Trumpoji proza

VIDAS POŠKUS

Balandėliai

– Kokia šiandien savaitės diena? – paklausė mergina.

Bet atsakymo neišgirdau. „Antradienis“, – mintyse pasitikslinau.

Ant šaligatvio barškinosi (vulgariai tariant) arba giminę pratęsinėjo (mąstant fiziologiškai) balandžių porelė.

Pilvota aukšta moteris su megztiniu (rudu ir kutuotu, kabančiu lyg pončas) buvo apšviesta saulės.

Vaikinas languotais marškiniais rūkė ir skaitė laikraštį. Jo dryžuotų apatinių kelnaičių viršutinė dalis buvo matoma nugaros apačioje.

Balandėlė staigiai nutraukė bekylantį orgazmą ir dūsaudama pakilo viršun. Nuskrido, smarkiai ir trankiai plasnodama sparnais. Patinas, suglumęs ir nusivylęs, liko apačioje, ant žemės.

„Ach, tai juk ta moteris laukiasi“, – supratau.

Vaikinas languotais marškiniai sėdėjo moteriškai gracingai, retkarčiais pasirąžydamas, ištiesdamas nugarą tartum pabudusi katė. Nebūtų nieko nuostabaus, jeigu netikėtu, staigiu šuoliu būtų liuoktelėjęs prie balandžio ir griebęs jį aštriais nagais. Paskui žaismingai pamėtęs jį suėstų, triauškindamas kaulelius.

Jaunuolio-katės kaklas buvo ilgas, parmidžaniniškai lenktas.

„Viskas yra ritmas, – suvokiau. – Ir viena kryptimi, į saulę sėdintys žmonės, ir vaikinas ilgu kaklu bei jam antrinantis praeinantis jaunuolis dar ilgesniu – gervišku kaklu, ir taip pat praeinanti poetė raudona palaidine, ir nėščioji su hipiškų kirpčiukų rėminama kakta. Ir balandėliai, išsiskyrę, bet jaučiantys vienas kitą telepatiniais ryšiais bei fluidais.“

___

Idėjų gaudymas

– Svarbiausia yra gaudyti idėjas, – pasakė jis savo seniai matytam bičiuliui.

Jis – šviesiaplaukis, nusikirpęs ežiuku, baltomis languotomis kojinėmis (langeliai sudaryti iš šviesiai pilkų linijų). Bičiulis – vos, vos aptukęs, pliktelėjęs akiniuotis languotais marškiniais.

Nesimatė jie gal kokius dvidešimt metų. Paskutinį kartą – Jugoslavijoje, kad tarnavo Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgose. Paskui grįžo į civilinį gyvenimą ir metėsi į verslą. Abu dirbo ekonomiškai paklausiose ir perspektyviose kompanijose. Tik jis užėmė vadovaujamas pareigas, o bičiulis niekaip nesugebėjo iškopti aukščiau. Buvo susitaikęs su mintimi, kad teks iki pensijos, o gal gyvenimo galo užimti padalinio vadovo pavaduotojo postą.

Gėrė kapučino kavą (jis) ir pieno kokteilį (bičiulis), kalbėjosi apie ekonomiką, paskui peršoko prie literatūros. Jis analizavo Maupassant’o noveles, bičiulis pritariamai linkčiojo galvą. Dar iki karo tarnybos abu domėjosi literatūra, abu netgi svajojo tapti rašytojais.

Bet teko paimti ginklą, o paskui dirbti dėl šeimų.

– Idėjas aš gaudau maratonų metu, – vėl prie minties apie idėjų gaudymą sugrįžo jis, – tai kaip koks klubas. Maratono bėgikai pažįsta vienas kitą, bendrauja, komunikuoja, sklaidosi idėjomis.

Pro šalį kaip tik prabėgo satyras vijokliais apžėlusia galva, tokia pat vešli augalija dengė jo krūtinę ir papilvę.

– Šis pusdievis kaip tik yra tas subjektas, kuris generuoja ypač daug idėjų, – lydėdamas staigiai nubėgančio satyro nugarą paaiškino jis.

Bičiulis sunkiai atsiduso, supratęs, kad savo gyvenime (kad ir kaip treniruotųsi) niekuomet nepavys nei dievo, nei pusdievio, nei eilinio maratonų bėgiko. Todėl jo karjerai ateityje iš tikrųjų negresia joks (nei staigus, nei lėtas) kilimas aukštyn.

Palikę išgertus puodelius ant dulkino ir trupiniuoto staliuko, jie pakilo ir nuėjo ta pačia kryptimi.

Jis toliau aiškino apie idėjų gaudymo subtilumus maratonų bėgimo metu. Tačiau iš visko matėsi, kad bičiulis eina neklausydamas, paskendęs savyje, nematydamas net užkampiais bėgiojančio ir jį akimis sekančio satyro.