Pavirvyčio karaliaus Artūr švarpliacija

GINTAUTAS LESEVIČIUS

Už pinigus ir su visom ceremonijom

Ir kai jis prasižiojo, aš išvydau dantis – juk nieko nuostabaus, kad Artūr burna buvo pilna dantų, bet štai vienas, mums paprašius, tapo nebepageidaujamas ir jam reikėjo lįst lauk: gražiuoju, kaip galima numanyt, jis nė už ką nenorėjo, tai turėjo būt išprašytas piktuoju arba verčiau – skaudžiuoju ir kruvinuoju (būdu). Nes viršutinis kairysis centrinis nuolatinis kandis – toks pasmerktojo id – mums su Keksu pasirodė visai nieko sau dančius, netgi sveikuolis – neišpuvęs nei patrešęs, kokių ten dantivarpų nepagraužtas, dailiai į danteną įsmeigtas, kyšąs baltu iš raudono, emaliuotu iš alveolinio, kietu iš pominkščio, tik pats kampukas nudaužtas, sakėsi Artūr – dėl Pavirvyčio leno garbingose drakėse kritęs. Kodėl tad nepasitelkia ir dabar šito veiksnio Artūr, norėdamas išsilupt tą trukdį? Ogi kad negautų į dantis, tai ir dantį kaip ropę traukt turėjo svetimosiom, neprisiliesdamas niekieno pašalinio rankų, nebent replės būtų tartum pratęstos rankos, kaip greit įsitikinsim ir nusistebėsim, kaip kad stebimės tariamai išskaitydami aplink dantį dantenoj įrašyta:

Kas palies nors vieną JO dantį, tas bus JAM davęs į dantis.

Atitraukiu filmavimo kamerą apimdamas Artūr visą, kartu su fleškute haros vienoj ir pačioku „Tigro“ apelsinų sulčių, papildytų vitaminu C, kitoj rankoj. Murkt iš vieno, gurkt iš kito – skausmui numalšinti. Keksas iš pradžių paduoda špūlę siūlo, toks „techninis“ siūlas, nežinau, pramoninis, ištraukė pats Artūr kadais iš konteinerio prie darbo drabužių siuvyklos – pravers, manė, bet mus čia tik ceremonialą ilgesnį atlikt privertė. Dabar – o tada: senais laikais, praleistais naujam mieste, pramoninis siūlas nuvinguriuoja išilgai Artūr atmintį. Kas naujas miestas prieš seną Pavirvytį, kas? – klausiu.

Siūlas, – sako Artūr, – kaip Virvyčia kad po mumis tėra siūlas. Va, – ir parodo.

Ką pasiūsim iš Virvyčios – dar vieną porą darbo drabužių? Anuos jau sudėvėjot? Jau, Artūr? Artūr neatsako ir griebiasi akmens – akmenėlio, akmenaičio, nes tikro akmens griebsis paskui, akmenys vis tikrės ir tikrės… Riša netikrąjį prie siūlo, siūlą prie dančiaus, o ne pakaklėj kabinasi, kaip padramatizuot magėtų mums čia bazuojantis tuoj va už tos degalinės, krūmynuose, tiesiog virš Virvyčios, birzga liula srutos iš vamzdžio ir visa ji užaugusi kraštuos ir tiltukas turėkliukais apkraštuotas. Artūr, atsirėmęs, meta akmenėlį, pramoninis siūlas trūksta – paukšt! – bet paukštukas jau seniai išskridęs ir mano kameros akis užfiksuoja, kaip rieda Pavirvyčio akmenaitis, bet ne Artūr dantis. Keksas parenka didesnį, grubesnį riedulį iš po kojomis gunksančio akmenyno ir atridenęs palaiko, kol mūsų šiandieninis herojus Artūr prisiriš prie jo siūleliu, sudarys vienį, ryšį, užmegs saitus, mazgus, sąjungą etc. (plg. tas žmogus = akmuo; jo širdis = akmuo; ne raumuo, o akmuo). Artūr ir jo širdis = akmuo, nes jis rauna savo paties dantį + daro tai už pinigus, kuriuos mes su Keksu užmokėjom, beje, nedidelius, beje, grynus, beje, švarius, beje, visai panašius į Virvyčią. Be to, egzekuojasi Artūr prieš kamerą, daro tai grynai dėl pinigų, daro, nes yra padegalinės Pavirvytyje krajovcas ir nori išgerti, t. y. užsipilt ant dantų – projekcijoj dantų nepilnų, visų dantų jau be vieno. Bet kaip ir turi būt, dalis atitinka visumą, vadinasi, jo dantis atitinka savąjį savininką Artūr ir dėl to yra = akmuo, nepasiduodantis ir po 2, 3, 4 + ∞ bandymų atitinkamai rišant vis didėjančius, kadais nevirviškai sraunios Virvyčios šlaitų akmens luitus prie siūlo, beviltiškai trūkstančio, danties nesilaikančio. Dantena jau kraujuoja, voilà – drąsina Artūr, bet dančius nė iš vietos, „oi lia, oi lia, oi lia, – pratęsia neklaužada, – aš nė iš vietos“.

Sugaunu išskridusį paukštuką – capt! – ir darau pauzę, kol Keksas tap tap tap subėgios į degalinę, ten ir atgal žilkos, o varlių kojelių turim dar iš ano prasisukimo pro ją, tai vaišinu bomžpalaikį Artūr nemokamais pietumis, imamės tamstų ir mažiausiai į galvą imam, ar Keksas degalinėj ras žilkos, žinoma, kad taip, šiaip ar anaip: Virvyčia, liur liur liur, žvejonė, meškerykočiai, kabliukai. Kramtom, tąsom kojeles, o jinai vir vir po mumis, ajajai kaip smagiai čiurlena ratilus pavasarinės alyvos plukdydama, tepalo žiedelius – mėlynus, geltonus, juodus, žalius, raudonus – olimpinius vainikėlius. Varyk, Keksai, spausk! O tas kudlius tik liumpsi, šliumpsi per Pavirvyčio krūmynus link degalinės, gal jau ir atgal, kas žino, tikrai ne mudu, užsiėmę filė maloniai tampria, gličiai slidžia, šaltai nesukramtoma ir vai vai – kaip nuryt? – klausinėju Artūr, kurio dantis nuo tos kramtoškės dar labiau užkraujavo, tačiau vis tiek neklimba, voilà! Ta proga padainuokim:

^{PR. (2x)}

Žilka žilka

žilka žilka

žilka žilka

žilka žil

žilka žilka

žilka žilka

žilka žilka

žil žil žil

Dainelė, kas be ko, pusė bėdos, bet smarkiai ne į temą: toji Kekso dantyse atkuduliuota žilka bergždžia kaip lenta su skyle – tai nuo danties nusismaukia, tai akmenį paleidžia, tai tas, tai anas, o pastarasis jau milžiniškas, na, Pavirvyčio mastais – galiūnas akmenėlis, bet šitas iš aukščio krisdamas skyla, gūra, dūla, plyšta kaip mūsų širdys… Ech, – dūsaujam, – echeche. Kameros paukštukas įlėkęs ir – paukšt! – neišlėkęs. Virvyčia virguliuoja, šalutiniai krūmynai po dulkių pudra žaliuoja (iš pavydo), švarplėti turėklai vėjy grebluoja, Artūr dantena kraujuoja, o pats Artūr kandis sveikatuoja, su mumis trim piktais baltai koketuoja.

Bet jeigu replėm, – ir pats išsigąstu savo žodžio galios, susimandražinu, – jeigu kartais su replikėm? Keksas neberimsta, pritariamai amsi, urzgauja, kapsto letena Virvyčios kranto riedulyną, iškrapšto suak-menėjusią kaką, apuosto, dar siūlo panaudot kaip atsarginį variantą, tačiau jos jau neberišim po dančium, ačiū tau, Keksai, už kudlotus norus, bet ne.

Bzzzzt! – prasuku replyčių įsigijimą degalinėj už 8,99 vietinės valiutos. Tada dar buvo pigu, tada… Kai Artūr nugara atsišlieja turėklų ir prisimerkia, dančius naudoja atsitraukimo manevrą, mąžta, pieniškėja, lenda į danteną, bet negailestingi metalo žabtai spėja sugriebt jo stuomenį. 1, 2, 3 ir op lylia – nuslysta. 1, 2, 3 ir oi lia – visai šalia. 1, 2, 3 ir voilà – turim su visa išsikerojusia šaknim! Paukštuko krislą sugrūdę į kameros akį, mes joje rąsto nematom ir nešdinamės su Keksu lauk iš Pavirvyčio karalystės su sostine degalinėj, palikę ten visus šventės švęst: Virvyčiai daryt papildomą vingį, taigi: vir vir + vir; linksmai košiant vėją ošt turėklų metalui, autodūmus iš sostinės plaukiančius filtruot; ir suvartot pažemės faunai arba pačiam Jo Virvytiškajai Didybei Karaliui Artūr, aišku, kai nustos perštėt, paskutiniąją likusią varlių filė šlaunelę. Turės kuo dabar pasigirt ir pagirs jį pasaulis tarp bomžų ir įvertins didingai žiojinčią jo švarplę, kaip kad jūs įvertinot jo kraujo rasą, ant kameros akies iškritusią, gerdami bei kartu su liūtaširdžiu Artūr riaumodami iš širdies, kuri iš tradicijos vaizduojama raudonai.