių, debesų krinta tiršta ir sunki šlapdriba (Atnešk man lietaus su sniegu) Atnešt tau lietaus su sniegu lekiu ton niaurion šlapdribon kaip paklydus kulka su moliniais apdaužytais dubenėliais, papuoštais mėlynom vandens lelijom (Atnešk man lietaus su sniegu) Iš tamsių bismuto spalvos debesų krinta tiršta ir sunki šlapdriba. Ak, Tošiko, būdama ties mirties slenksčiu paprašei tu manęs dubenėlio švaraus sniego, kad būčiau šviesus iki savo gyvenimo galo. Ačiū, mano narsioji sesute, aš taip pat eisiu teisingu keliu (Atnešk man lietaus su sniegu) Degte degdama karščiu, gaudydama orą, paprašei tu manęs paskutinio dubenėlio sniego, krintančio iš dangaus, iš galaktikos, saulės, atmosferos sluoksnių… …Tarp dviejų granito plokščių šlapdriba virsta liūdna bala. Atsistosiu ant jų rizikuodamas ir pririnksiu savo švelniajai seseriai jos paskutiniojo maisto nuo šios žiburiuojančios pušies šakos, svarinamos skaidrių šaltų lašų, kuriuose – tyrutėlė dvifazė sniego ir vandens sistema. Šiandieną tu išsiskirsi su mėlynais piešiniais ant dubenėlių, kuriuos pažįstam nuo tada, kai augom drauge (Aš, aš einu vienas) Taip, šiandieną su jais išsiskirsi. Ak, tame uždaram ligonio kambaryje, už tamsios širmos ir tinklo nuo moskitų, mano narsioji sesute, tu degi švelni ir išblyškus. Nesvarbu, iš kur imčiau, šisai sniegas yra per baltas. Iš to grėsmingo, neramaus to dangaus šis puikusis sniegas iškrito. (Kai atgimsiu, aš gimsiu, sekantį kartą, kitoks, kad nekentėčiau tik dėl savęs, kaip dabar)
Arklys
Prasiplūkęs ištisą dieną tarp kiečių, arklys, pūvantis nelyg bulvė, jausdamas, kaip skaisčiõs saulės sultys liejas ant jo suveltos galvos, apsitraukusios druskos pluta, grumšt, grumšt, grumšt jaunus bambukus lauko gale. Kai galiausiai atėjo naktis mėlyna, jis grįžo arklidėn, o ten jį tarsi trenkė aukštos įtampos elektros srovė, staiga jis pašėlo, įvyko tyli kova. Rytojaus rytą jis buvo šaltas. Jie išrausė duobę didžiulę ten, kur baigias pušynas, sulenkė keturias jojo kojas ir lėtai ton duobėn jį nuleido. Jie bėrė žemių gurvuolius ant jo nulenktos galvos. Jie bėrė ašarų gurvuolius.
Kalnų ugnis
Kraujo raudonumo ugnis lyg netyčia slysta žemyn ketera, tampa baisinga karūna šalia juodos kaip anglis viršūnės, iškiša liepsnos liežuvį; lyja agato adatėlėmis, nervingai virpa žilvičio plaukai …pasiutusiai loja šuo ant mergelio uolos – vienišas atspindys… ji virsta užtemusios saulės žiedu ar perplėštais plaučiais;
po šia siaubinga milžiniška nakties gėle (Viešpatie, Viešpatie, tavo akys aptekę krauju) girti, besikeikiantys grįžta kaimiečiai.
Paukščio perskridimas
Vienišas paukštis skrenda per žalią dangų. Girdžiu, kaip dukart sukukuoja gegutė. Jo kūnas siaubingai didelis, be to, jisai skrenda horizontaliai, tarsi kas nors prie maketo būtų pritaisęs spyruoklę ir jįjį paleidęs.
Todėl man jo labai gaila. Paukštis perskrenda laiko ašim, jo šūksmai kiek atsilieka,
brėždamas mėlynos strėlės kreivę. …žiba suglaustos kalnų keteros, žali akvamarininio dangaus kutai… Jo pavidalo jau nematyti, dabar paukštis rėkia toj pusėj, kur mano sesers kapinės. …geltonas tramvajus iščiuožia iš kapinių pušyno, stiklinis langas virpa, spindi, kitas, šalimais, spindi… Paukštis, man nespėjus jo atpažint, jau toli už manęs, susiliejo su plytų gamyklos medžiais, rėkia. O gal tai kitokia gegutė. Dar vienas paukštis, jo snapas sučiauptas, tarsi žvelgia aukštyn į dangų, lyg norėdamas atsigerti vandens,
tupi pušyje ar kažkame tuoj už kapo.
Kultivavimas
Kai įveikėm pagaliau tuos laukinių rožių krūmus, saulė žioruote žioravo, dangus buvo tamsus, tuščias. Taiči, Čusaku ir aš troškom griūti į žolę kaip stovim ir miegoti zz zz zz. Upė plukdė devynias tonas spyglių per sekundę, o keletas garnių skrido į rytus.
Naktis
Štai ištisas dvi valandas
kraujas iš mano gerklės nesiliauja.
Aplinkui žmonės jau nebevaikšto,
medžiai tyliai kvėpuoja ir pumpuruojasi šią pavasario naktį.
Čia – pavasarinė nušvitimo vieta, bodisatva paliko milijonus savo kūnų,
budos gyvena čionai nirvanoje, tad
šiąnakt, dabar, šičia, niekieno nematomas,
galiu mirti vienas –
taip esu nusprendęs jau daugelį kartų,
taip esu sau pasakęs,
bet vėlei drungnas
naujas kraujas kyla gerkle aukštyn
ir vėlei išblyškęs ašen išsigąstu.
Iš: Miyazawa Kenji. Selections. University of California Press, 2007
Vertė Alfonsas Andriuškevičius
