Spektaklis be festivalio

RIMA POCIŪTĖ

Rašyti apie režisierės Ramunės Kudzmanaitės naujausią spektaklį – kroatų dramaturgo Miro Gavrano pjesės „Poros“ pastatymą Klaipėdos dramos teatre – man konkretų tikslą nustatanti užduotis. Visų pirma reikėtų atskirti patį spektaklį kaip režisierės, aktorių, scenografo ir kitų kūrėjų darbą ne tik nuo Gavrano kūrinio, bet ir nuo jo paties, nes Gavranas atvyko į Klaipėdą, jo atvykimas neišvengiamai virto „Gavranafestu“ – teatro bendruomenė, Klaipėdos visuomenė ir apskritai Lietuvos teatro žmonės buvo pritraukti jo magijos. Premjera, dėl kurios Gavranas iš tiesų ir atkeliavo į Lietuvą, liko kiek nuošalyje kaip at-skiras teatrinis įvykis – šitas vienas spektaklis, sceninė interpretacija.

Dirbtinis stiklas, besisukančios durys

ir kitos užtvaros

Man yra tekę matyti režisierės Kudzmanaitės anksčiau šiais metais pastatytą spektaklį – Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ sceninę interpretaciją, sukurtą su Minsko grupe „Teatr Č“, ir nustebino tai, kad „Poros“ prasideda scena, kuri yra vienos iš „Vėlinių“ scenų variacija: aktoriai stovi už stiklo ir jį liečia rankomis, valo, pučia į jį savo kvapą, dar patrina, pablizgina, žiūri pro jį. „Vėlinių“ epochos žmonėms lango stiklas – tai technologinė gudrybė, net stebuklas, įrodymas, kad ir jie priklauso tobulėjančios, besivystančios civilizacijos daliai. Tie kaimo bendruomenės žmonės tuoj paverčia stiklą savo dar magiškos vaizduotės instrumentu. Druskininkuose vykusio pirmojo tarptautinio teatrų festivalio „Vasara 2013“ žiuri narė Dagmar Podmakova iš Slovakijos mokslų akademijos manęs paklausė, kaip aš vienu sakiniu nusakyčiau šio spektaklio esmę. Nusijuokiau – taip, galėčiau nusakyti vienu ilgu sakiniu: tai parodymas, kokia stipri yra ta mažytė archajiška žmonių bendruomenė, kuri turi net metafizinių galių, magijos būdais sujudina dangų ir žemę, peržengia egzistencines ribas, prisišaukia mirusiuosius ir juos vėl suvienija su gyvaisiais, valdo dangų taip, kaip primityviai, bet tvirtai tebevaldo žemę, įkelia vieną vyžotą koją į Dievo priemenę… Tai va šitą naujausią Kudzmanaitės spektaklį galima apibūdinti antiteze: tai spektaklis apie tai, kaip žmogus ne tik nieko nebegali išoriniame pasaulyje (jis yra sukietėjęs ryšių, santykių, priklausomybių, hierarchijų tinklas – ne, net ne tinklas, o sudėtinis tinklų konglomeratas), bet vėl visiškai nebesusivokia savyje. Ir stiklas (langas, permatoma siena) yra iškalbingas šio spektaklio simbolis. Tai greičiausiai perdirbtas stiklas, jo cheminė formulė iš tiesų jau kita, jis savo prigimtimi yra jau koks nors „polimeras“ – daužyk tu jį kumščiais nedaužęs, jis nesubyrės su tuo teatriškai grėsmingu stiklo žvangesiu, nepažirs aplink sudaužyto gyvenimo įrodymas šukių pavidalu, jis nežeis, neįpjaus. Jis tik iš tiesų ypač patikimai atskiria, apsaugo, izoliuoja. Yra neperšaunamas, neperpjaunamas, neprarėkiamas.

Paklaustas, kokie jo pirmieji įspūdžiai apie spektaklį, Gavranas daug negalvodamas atsakė: „Puikus! Scenografija…“ Spektaklio scenografas Marijus Jacovskis su šia režisiere yra kūręs ne vieną spektaklį ir rezultatas yra nepaprastas scenografijos funkcionalumas. Aš jau net vartočiau žodį „simbiozė“. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad Jacovskis pirmiausia naudoja horizontalią liniją. Ir režisierė sceninį vyksmą dažnai nukreipia horizontale. Šiame spektaklyje scena yra padalinta į avansceną, kurioje priartinti prie žiūrovų veiks aktoriai, ir savotiškus užkulisius, kuriais virsta visas tolimasis scenos planas. Nes Jacovskis sukuria tokią konstrukciją kaip stiklo ir metalo siena su durimis, kuriose įtaisytas besisukantis barjeras (pro tokius praeiname tiek patekdami į „Maximos“ prekybos salę, tiek oro uoste – visur, kur esame tikrinami, apžiūrimi, „peršviečiami“). Ir tik tiek. Bet juk scenoje dar yra aktoriai! – ir viskas atgyja. Kaip sukasi tame durų „sukutyje“ – kaip voverė rate – mergina, kurios medaus mėnuo prasidėjo pirma, nei įvyko vestuvės! Net nesugalvotume, jei gyvename jau nebe tokias džiaugsmingas gyvenimo stadijas. Jai judėjimas, judesys, kūno atpalaidavimas ir išlaisvinimas, atsipalaiduojant ir psichikai, juk savitikslis, paruošiantis esminiams biologiniams jos egzistencijos procesams.

Aš mėginau ko nors išklausti apie scenografiją patį Marijų. Jis sėdėjo Klaipėdos žvejų rūmų, kuriuose tenka glaustis teatrui, fojė ir nesiruošė eiti į salę žiūrėti premjerinio spektaklio. Pasakė, kad skaitė dramos tekstą (ir neabejoju, kad taip gerai žino, kas vyksta scenoje, jog nebėra prasmės mėginti žiūrėti spektaklį kaip žiūrovui). Kai man kilo įtarimas, kad esu jo nebeatpažįstama kitame mieste, kito spektaklio „prieigose“, pasakiau savo vardą ir pavardę. „Ar tu mane visišku debilu laikai?“ – iš karto gyvai reagavo. Akys nustebusios. Pastebėjau, kad jis iš tiesų gyvena teatre savo – scenografo – nišoje. Profesionalas, kuris klausia, kalba, išsako ką nors labai tiksliai, „minimalistiškai“, nesiveldamas į tai, kas jam „nepriklauso“. Greičiau jau padarys per mažai nei per daug. Bet jis yra ir diktatorius. Scenografija – „šalta“, metalo stiliaus ir metalinės tonacijos, užlieta mėlynos techninio pasaulio pašvaistės. Visi aktoriai šiame spektaklyje apvilkti drabužiais, kurie artimiausi kombinezonui. Sunaikinamas ir suniveliuojamas bet koks, sakysime, moterų kūnų savaiminis grožis. Režisierė man paaiškino, kad va tie žmonės, kuriuos matome scenoje, yra tokie pat kaip mes. Amžinai bėgantys, dirbantys, vykdantys užduotis – tokie kaip su kombinezonais bet kurioje mūsų gyvenimo situacijoje. Tai buvo Marijaus sprendimas, jis kūrė ir kostiumus. Pagalvojau, kad paveikė tas jo išgyventas darbų maratonas, kai teatrinio sezono pradžioje kas savaitę vyko premjera su jo scenografija. Nenuostabu, kad visa žmonija pradeda atrodyti tokia – nuolat su „kombinezonais“.

Režisierės virtuvė?

Kažkada skaičiau (greičiausiai „Respublikoje“), kad režisierė Ramunė Kudzmanaitė „gamina greitai“. Kažkodėl nenuteikė atidžiai perskaityti pokalbį su Ramune aliuzijos, kad jos kaip profesionalios režisierės darbo stilius primena smagų sukimąsi virtuvėje. Bet ji tikrai smagiai sukasi teatruose.

Ramunė yra labai savita režisierė, kuri yra pasiekusi tokią profesinę brandą, kad stato spektaklius skirtinguose teatruose, su skirtingomis aktorių grupėmis (amžiaus, teatrinės patirties, nacionalinės mokyklos požiūriu). Ji yra puiki „pedagogė“, rašau žodį vartodama savo mėgstamas kabutes, nes teatre mokoma visai kitaip, visai kažkuo kitu. Neišmoksi šokti pasiskaitęs vadovėlį, net jei ten bus smulkiausi žingsnelių aprašymai ir schemos. Ramunė labai moteriškai šilta, temperamentinga (pajėgia suvaldyti net audringesnio nei lietuviškas temperamento teatrinių vyksmų dalyvius). Tiek charizmatiška, kad gali vaidinti užlipusi į sceną savo pačios režisuotame spektaklyje kartu su aktorėmis, su kuriomis tampa kolege, bičiule. Ji grąžina – nors visiškai kitaip – tai, ko neliko lietuvių teatre be Dalios Tamulevičiūtės.

Labai džiaugiausi galimybe Klaipėdoje kitą dieną po šios režisierės pastatytų Gavrano „Porų“ pamatyti Tamulevičiūtės paskutinį spektaklį „Viskas apie moteris“. Galėjau palyginti, įsitikinti, ar kai kuriuos Ramunės stiliaus bruožus laikau jos, kaip režisierės, kūrybos savitumu. Tamulevičiūtė parodo gražias, elegantiškas praeito amžiaus moteris. Nuo to laiko, kai buvo nešiojami beveik vien juodi drabužiai, išmokome matyti ir grožėtis visais juodos atspalviais. Jausti skirtingas juodų drabužių faktūras, jomis žaisti. Ir sceninis žaismas, persirenginėjimas ateina iš to dar tokio netolimo, bet jau praėjusio laiko. Garsiosios režisierės aktorės ateina iš scenos „gilumos“ tarsi podiumu. Ant jo staiposi, stovi ir vaikšto gražiomis moteriškomis pozomis. Persirenginėja, parodydamos, kokie teatriniai triukai galimi, kokiems charakterių virsmams panaudojami paprasčiausi moteriško kostiumo elementai – kokie nors šalikėliai, ištraukiami iš apvalių stiklo vazų. Tamulevičiūtė išnaudojo tai, ką „sufleravo“ Gavrano drama, pasižyminti mozaikos struktūra. Dramaturgas yra numatęs aktorių persirenginėjimą, virtimą kitu personažu scenoje. Toks ritualas, kuris paprastai vyksta už kulisų, pateiktas avanscenoje, tampa ir rišamąja spektaklio medžiaga. Tamulevičiūtė itin žaviai tai panaudoja, jos aktores per spektaklį galima pamilti tiesiogine prasme kaip žavingas būtybes, atsiskleidžiančias efemeriškais moteriškumo pavidalais (čia kalbu apie vyrus).

Iš karto pastebėjau, kad Ramunės spektaklyje to dramaturgo režisieriui pakišamo sprendimo iš principo atsisakoma. „Porose“ vaidina trys aktorių poros ir svarbiausia distinkcija yra biologinis amžius ir kartu nugyventų metų skaičius (nieko džiaugsmingo – išvada, kad simbioziškas buvimas kartu ir laigymas po gyvenimo sceną virsta atrodančiu jau patologiniu vyro ir žmonos priešiškumu vieno kitam). Tos poros persirenginėja, jų virsmai vyksta už metalo ir stiklo sienos. Žodžiu, postmodernaus spektaklio technikos atsisakoma, grįžtama prie klasikinio, tradicinio metodo (aktorių transformacijų užkulisiuose). Manau, kad specialiai apie tai nebuvo galvojama. Ir, žinoma, nebuvo siekta atsiriboti nuo Tamulevičiūtės ar Arvydo Lebeliūno sceninės interpretacijos (spektaklyje „Viskas apie vyrus“ personažų metamorfozės irgi yra „teatro teatre“ elementas). Įdomu, kad pasitvirtina mano išvada, jog tas teatras, kurį turiu galimybę stebėti, tų režisierių spektakliai, kurie man įdomūs, į kuriuos gilinuosi, grįžta prie klasikinės formos.

Na ir kas gi iš to klasikinio teatro tinka šiandieninei teatrų ir teatro žmonių kovai po saule, kuri vyksta kaip visuotinės komercializacijos dalis? Sakyčiau, kad vaidyba, kuri turi sukurti daugiau nei personažą – pažerti begalę sceninio vyksmo niuansų. Ši režisierė renkasi gerus aktorius. Spektaklyje vaidina Valentina Leonavičiūtė, Rimantas Pelakauskas, Regina Šaltenytė, Vaidas Jočys, Renata Idzelytė, Liudas Vyšniauskas. Pakalbintas po premjeros Pelakauskas sakė, kad Kudzmanaitė yra režisierė, kuri aktoriams netrukdo. Neabejoju, kad jis išsakė tai, ką patys artistai laikytų didžiausiu komplimentu režisieriui. Tačiau iš tiesų režisierė suteikia tarsi trimatį vaizdą tam, kas pjesėje tėra plokščia schema. Žinoma, tai universalus režisūros principas, teatriškumo pagrindinė prielaida. Tačiau vertinant spektaklį vis dėlto tenka pasakyti, kad ši režisierė ypač daug prasmių suformuoja naudodama sceninį judesį, scenos objektus, sukurdama ir įterpdama mažyčių scenelių, kurios suteikia ypatingą prasmę, pakreipia idėjas, esančias tekste. Ji ypač išnaudoja lietuviškosios teatrinės mokyklos pajėgumą bet kokį tekstą aplipinti gausiu, įdomiu „scenos moliu“. Žinoma, „perdozuoti“ privalumai gali virsti kraštutinumais. Ramunės spektakliai jau yra įgiję labai greitą ritmą („Moteryje be kūno“, jos taip pat Klaipėdos dramos teatre statytame spektaklyje, tai perteikė balkaniškos muzikos ritmai). Iš scenos plūstanti emocijų banga – labai stipri. Galvojau, gal verta daryti spektaklį su pertrauka, kad žiūrovo psichika neužsiblokuotų nuo tokio įspūdžių pertekliaus. Tačiau ir dramaturgas, ir režisierė patvirtino, kad nepadalinta į veiksmus visuma yra Gavrano dramų-spektaklių „formatas“, tokio intensyvumo net siekiama.

Jaučiausi savotiškuose teatriniuose „amerikietiškuosiuose kalneliuose“. Galvojau – negi iš tiesų žmonių gyvenime tiek įtampos? Visko labai daug, kaip tų režisierės prigalvotų mizanscenų, kurios savaip įdomios, patraukia dėmesį, pradeda tarpusavyje susisieti arba atvirkščiai – išryškėja paradoksai. Aktoriai talentingai perteikia begalę psichologinių niuansų ir tai leido pamatyti vieną Gavrano dramų ypatumą, kuris man atrodo ir labai svarbus, ir tikrai išskiria šį kūrėją iš kitų reikšmingų Europos rašytojų. Tai yra žmogaus gyvenimo paradoksų matymas. Tie paradoksai supainioja viską, Gavranui jie yra aukso gysla. Paradoksalus žmonių elgesys, kai jie staiga kažką padaro išprovokuoti neįžvelgiamų poslinkių, vykstančių jų pasąmonėje, leidžia jam pririnkti (pats dramaturgas tai patvirtina) iš gyvenimo juokingiausių (ar gąsdinančių dėl to, kokios yra pasekmės) situacijų, dėlioti jas, leisti personažams klaidžioti kaip labirinte ir galiausiai… nuvesti į nenuspėjamą finalą. Gavranas yra labai pamėgęs apvertimo principą. Atrodo, kad jis išsikelia uždavinį nuo pradinio iki galutinio taško keliauti taip, kad tos kelionės dalyviai jaustų įtampą, o gale būtų visiškai priblokšti. Aš buvau priblokšta tos tiesos (scenoje ji virto kūnais ir vaizdiniais), kad gyvenimas tragiškas iš esmės. Kad ilgainiui sunykus kūnui vargu ar begali būti priešingai – kad žydėtų siela.

Paskutinė iš įteiktų gėlių ir teksto

eilutės – Gavranui

Man šiame tekste, rašant apie Kudzmanaitės spektaklį, irgi nepavyko visiškai apeiti didžiojo dramaturgijos mago (jau vien ekspansyvumo pasaulyje požiūriu) Gavrano. Pasiekiau tik tiek, kad lietuvių teatro garbei jį „nustūmiau“ į šios recenzijos pakraštėlius ir pabaigą (negalvokite nieko blogo – teko asmeniškai su Gavranu bendrauti, ir maloniai). Bet dar norėčiau pabrėžti vieną įdomų dalyką: man buvo įdomu išsiaiškinti sau pačiai, ar vertingesnės kaip dramos yra jo anksčiau rašytosios, ar ši naujesnė – „Poros“. Kudzmanaitės režisuotas spektaklis mane įtikino, kad įdomesnė, kaip sakoma, „gilesnė“ yra naujesnė, šių dienų drama. Ji tamsesnių spalvų, kaip jau minėjau, perteikiamas tik su biologiniu amžiumi įgyjamas supratimas, šiuo atveju reikėtų sakyti tiesiai – skepsis. Būtų galima dramaturgo ir klausti: tai išeitų, kad porų buvimas iliuzija? Kad vyro ir moters simbiozė nuvargina vien dėl savo uždarumo arba kitų ryšių apribojimo, jei jau stiprėja poros ryšys? Tiek „Poros“ kaip drama, tiek lietuviškoji sceninė interpretacija yra naujausi kultūriniai produktai, labai adekvatūs įtemptai urbanistinei kasdienybei, dėl kurios atsiranda kokybinių pokyčių žmogaus psichikoje. Realybei, kurioje žmonių rankose kaip nebeatplėšiami įrankiai-įnagiai dūzgia planšetiniai kompiuteriai, o slėpynių jie žaidžia nebe užspausdami vienas kitam akis delnais ir klausdami: „Ė, kas tu, man prisiglaudęs iš už nugaros?“, bet skambindami vienas kitam mobiliuoju, nors jau yra priėję vienas prie kito per šnabždesiui reikiamą atstumą.