ROKAS POVILIUS. Eilės
Maironiui
aš nemėgstu tavęs manęs tu nemėgtum
atleisk nekviestas lankausi tamstos namuose ne visad mėlynais maišeliais aptempiu galūnes mano kukliomis žiniomis daugiau jaunosios Lietuvos slypi po languotais Maironio gimnazisčių sijonukais labiausiai tada kai jos net nesivargina patikrinti ar įeinančiųjų ataugos aptrauktos bent jau bespalve apsauga
gatvę pašventintą vardu tavo (o kad galėčiau pasakyti Vilniuj) visad primins tenais klestėjęs skudurynas ir palaimintosios ponios kurios užuot tingiai nukreipusios čiuptuvus į dangų atgailaujamai suleidžia juos į drabužieną net jei ir dėvėta sutana čia niekuo dėta vis tiek pats kaltas negavai vietos prie parko kaip Putinas šalia krikščioniškų gimdyvių namų (o kad galėčiau pasakyti Rusijoj) galbūt ir tau reikėjo mesti darbą ar rašymą bent jau
tačiau kai kas mus visgi sieja ta pati antroji pusė tokios ne kunigo jėgoms bet tu ištvėrei aptempei jos stangrų kūną silabotonine suknele spenelius ausų jambiniais auskarais padabinai ir apgyvendinai pily
o aš užuot leidęs damai vestis mane į dviskiemenį butą chorėjuje nusitempiau ją į prišnerkštą dvivietį kūną neįvaldęs kūno formos nesuvaldęs užuominų kalbos neužvaldęs minčių turinio nemokšiškai nerangiai nurengiau nesugebėjęs atlikti savo poetiškų pareigų išspyriau į gatvę suplėšytom pėdkelnėm padrikais kirčiais sulaužytom pėdom su auskarais speneliuose (o kad galėčiau pasakyti ausų) numetęs prisidengti tik permatomą vos šlaunis dengiančią knygiūkštę kuri nors ir už 20 litų tau nepatiktų
Taurimos Bunkutės nuotrauka
Plaukai taps nereikalingi
gali seilėti pirštą mirkyti nors ir į knarkiančio popiežiaus pagalvę gali būti vėjarodis gaidys niekas nežino iš kurios pusės padvelks orų berniuko nepraneštas gūsis ar šįkart pūs į uodegą ar šitas įkvėpimas paskutinis ar vėjas kaip ir jėgos trauksis iš tavęs šuorais emigruos į jėgainėmis nusėtus plotus kad ir kiek mosikuotum rankom
visą gyvenimą seilėjais ir pūtei lūpinę armonikėlę gal net pirmoji savo mokykloje pūtę pradėjai vadinti lūpomis ar atvirkščiai tu gimei nes kažkam pagaliau juk reikėjo atlikti padorų knockin’ on heaven’s door koverį sakyčiau prinokinai gal net pranokai tavo mažylė ne ką sausesnė nei Dylano bet verčiau parašyk politinę dainą diplomatija veiksmingesnė už maldą įkalbėk vėjus kad iš ES struktūrinių fondų paremtų vartus su storiausia plyta kokią tik turi na žinai dėl visa ko jei apokaliptinis škvalas užtrenktų netyčia
arba tiesiog atsitūpusi atsipūtusi puoškis nebeilgai reikės drebėti šitame skersvėjyje
ir šiurpuliai nustos bėgioję per nugarą net jei būtum pasistačiusi ten nacionalinį stadioną vejai greitai nepavyks pasišiaušt net nuo genialiausio meno savo pačios žvarbesio nuo šito eilėraščio kuriame nėra jokios politinės reikšmės kuriame kalbėti vėjai ir šiek tiek pievų pilstyta iš tuščio į kiaurą eilėraščio kurio abu nesupratom nes esam tuščia(s) ir kiaura(s) o mūsų galvose tik pati žinai kas
Eternity by ck
mano kvepalai vadinasi amžinybė nors telaiko pusdienį geriausiu atveju – parą
šis prakaito ir kitų išskyrų dvelktelėjimas sterilioje tuštumoje nevykęs bandymas pasižymėti man nepriklausančią teritoriją vadinasi būtis nors kūnas su visomis aromatą skleidžiančiomis liaukomis atmetus miegą ir panašias procedūras atmetus sielą išsilaiko pusgyvenimį geriausiu atveju – pora
vėdinasi žemė medžiai valo iš oro mane dirvos drėgmė iš pirštų griovelių skalauja:
1) skolinto mėlyno Schneider parkerio kotelį
2) skolintos juodos klasikinės gitaros stygas
3) septyniems vakarams skolintos vogtos ar dovanotos žemaitės (neatpažintos spalvos akimis) skruostų ir kitokias duobutes
tik šitoj trejybėj maniau nusėdus amžinybę
Amžinai ta pati klaida
neprisirišk prie virvės eilėraiščių tai tik dar vienas antkaklis nesisavink bent dviejų artimiausių savęs ir savižudybės nepriklausyk net pačiai geidžiamiausiai net jei kiekviena sekundė jos kūne pailgina tavo gyvenimą trimis minutėmis nepamiršk susirinkti minčių vienintelė tokia pasiklydusi jos kvape ištirpusi odoje įsivėlusi į gaktiplaukius įstrigusi tarplūpyje nusineš dešimtmečius susirask kitų mažiau pavojingų mirčių paskandink gailestį ir sąžinę smegenų skysčiais jei prireiks ir kitais tai sunaikins kelis milijonus ląstelių bet tau jų nereikia juk nesi prisirišęs sulėtink pulsą krūtinėje negalima triukšmauti gerk daug vandens nešvaistyk ašaroms nebent prireiktų kažką pašalint iš akies lyg ir viskas mėgaukis tai ir bus tavo velniškai ilgas nesibaigiantis gyvenimas atsiprašant
