Žaismė kaip tikrovės dėsnis

AUGUSTINAS DAINYS

Žvelgiant iš paukščio skrydžio, galima sakyti, kad Europą kaip Vakarus išrado graikai. Jie yra demokratijos ir filosofijos išradėjai. Demokratija nulėmė Vakarų politiką, o filosofija – Vakarų mąstyseną. Tradicinė Vakarų filosofija, jeigu lyginsime ją su daoizmu, budizmu ir kitomis Rytų išminties srovėmis, skiriasi tuo, kad pabrėžia protingumą. Būti europiečiu ir vakariečiu tam tikra prasme reiškia būti sveiko proto atstovu, pripažinti gyvenimo racionalumą. Toks požiūris vyravo du su puse tūkstančio metų – nuo filosofijos atsiradimo iki XIX amžiaus, bet vėliau pasikeitė.

Parmenidas Vakarų aušros metu teigė, kad „mintis ir tai, apie ką mąstoma, yra tas pats“. Šis tapatumas tapo esminis Vakarams. Georgas Hegelis, kuris iš graikų paveldėtą tradicinę Vakarų filosofiją išbaigė ir privedė iki absurdo, pripažino, kad „tai, kas protinga, yra tikroviška; ir kas tikroviška, yra protinga“. Jis tiesiog praplėtė ir išplėtojo Parmenido tezę, kurdamas protingumo filosofiją, kuri yra tradicinės Vakarų filosofijos esmė. Tradicinis vakarietis siekia būti racionalus. Ir šis jo racionalumas nulėmė mokslo atsiradimą. Žinome, pavyzdžiui, kad kinai irgi padarė daug išradimų: išrado paraką, kompasą, popierių, knygų spausdinimą, bet nesukūrė mokslo. O Vakarai sukūrė mokslą, kuris teikia naudos, bet daro ir žalos.

Bridget Collins. Is serijos „Olly Olly Oxen Free“

Gerokai pažengus medicinai, gyvenimo trukmė pailgėjo ir visuomenė tapo jaunatviškesnė. Įvairios kitos technologijos, sumažinusios atstumus tarp žemynų, palengvinusios buitį, gyvenimą padarė patogesnį. Savo užrašuose Romos imperatorius ir stoikas Markas Aurelijus, būdamas penkiasdešimt metų, save jau vadino seniu. Šiais laikais tokio amžiaus žmogus yra gana jaunas.

Kita vertus, technologijos sukėlė ekologinę katastrofą. Internetas, televizija, kompiuteriniai žaidimai neigiamai veikia žmogų, nes perkelia į virtualybę ir, užuot gyvenęs realų gyvenimą, jis gyvena įsivaizduojamą gyvenimą. Žmogus gali turėti tūkstantį draugų feisbuke, bet nerasti su kuo praleisti savaitgalio. Nutrūksta ryšiai tarp žmonių ir visuomenė atomizuojasi. Technologijos užteršia protus nereikalinga informacija, kuri trukdo originaliai mąstyti. Mes turime ir aukšto lygio mediciną, ir greitas transporto priemones, ir internetą su lengvai prieinama informacija, bet Platono „Valstybė“ ar Aristotelio „Metafizika“ turbūt neatsiras šioje epochoje.

Rytų išminčiui protas yra gyvenimo trukdys, nes viską analizuoja, išdykauja, lenda ir kišasi į žmogaus vidinį gyvenimą, todėl Rytai mėgina įveikti protą. Meditacija yra proto sustabdymas, vidinės tylos, vidinio neveikimo išgyvenimas. O Vakarai protą ontologizavo. Graikų filosofui protas atskleidė kosmoso esmes. Po Hegelio, XIX amžiaus pradžioje įtvirtinusio protingumo absoliutumą, Arthuras Schopenhaueris, Sørenas Kierkegaard’as ir Friedrichas Nietzsche pradėjo nuvainikuoti protą. O XX amžiuje, po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų baisybių, Vakaruose įvyko visuotinis išsivadavimas iš proto diktato.

XX amžiaus pirmojoje pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose paplito juodaodžių džiazo muzika, kuri atmetė tiesinio ir geometrinio minties judėjimo modelius. Kitaip negu tradiciniai Vakarai, Afrika yra ne logo, bet jausmų ir nuotaikų žemynas. Per džiazą netiesinis modelis, jausmai ir nuotaikos pradėjo smelktis į Vakarų kultūrą. Afrikiečių, buvusių vergų, muzika, tapusi populiariosios kultūros dalimi, perkainojo populiariąsias Vakarų dvasines vertybes. Vakarai net populiariosios kultūros lygiu tapo emocionalesni, pradėjo bodėtis savo racionalumu.

Parmenido tezę, kad būtis ir mąstymas yra viena, tą ontologinę klišę, kurios laikėsi tradiciniai Vakarai, dabar atmesime ir pasižiūrėsime, kas yra anapus jos. Kaip spalvoti akiniai ta klišė suteikė pasauliui savo lęšių spalvą – racionalumą. Nusiimkime spalvotus racionalumo akinius ir įsižiūrėkime į tikrovę kuo mažiau projektuodami į ją išankstinių prielaidų. Tada, metaforiškai kalbant, atsivers tam tikras tikrovės džiazas, kurį vadinsime žaismėmis. Kai mąstymas išsivaduoja iš totalizuojančių pastangų, pajungiančių tikrovę vienam, vieniui, vienovei ir tam pačiam, jam atsiveria žaismių daugis, kuris sudaro pasaulio žaidžiančią harmoniją.

Metaforiškai kalbant, Vakarai sukūrė tam tikrą mąstomąjį tikrovės dangtį. Puode verda ir kunkuliuoja emocijos, tačiau mąstymo dangtis jas slopina. Krikščionių šventieji, kurie sakė, jog seksualumas yra demonas, taip pripažindami liudijo, kad juose kaip puode kunkuliavo aistros, bet jie uždėdavo ant puodo tam tikrą mąstomąjį, asketinį dangtį ir emocijas slopindavo. Tas slopinimas vyko iš esmės iki XX amžiaus. Jau XIX amžiuje matome pirmuosius išsivadavimo ženklus. Tarkim, Charles’is Baudelaire’as poezijoje kreipiasi į satanizmą, bet satanizmas – tai mėginimas ieškoti alternatyvos Vakarų racionalumui. Jeigu mes nukelsime tą racionalų dangtį nuo tikrovės, tai rasime žaismes ir tikrovę kaip žaismių vietų visumą. Pasaulis žaisdamas rymo tarp stabilumo ir chaoso. Pasaulis nėra nei stabilus, nei chaotiškas. Jis yra per vidurį tarp stabilumo ir chaoso, ir tai yra tam tikros pasaulio harmoningos žaismės.

Galima pateikti estetinių žaismių pavyzdžių. Tarkim, ežero vandens mirgėjimas, kuriame atsispindi balti daugiaaukščiai debesys ir pakrantės medžiai, yra tokia žaismių vieta. Arba virš laukymės skrendantis vanagas, persekiojamas kregždžių ir kielių klegesio. Lygiai kaip ir naktis sodyboje per audrą, kai lietaus lašai įnirtingai beldžia į stogą, griaudėja ir žaibuoja visai šalia. Jeigu įsižiūrėsime į tikrovę, tai matysime, kad joje nėra statikos, tikrovė yra žaismių vietų daugis. Kai pasuki galvą, pažiūri pro langą į medžius, regi, kaip vėjas pučia ir dėl to mirga medžių lapai, – tai yra žaismė. Jeigu nukelsime racionalią tikrovės totalumo reprezentaciją, kuri tradiciniams Vakarams buvo būtis, tai rasime žaismių daugį. Viskas yra žaidžiama. Galbūt Hegelis buvo teisus, kai sakė, kad, žiūrėdami į medį, matome ne konkretų medį, o abstrakciją. Pavyzdžiui, kai aš žvelgiu į medį, matau ne šį medį, o medžių klasės atstovą. Šį medį, kuris mirga, žaidžia lapais, pučiant vėjui saulės šviesoje, matau pajungtą medžių klasės visumai, matau abstrakciją, o ne šį konkretų medį. Žiūrint taip, teisus Parmenidas, būtį prilyginęs mąstymui, nes būtis tam tikra prasme yra visų pasaulio esinių totalybė, kuri duota mąstymui ir niekada nėra duota tiesiogiai, nes tiesiogiai aš susiduriu su konkrečiais daiktais. Tačiau aš sakau ne „ši varna“, bet sakau „varna“, kaip varnų giminės atstovė, kaip bendrinis vardas, kaip abstrakcija. Aš niekados neįsižiūriu į tam tikrą konkrečią, šią varną. Reikia fenomenologinių pratybų, kad įgustume įsižiūrėti į konkretų esinį, anapus abstrakcijos. Pakartosime dar kartą: jeigu išeiname anapus protingų tikrovės reprezentacijų į čia ir dabar patiriamą tikrovę, tai ji atsiveria kaip tam tikras tikrovės džiazas, kaip tam tikros tikrovės žaismės. Galima sakyti, kad žaismė yra tikrovės dėsnis, nes visur yra žaidžianti pasaulio įvairovė. Laozi sako, kad jaunas yra lankstus, o senas kietas ir sustabarėjęs. Jeigu tu esi kietas, nelankstus, neatsiduodi žaismėms, tai greit mirsi. Gyventi – tai dalyvauti žaismėse ir būti lanksčiam, spontaniškam, žaidžiančiam. Vanduo – pati stipriausia pasaulio substancija, nes ji visur prateka, viską pragraužia, yra lanksti, ją gali kapoti kirviu ir nepalikti jokių žymių.

Tikrovė yra tarp stabilumo ir chaoso. Galime klausti: jei pasaulis yra žaismių vietų visuma, tai kodėl jis nevirsta chaosu? Kodėl pasaulio neištinka katastrofa? Kodėl žaisdamas pasaulis išlieka? Šiame etiude siūlomas leibniciškas atsakymas: pasaulis turi pakankamą pagrindą. Postmodernioji filosofija siekė paneigti pakankamą pagrindą kaip tikrovės stabilumo garantą. Net postmodernizmo įveiką siūlantis Quentinas Meillassoux sako, kad tikrovė – tai hiperchaosas, – ir jam, hiperchaoso teoretikui, reikia įrodinėti, kad nors pasaulis yra stabilus, jis vis tiek yra hiperchaosas. Filosofai dažnai paima tam tikrą kraštutinę, beprotišką idėją ir ją padaro savo filosofija. Bet, žvelgiant vakarietiškai, sveiko proto požiūriu, pasaulis nėra chaosas, jis yra stabilus, tačiau ne toks stabilus kaip akmuo. Pasaulis yra harmoningų žaismių vietos. Klausiami, kaip yra galimos harmoningos žaismės, atsakysime, kad yra tam tikras pakankamas pagrindas, kuriantis žaismių harmoniją. Postmodernistai norėjo dekonstruoti pagrindą ir sukurti pasaulį be pagrindo, bet mes sakome, kad šis pasaulis nevirsta chaosu. Tai kodėl šis pasaulis yra be pagrindo? Jis nėra stichinės nelaimės. Siaučia taifūnai, uraganai, cunamiai, audros, kurios laužo medžius, bet pasaulis niekada nevirsta grynu chaosu. Taip yra dėl to, kad pasaulis turi pagrindą.

Atskleisime paskutinę kortą, įvesdami Dievo sąvoką ir pasakydami, kad Dievas grindžia pasaulį. Įvesdami Dievą kaip pasaulio pakankamą pagrindą, kuris užtikrina pasaulio žaismių harmoniją, pridursime, kad siūloma Dievo samprata neturi nieko bendra su tradicine religine Dievo samprata, su tuo Dievu, kuris laikomas vienu, vieniu, vienove. Galima pritaikyti Nietzschės pasakymą, kad Dievas, laikomas vienu, mirė, kad tas Mikelandželo freskoje vaizduojamas senelis su žila barzda debesyse yra miręs. Čia pasitaisysime: mirė Dievo, laikomo vienu, duotis. Ji buvo gyva, tarkim, viduramžiais. Šiais laikais ji gyva integristų ar fundamentalistų mąstyme, bet fundamentalizmas, integrizmas tam tikra prasme yra nevilties šūksnis, mėginimas pasipriešinti tam, kas vyksta pasaulyje, kai Dievas, laikomas vienu, miršta.

Dieviškumas pats savaime nemirė, mirė Dievo, laikomo vienu, duotis, bet ne dieviškumo pajauta. Dieviškumas gyvas, jis yra anapus Dievo, laikomo vienu. Šį dieviškumą, žaidžiantį anapus Dievo, laikomo vienu, duoties, vadinsime Didžiuoju Kosmoso Žaismininku. Tad Dievas – žaismių viešpats. Jis žaidžia pasaulio atskirybėmis, kuria bei palaiko žaismes ir užtikrina jų harmoniją.

Prisiminkime didįjį teodicėjos klausimą: kodėl miršta nekalti kūdikiai, kurie nepadarė dar jokių nuodėmių? Esama niekšų, žudikų, kurie sulaukia gilios senatvės, o nekalti kūdikiai miršta. Dievo, laikomo vienu, gynėjai sako, kad Dievas nekalto kūdikio sielą pasiima į savo sodą kaip pačią gražiausią sielagėlę. Mat Dievui rojuje reikia ir nekaltų kūdikių sielų. Tai pasakos. Pasitelksime Spinozos mintį: norėti, kad Dievas tave mylėtų, yra trumparegiška. Spinoza žvelgia į Dievą kaip į beasmenę jėgą. Vartojant mūsų terminus, kaip į Didįjį Kosmoso Žaismininką, kuriantį žaismes. Dievas yra beasmenė jėga, pridengta pasaulio tautų archetipinių asmeninio Dievo vaizdinių. Kai kurios tokios žaismės mums labai dažnai sukelia skausmą.

Dievo, laikomo vienu, samprata kuria dualistinį tikrovės vaizdinį. Tradicijai tikrovė skilo į Dievą kaip Kūrėją ir pasaulį kaip kūrinį. Dievas yra vienis, o pasaulis – daugis. Dualizmas gimsta iš to, kad yra vienis ir daugis. Tradicijai vienis – besąlygiškas gėris, o daugis yra blogis. Dualistinės Dievo sampratos galimybės Vakaruose yra galutinai išnaudotos. Dualistinė Dievo samprata, kuriai Dievas kaip asmuo, Dievas kaip prižiūrėtojas, kuris viską skaičiuoja, viską lemia, yra mirusi. Tenka kalbėti apie Dievą kaip apie Didįjį Kosmoso Žaismininką. Mūsų siūloma Dievo samprata yra monistinė. Manome, kad ji turi didesnių privalumų negu dualistinė Dievo samprata. Nedarome radikalaus skirtumo tarp Dievo ir pasaulio. Jie suvokiami kaip žaismių begalybė, kurios negalima laikyti vienu. Laikyti vienu – tai totalizuoti, pajungti vienai sistemai, vieniui. Dievas yra žaismės. Tokiu atveju kiekvienoje pasaulio žaismėje galima atpažinti Dievą, o Dieve – pasaulio žaismę. Šios žaismės yra tikrovės pagrindas. Kai nuimame racionalumo dangtį nuo tikrovės, randame tam tikrą tikrovės muziką, tam tikrą tikrovės džiazą – tam tikras tikrovės žaismes. Tradicinė Vakarų filosofija siekė totalizuoto tikrovės vaizdinio.

„Timajuje“ Platonas kalba apie Demiurgą kaip amatininką, kuris padarė gyvą pasaulį. Būti gyvam – tai būti nuolat žaismėje. Bet mūsų kūne vyksta begalybė žaismių, pradedant baltymų sinteze, medžiagų apykaita ir t. t. Mumyse vyksta žaismės ir kiek mes nesustabarėsime, kiek nevirsime sukaulėję, stabilūs, fiksuoti, tiek gyvensime. Lavonas yra tas, kuriame nevyksta gyvos žaismės.

Mums labai brangi viena Emmanuelio Lévino idėja. Lévinas buvo mąstytojas, kuris grūmėsi su Martino Heideggerio, būties mąstytojo, šmėkla. Jis norėjo rasti galimybę parodyti būties mąstymo ribas. Visada, kai atsiranda didis filosofas, drauge kyla noras atrasti jo silpnąsias vietas. Lévinas veikale „Kitaip negu būtis, arba Anapus esmės“ sukūrė „kitaip negu būtis“ filosofemą. Įkvėpti šio mąstytojo susikūrėme išėjimo anapus būties filosofemą. Galima sakyti, kad netgi krikščionybės esmė yra išėjimas anapus būties. Jėzus arba Sokratas savo misiją įgyvendina išeidami anapus būties įvykio link. Lévinui svarbus išėjimas nuo būties, nuo to paties, totalybės, proto, mąstymo, racionalaus tikrovės vaizdinio prie kito. Čia Lévino pasirinkimas. O mes einame nuo totalybės, nuo to paties, nuo tikrovės laikymo vieniu prie žaismių vietų, kurios negali būti totalizuotos. Žaismės visada išsprūsta iš totalizuojančio mąstymo. Nėra žaismių vietų totalybės, jų yra begalybė ir niekada negalime totalizuoti žaismių. Jos yra daugis ir šiuo požiūriu galima sakyti, kad mūsų epocha perkainoja Vakarų metafizikos vertybes. Dabartiniam mąstymui, kitaip nei tradicijai, daugis yra gėris, o vienis – blogis. Vienis visada yra totalitarizmas, mėginimas gryninti visuomenę, pajungti ją vienam standartui. Vienio metafizika praliejo daugybę kraujo XX amžiuje ir šiuo požiūriu turime kalbėti apie žaismių vietų daugį, kurių negalima totalizuoti ir pajungti vienam standartui.

Racionalistinis mąstymas, tarp būties ir mąstymo dedantis lygybės ženklą, yra išnaudojęs savo galimybes ir pasibaigęs. Mes nesakome, kad baigėsi metafizika, filosofija. Filosofija yra nepabaigiama pastanga, bet dabar gyvename tokioje epochoje, kai reikia atrasti tikrovės spontaniškumą, dalyvauti tikrovėje. Mūsų manymu, dalyvavimas tikrovėje – tai dalyvavimas tikrovės žaismių daugyje. Pridursime dar, kad žaismės kuria valios laisvės galimybę. Valios laisvė tam tikra prasme reiškia, kad žmogus dalyvauja žaismėse ir kad pasaulis yra žaismių visuma, sukurianti žmogui galimybę žaisti pasaulyje. Gyvenimas yra rimtas žaidimas.