Tarp karalių, bet ne su jais

Naamanas tad nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje, pagal Dievo vyro žodį, jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus.

Tada jis, sugrįžęs pas Dievo vyrą su visa savo palyda, atsistojo priešais Elišą ir tarė: „Dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelį. Prašyčiau tad priimti dovaną iš savo tarno.“ Bet Eliša atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuriam tarnauju, aš neimsiu!“ Jis primygtinai ragino jį priimti, bet šis atsisakė. Tada Naamanas tarė: „Jeigu ne, tai prašyčiau, kad tavo tarnui būtų duota žemės, kiek gali panešti du mulai, nes tavo tarnas niekad daugiau nebedarys deginamosios aukos ir nebeatnašaus aukos jokiam kitam dievui, išskyrus VIEŠPATĮ.“

2 Kar 5, 14–17

Iš kelių nuotrupų, kuriomis mums pristatoma Naamano istorija, ne kažin ką tesuprasi ir nepajusi to grožio, literatūrinės ir teologinės meistrystės, patraukiančios skaitytojo akį šiame Antrosios Karalių knygos skyriuje. Nepaminėti net raupsai, kuriais sirgo Naamanas. Nors ši diagnozė nėra labai svarbi pasakojime, palyginti su evangeliniais stebuklais, vis tiek raupsai – iki pat mūsų laikų grėsmingas žodis, tam tikra nevilties ir bejėgiškumo situacija. Juo labiau kad herojus vadinamas didžiu ir galingu žmogumi, o jo vardas, gal kiek ironiškai raupsuotojo atveju, reiškia malonųjį. Ką išgirstame savo trumpoje ištraukoje, yra visai nedaug: apie stebuklą, įvykusį Jordano upės pakrantėje, apie Dievo vyrą Elišą, spėjamą stebukladarį, apie išgijusio didžiūno norą įpiršti dovanų savo gydytojui ir pagaliau apie tai, kad pasveikęs Naamanas patiria religinių jausmų antplūdį.

Žinoma, visa tai irgi yra teologinė žinia, dieviškos visagalybės ir ją lydinčio atsivertimo faktai, jei nori – stebuklų buvimo patvirtinimas, kai kam – krikščionių krikšto paradigma ar tiltas į Jėzaus tarnystę. Pagaliau – moralinis pamokymas: kunigai ir medikai čia aiškiai galėtų susigėsti dėl kyšių ėmimo. Pranašo Elišos atsparumas šiai silpnybei tikrai įspūdingas, nes Naamanas atsidėkodamas jam siūlė ištisą kapitalą („dešimt sidabrinių talentų, šešis tūkstančius auksinių šekelių ir dešimt drabužių pakaitų“), ne šiaip kokį vokelį. Tiesa, vieno nelaimėlio dovanų mylėtojo figūra vis dėlto išlįs vėliau šiame pasakojime, bet tai, deja, lieka už mums skirtos perikopės ribų.

Tik iš užuominos į kitus dievus galime suprasti, kad buvęs raupsuotasis iki tol nepriklausė izraelitų tikėjimui. Tai kaimyninės Sirijos (Aramo) pilietis, pagonis, tenykščio karaliaus kariuomenės vadas. Antrosios Karalių knygos kontekste šios aplinkybės svarbios. Abiejų tautų nuolat konfliktuota ir kariauta. Taigi Naamanas vyksta gydytis į priešo teritoriją. Prieš tai atliekamas diplomatinis darbas, vos nesibaigęs ginklų panaudojimu, mat Izraelio karalius, gavęs savo kolegos iš Aramo laišką, nusprendžia, kad tai provokacija. Naamano ir Elišos susitikimas prie Jordano dvelkia taika, nors iš pradžių siras karvedys jaučiasi paniekintas ir apgautas. Tolesni Karalių knygos įvykiai dar labiau išryškins Elišos nuopelnus taikai. Žodis šalom dažnai dedamas šalia pranašo vardo.

Pasakojimas vertinamas ir misiologiniu požiūriu. Eliša atitinka visus aukščiausius šių laikų evangelisto standartus: jis atviras, jautrus, supratingas ir tikintis Dievo tarnas, tikrai ne tuščiagarbis, savo naudos ieškantis religinis apsišaukėlis. Stebuklingas išgydymas pabrėžtinai patikimas Viešpaties galybei, o pagonio atsivertimas į Izraelio Dievą tampa Elišai didžiausiu atlyginimu. Jo, kaip įžvalgaus ir tolerantiško misionieriaus, autoritetą sustiprina ta aplinkybė, kad jis, rodos, labai blaiviai priima žinią, jog atsivertęs Naamanas, įtakingas karaliaus dvaro žmogus, ir toliau būsiąs priverstas dalyvauti pagoniškose apeigose. Pats Naamanas šitaip aiškina savo būseną: „Kai mano valdovas įeina, remdamasis ant mano rankos, į Rimono šventyklą ten jo pagarbinti žemai nusilenkdamas, tada ir aš Rimono šventykloje turiu žemai nusilenkti. Prašyčiau, teatleidžia VIEŠPATS tavo tarnui šiuo atveju.“ Biblijos egzegetai ir pamokslininkai nesiliauja ginčijęsi, kaip reikėtų suprasti šį prieštaringą epizodą. Žodžiai nusilenkti Rimono šventykloje kai kuriose kalbose yra virtę sparnuotu posakiu, nusakančiu religinius ar kitokios rūšies kompromisus. Ar iš tiesų privalu bet kokia kaina viešai deklaruoti savo įsitikinimus? Ar atsivertėlis Naamanas dėl naujojo tikėjimo turėtų nedelsiant atsisakyti savo socialinės padėties, o gal ir netekti galvos, užuot veidmainiavęs ir gyvenęs dvejopą gyvenimą? Pranašo Elišos atsakymas perdėm lakoniškas ir miglotas. „Eik ramybėje“, – taria jis besimuistančiam Naamanui. Ką tai reiškia? Palaiminimą nelabai garbingam elgesiui? Užuojautą ir padrąsinimą? Viltį, kad Naamanas savo valdovo dvare taps Konradu Valenrodu? Dar vieną nuolankų pasidavimą Dievo valiai? Atsiribojimą nuo visko ir abejingą sudie? Vienas žydas egzegetas, narpliodamas Elišos žodžius, siūlo juos versti ne eik ramybėje, o eik po velnių, mat, pakeitus tekste vieną hebrajišką raidę, galėtų rastis ir tokia prasmė. Egzegetų pastangos čia nėra šiaip sau lingvistinė ar kitokia mankšta. Rimono šventyklos situacija – gyvas, aktualus dalykas. Rasti Biblijoje bent jau užuojautą norėtų dažnas, graužiamas kompromisų. Naamano dalia šiandien tenka daugybei jaunų, karjeros siekiančių Vakarų pasaulio žmonių, kurie sutinka žaisti dvigubus žaidimus ar apskritai neišsiduoti esą tikintys. Holokausto metais ne vienam žydui teko pasikrikštyti ar apsimesti krikščioniu, kad išvengtų Panerių duobės. Dar tragiškiau, kad kitų išgelbėti nebūtų galėjusi nė Rimono šventykla. Gal tikėjimo kankinių kanonizavimas galutinai susikompromitavo po visų istorijos baisybių? Eik ramybėje ar eik po velnių? Elišos tolerancija atrodytų šauni ir įkvepianti, pažinome Lietuvoje tokio tipo Dievo vyrų. Pagaliau pats Romos popiežius dabar panašiai laimina visus, pasiklydusius tarp religijų ir ideologijų. Bet atsakymai visada bus skirtingi. Nežinome, kas išėjo sirui Naamanui susiplakus pagonybės ir monoteizmo kokteilį. Dievo žmogus Eliša greičiausiai susitaikė su tokia atsivertimo atomazga.

Daug kategoriškesnis ir griežtesnis pranašas bus savo tarnui Gehaziui. Šis, pamatęs, kad jo šeimininkas atsainiai atmeta išgydyto turtuolio siūlomą milijoninį kyšį, nusprendžia nepraleisti auksinės progos. Pasivijęs Naamano vežimus, jis iškaulija sau bent dalį paruoštų dovanų, porą talentų ir du maišus drabužių. Elišos reakcija negailestinga: Naamano raupsai pereina Gehaziui ir jo palikuonims. Moraliniai vertinimai šioje istorijoje dar labiau susikomplikuoja.

Kas neabejotinai aišku ir šviesu šiame Biblijos pasakojime – tai ironijos persunkti galios ir silpnumo, didybės ir menkumo susikeitimai vietomis. Kiekvieną pergalę čia lemia periferiniai, visai nereikšmingi ar net priešiški dalykai. Pasiūlymas Naamanui gydytis nuo raupsų pas nepažįstamą pranašą iš Samarijos ateina per jo žmonos tarnaitę, bevardę žydų mergaitę, patekusią sirų nelaisvėn. Negana to, Eliša – priešas ir tarnauja svetimam Dievui. Izraelio karalius, pirmiausia gavęs žinią apie Naamano problemą, iš bejėgiškumo isteriškai persiplėšia drabužius. Pagaliau siūlymas septynis kartus pasinerti į Jordano upę atrodo kvailas ir juokingas, palyginti su tikrų burtininkų veiksmais. Įsižeidęs Naamanas jau ketina sukti namo, bet ir vėl tarnų, taigi – pakraščio argumentai jį sulaiko. Išgydytas ir atsivertęs, parodęs didžiausią pagarbą pranašui ir jo Dievui, jis vis dėlto netampa tikėjimo didvyriu, nes pasuka kompromisų keliu. Jeigu ir lauktume iš jo tolesnio gyvenimo ko nors svarbaus bei reikšmingo, tai būtų susieta su paradoksu. Pats Dievas čia kažin kaip nenatūraliai, sau nebūdingai ima maišyti kortas ir remtis ne tuo, kas puiku, sklandu, teisinga, apdovanota tikra jėga.

Pasakojimas, kad ir su Šventojo Rašto žyme, tėra pasakojimas, nieko daugiau. Žinoma, pasiskaičius apie stebuklingą Naamano išgijimą, žemėje nesumažės nė vienu ligoniu. Bristi į Vilnelę ir išmėginti jos vandenų galią neleis ruduo, o ir budri Bernardinų sodo apsauga. Panašiai su visais dalykais, kurie čia aprašyti. Bet Dievas, įkvėpęs tuos raštus, turėjo gerai žinoti, kad iki laikų pabaigos žmogus norės pasakojimo, įdomaus ir vaizdingo, pamažu pereinančio į tavo paties gyslas ir neišvengiamai atpažįstamo šiame ašarų klonyje. Negi tik laikraščiai ir televizija, gatvės gandai, tavo paties išrankus žvilgsnis galėtų tau pranešti, kas iš tiesų yra žmogus ir jo gyvenimas?

-tj-