Apie užstales kaip viešąjį buvimą

KAROLIS DAMBRAUSKAS

Ką norėtumėte palinkėti kiek jaunesniems už save?

Technika yra nauja vergovės forma. [...] Informacija, jos perteklius nepalieka laiko galvojimui. Todėl ir linkiu – [...] kad išmoktų jausti savo ir savo žinojimo ribas. Linkiu, kad pagaliau atsižadėtų noro pasakyti paskutinį žodį.¹

Žodis „užstalė“ lietuvių kalboje turi keletą reikšmių: gali žymėti ir vietą (pvz., „Sėdėjo visi užstalėje“), ir grupę žmonių (pvz., „Dainavo visa užstalė“). Stalas visuomet nurodo gausesnį žmonių sambūrį: prie stalo galima sėstis derybų, gedulingų pietų arba galima drauge traukti dainą. Atmetus diplomatinę derybų, lieka dvi pagrindinės stalo funkcijos – darbas ir valgymas. Abiem atvejais kalbama apie labai specifinę, siaurą kasdienybės sritį. Darbo stalas apskritai turėtų būti gana naujas reiškinys, sietinas su moderniu darbo pasidalinimu ir specializacija. Lieka valgymas. Iškalbinga tai, kad ilgą laiką valgyta ten pat, kur buvo gaminamas maistas. Jokio valgomojo, kaip patalpos ar valgyti skirto stalo, nebuvo. Jo stovėta virtuvėje – erdvėje, sietoje su gamyba ir darymu. Taigi iš pažiūros užstalė yra susijusi su išimtinai privačia žmogaus gyvenimo sritimi, pamatinių poreikių tenkinimu.

Krikščioniškoje simbolikoje sėdėjimas prie bendro stalo, valgymas ir puotavimas drauge taip pat turi nepolitinę reikšmę. „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ ir „Laimingi pakviesti į Avinėlio puotą“ – teiginiai, skambantys Eucharistijos, Šv. Komunijos arba, dar kitaip tariant, Viešpaties vakarienės apeigų metu, nurodo, kad per Kristaus – Avinėlio – kūną ir kraują, atiduotus visų mūsų nuodėmėms atpirkti, mes susijungiame su Dievo Sūnumi, susigrąžiname savo prigimtinę, nuodėmės neiškraipytą ir Išvarymu nepaženklintą būseną. Tokiu atveju puota atsiveria kaip rojaus vaizdinys, o buvimas prie stalo – kaip tobula būsena, netrikdoma jokių žemiškųjų rūpesčių. Tai grynoji atsakymų (ar, tiksliau, Atsakymo) erdvė, kurioje nesama nei rūpestį keliančių klausimų, nei viena su kita besitariančių nuomonių. Tik antlaikiškas buvimas.

Taigi turime dvi užstalės apibrėžtis – užstalę kaip sacrum (Avinėlio puota) ir užstalę kaip profanum (pasiimam savo angliavandenius, baltymus, riebalus ir vitaminus, stveriam dalgius ir einam į laukus dirbt). Tačiau norisi manyti, kad tarp šių dviejų liko nepastebėta trečioji reikšmė – politinė arba viešoji užstalės reikšmė. Pabandykime išskleisti šio viešumo turinį.

Pasak Aristotelio, žmogus senąja graikų kalba apibūdinamas kaip zoon politikon, lotyniškai animal sociale, arba „visuomeninis / politinis gyvūnas“. Tačiau tai ne visas apibrėžimas: „Politikoje“ ir „Nikomacho etikoje“ žmogus apibūdinamas kaip zoon logon echon, viduramžiais į lotynų kalbą tai buvo išversta kaip animal rationale. Logon echon išreiškia gebėjimą naudotis kalba, gebėjimą samprotauti (kuris reiškiasi būtent per kalbą). Šį Aristotelio apibrėžimą Hannah Arendt reziumavo teiginiu, kad žmogus pirma yra socialinis, o (tik) paskui politinis gyvūnas². Socialinis bruožas yra susijęs su privačia sritimi – gyvenimu šeimoje. Tai nelaisvės būsena, nes žmogus yra visiškai priklausomas nuo aplinkos, kurioje randame visa, kas yra reikalinga saugiam gyvenimui ir išlikimui. Tokia yra ir pagrindinė šeiminio gyvenimo paskirtis. Šio tipo gyvenimas siejamas su nelaisve dar ir dėl to, kad žmogus čia yra arba valdovas (šeimos galva – tėvas – despotas), arba valdinys (vergai, žmona, vaikai). Nei vienu, nei kitu atveju žmogus negyvena tarp sau lygių žmonių – sąlygos, reikalingos laisvei. Būtent tokios sąlygos sukuria polį – labiau būseną nei vietą, kur žmogus išsižada savo galios, prievartos naudojimo bendrame gyvenime su kitais ir ima gyventi laisvai, drauge ir tarp laisvų ir sau lygių žmonių. Tačiau ir toks pasakymas nėra pakankamas. Žmogaus nelaisvė privačioje erdvėje reiškia keletą gan paprastų, nors nebūtinai akivaizdžių dalykų: 1) neegzistuoja individas; 2) santykiuose nesama tarpasmeniško. Esant ikipolitinei būklei visai nesvarbu, kaip kitam žmogui sekasi, kaip jis laikosi, kodėl jis liūdi, dėl ko jis susikrimtęs ir pan.

Tad visgi kaip yra iš tikrųjų – žmogus pirma yra socialinis gyvūnas ar politinis gyvūnas? Taip, tam, kad taptų politiniu gyvūnu, jis turi nusikratyti savo priklausomybės nuo išgyvenimui būtinų poreikių. Kitaip tariant, laisvas polio – viešosios erdvės – dalyvis turėjo būti despotas šeimoje – socialinėje sferoje. Tas, kuris nieko neturi, negali būti laisvas, nes yra priklausomas nuo savo neturto ir nesaugumo. Taigi žmogus pirmiausia turi patenkinti savo pirminius poreikius. Tačiau situacija, kai žmogus yra sotus, tereiškia, kad žmogus nenori valgyti. Buvimas vergu (tiek tarnystė kitam, tiek tarnystė savo saugumui) gali būti visai malonus ir patenkinus pirminius poreikius nebūtinai norėsis dar kažko – galima patogiai įsitaisyti komforto zonoje ir maloniai vergauti toliau. Jeigu sakome, jog pilvas turi būti sotus tam, kad žmogus galėtų būti laisvas, tai laisvė, kaip tikslas, yra svarbiau už poreikį-priemonę. Kitaip tariant, laisvė yra žmogaus, o ne gyvulio poreikis, o sotus pilvas tėra priemonė jam patenkinti. Tokiu atveju politinei būsenai ir bios yra pajungtas visas mūsų gyvūniškumas ir zoe.

Moderniaisiais laikais viešoji sritis ėmė trauktis. Kaip tai lėmė mūsų privatumą? Ar jo padidėjo? Galbūt esame apolitiški ir dėl to turime turiningą privatų gyvenimą? O gal… susitraukus viešajai sričiai sumenko ir mūsų privatus gyvenimas? Asmeninis gyvenimas nėra įmanomas esant vergovės būsenai. Jeigu esu vergas ir atlieku tik daikto funkciją, tai mano gyvenimas yra nuasmenintas. Jei esu despotas, mano gyvenimas taip pat nėra tik mano gyvenimas, nes esu priklausomas nuo kitų vergystės. Tiesa, despoto atveju yra kiek komplikuočiau. Kad būtų aiškiau, galime paklausti savęs kad ir tokio banalaus dalyko – ar Robinzonas, būdamas vienintelis gyventojas saloje, galėjo būti laisvas? Ar laisvei, kaip ir privatumui, kuris yra ne kas kita, kaip laisvė nuo laisvos aplinkos, kaip tik labiau reikia buvimo tarp kitų laisvų žmonių. Laisvė reiškia vienokį arba kitokį pasirinkimą. Todėl galimybė nebekalbėti apie politiką, viešus ir bendrus dalykus gali atsirasti tik esant politiniam būviui. Juk to paties bendrumo negalima pastebėti esant vergo būsenai. Antraip jau nebesi visavertis vergas.

Taigi, kodėl kartais gali atrodyti, kad šiandien, nors kalbame daug, kalbėtis (apie susikalbėjimą kaip rezultatą čia nekalbame) tarpusavy taip ir nepavyksta? Pirmiausia tai susiję su tuo, kad siaurėjant viešumos sričiai į mūsų akiratį nebepatenka kitas asmuo. Imama daugiau domėtis savimi, savo žinojimu ir aplinka. Susitelkiame į tai, kas yra duota ir kas yra randama, o ne į tai, kas galėtų būti atrasta. Viena vertus, šiandien mes ne pasakojame, o informuojame. Mūsų kalba kupina statistikos ir mus supančios informacijos, kurios gausa sudaro sąlygas įgyti žinojimą netiesioginiu būdu, pasitelkiant technologijas ir apeinant tiesioginį kontaktą su kitais žmonėmis. Jau nebereikia kalbėtis ir tartis su vienu ir su kitu, kad galėtum nuspręsti, kaip geriau ką nors atlikti. Keliais pelės spustelėjimais galima surasti daugiau ar mažiau objektyvų klausimo sprendimo būdą. Būtent informacija esamo status quo atžvilgiu vaidina svarbų vaidmenį: informacinės technologijos, šiandien mums sudarančios beveik neribotas galimybes pasiekti visą informaciją, kokios tik mums reikia, įgalino mus pasitikėti savo jėgomis tiek, kad neabejotina atrodo mintis, jog nėra srities, kurios negalėtume išmanyti, ir nėra temos, kuriai būtų būdinga iš principo, nuo faktų išmanymo nepriklausanti ir vertybinio sprendimo reikalaujanti būsena. Suteikti kitam žmogui antrą šansą ar ne? Per Kalėdas aplankyti Sardiniją ar senelę? Pasirinkti gerai mokamą ar labiau patinkantį darbą? Kad šie klausimai būtų atsakyti, paieškų vien Vikipedijoje nepakaks. Mašinos nekalba apie bendražmogiškus dalykus, tas pat galioja ir mums, kai pradedame aklai cituoti tai, ką sužinojome iš informacijos šaltinių. Šie privatūs klausimai sėkmingai gali būti išspręsti tik aptariant juos drauge su kitais. Galime kur nors perskaityti, kiek procentų Lietuvos jaunuolių statistiškai renkasi per Kalėdas aplankyti senelę, o kiek Sardinijos salą, tačiau tikėtina, kad vien to nepakaks. Galbūt paprašysime draugo patarimo, o galbūt susėdę prie kavos puodelio šią problemą tiesiogiai aptarsime su senele. Tačiau daugeliu atvejų mes tiesiog pasitikime informacijos pertekliumi ir manome, kad atsakymą galime rasti patys.

Taigi viešosios srities traukimasis pašalina kitą asmenį iš mūsų kasdienybės horizonto. Tačiau kaip tai veikia mus pačius? Jeigu nereflektuoju bendražmogiškų situacijų, jeigu nedalyvauju laisvame ir būtinybės man nediktuojamame santykyje su kitais, ar galiu susimąstyti apie save? Kuo mažiau kalbuosi su kitais, tuo labiau siaurėja mano domėjimosi sričių laukas, tuo mažiau išorinių dalykų reiškiasi kaip man aktualūs. Jeigu nebėra senelės, jei ji po truputį ištirpsta iš mano akiračio, argi bus keliamas klausimas, kur MAN praleisti Kalėdas? Kitų praradimas tiesiogiai lemia privatumo ir asmenybės eroziją. Nebelieka žmonių, nuo kurių būtų galima atsilaisvinti. Galiausiai nebepatiri savęs kaip asmenybės. Lieka tik daugybė nuasmenintų funkcijų, būdingų visiems be išimties. Kaip sakė MC Messiah, ilgainiui „nebestebina nei žmona, nei pora vaikų“. Tokiu atveju pokalbiai tampa inertiški, jie pasidaro tikra našta, apsunksta ir gramzdina į nemąstymą. Mes kalbame abstrakcijomis, atsispiriame nuo abstrakcijų ir tai yra vienintelė vieta, kur toks abstraktus pokalbis gali nuvesti. Nuolatinio informacijos žaismo metu nebeužkabiname privatumo ar individualumo aspektų. Informacija beveik pavertė mus sau pakankamomis būtybėmis, kurios nė neketina atsisakyti pretenzijos ištarti paskutinį žodį vienoje ar kitoje istorijoje.

Kartais apima mizoginiškos nuotaikos, spėju, kylančios iš pseudobendravimo sukelto didelio nuovargio. Podraug ir noras atsiriboti nuo žmonių, troškimas pasitraukti į asmeninę erdvę, netikrumo žvyrkeliais nužymėtą mąstymą. Kyla noras atsitraukti. Tačiau nėra erdvės manevrams, nes vietos, iš kurios galėtum trauktis, paprasčiausiai nebelieka. Tai lyg bandymas lošti šachmatais, kai lentoje viena po kitos vietoj langelių tiesiog atsiveria kiaurymės. Žaidimas pasidaro nebeįmanomas nei realybėje, nei potencijoje. Pamažu tiesiog nebetenkama ne tik peno kalbai, bet ir pačios kalbos.

Dabar jau pats metas būtų grįžti prie užstalės. Imkime banaliausią pavyzdį – dainavimą. Argi galėtume dainuoti drauge su kitais, jeigu būtume verčiami tai daryti? Arba galima paklausti ir dar kitaip: kuriai – sacrum ar profanum – sričiai priklausytų tie vasariški susitikimai išgerti kavos ar alaus kur nors mieste? O tie trumpo arba ilgo metro pasisėdėjimai virtuvėse, tiesiog šnekant apie patikusią knygą ar filmą? Stalo žaidimų vakaras? Visos tos perteklinės veiklos, žvelgiant iš vergiškos būtinybės diktuojamos perspektyvos, ir nepakankami, didesnei Dievo šlovei netarnaujantys užsiėmimai. Tik čia įmanoma subrandinti gausybę įvairiausių žodžių, daugiau kalbų ir mažiau darbų, kurių dažnai būna nuveikta gan daug ir kurie retai sulaukia pakankamo aptarimo. Ko gi vertos visos darbo valandos, visi skaitymai ir domėjimaisi, visa išmonė ir kompetencijos, jeigu vakarui atėjus jie lieka neapkalbėti, neišdalinti kitiems? Jeigu dienos pabaigoje it taškas sakinio gale dedamas paskutinis žodis „labanaktis“ yra kartu ir vienintelis ištartas kitam žmogui per visą praėjusią dieną.

___

¹ „Gadameris. Šimtas metų be vienatvės: Hansą Georgą Gadamerį kalbina Donatela di Cesare“, Naujasis Židinys-Aidai, 2000, Nr. 3, p. 128–130.
² Čia verta paminėti ir dvi gyvenimo sąvokas, kurios vartotos antikoje ir į lotynų kalbą išverstos vienu žodžiu vita, o vėliau į anglų kalbą kaip life, – tai zoe ir bios. Pirmoji reiškia fizinį gyvenimą, fizinę egzistenciją ir yra daugiau siejama su vergišku gyvenimu, tarnaujant tiek savo poreikiams, saugumo jausmui, tiek kitam žmogui. Antroji sąvoka sietina su gyvenimo būdu, racionaliu gyvenimo būdu, kuris taip pat siejamas su žmogui būdinga savybe rinktis ir daryti moralinius sprendimus. Šiandieninėje mūsų kalboje šią skirtį galėtų išreikšti tokie žodžiai kaip zoologija ir biografija, turint omenyje, kad tik žmogus gali turėti savo biografiją, nes veikia racionaliai.