Nuodėmės idėja Czesławo Miłoszo poezijoje
RENATA GORCZYŃSKA
Renata Gorczyńska – lenkų rašytoja, publicistė, literatūros kritikė ir vertėja, pokalbių su Czesławu Miłoszu knygos „Podróżny świata“ („Pasaulio keliautojas“), 3 apybraižų knygų, daugelio monografijų ir straipsnių autorė.
Darydami gera, kartu darom bloga, po lygiai ant svarstyklių lėkštės, ne daugiau, ir aklas lemties išsipildymas.„Powrót“ („Sugrįžimas“)
„Jaučiu pareigą pažymėti, kad nesu katalikų poetas“, – pareiškė Czesławas Miłoszas 1981 metais baigdamas savo kalbą Liublino katalikiškojo universiteto garbės daktaro vardo suteikimo proga. Bet po šio stebinančio, atsižvelgiant į iškilmių vietą, pareiškimo pridūrė esminį paaiškinimą: „Kas literatūroje vartoja tą epitetą, tas kartu lyg ir mano, kad kiti, neturintys šio požymio, nėra katalikų poetai.“ Sunku nesutikti su poetu, kuris knygoje „Nieobjęta ziemia“ („Neaprėpiama žemė“) įdėjo iš Pascalio pasiskolintą mintį: „Neigimas, tikėjimas ir visiškas abejojimas žmogui yra tas pats, kas žirgui bėgimas“, o į gyvenimo pabaigą parašytame kūrinyje „Traktat teologiczny“ („Teologinis traktatas“) pažymėjo: „Man yra kaip tik klajonės erezijų pakraščiais.“ Jame pripažįsta, beje, ne pirmą kartą, savo „ypatingą polinkį / į beveik manichėjišką krikščionybės rūšį“. Dvidešimčia metų anksčiau parašytoje poemoje „Gdzie wschodzi słońce i kędy zapada“ („Kur saulė pateka ir kur nusileidžia“) jis apeliuoja į savo mokyklinių laikų prisiminimus: „Prisimeni savo Bažnyčios istorijos vadovėlį? Net puslapio spalvą, koridorių kvapą. / Iš tiesų, anksčiau buvai gnostikas, markionitas.“ Ir nors visą savo ilgą gyvenimą nagrinėjo mąstytojų ir poetų kūrinius, kuriuos Katalikų bažnyčia pripažino eretiškais, devintajame dešimtmetyje poemoje „Świadomość“ („Sąmoningumas“) įrašė tokį credo: „Ir ištikimai saugau maldą katedroje: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, apšviesk mane, nusidėjėlį.“
Lietuvių poetas ir literatūros tyrinėtojas Tomas Venclova pažymėjo, kad Miłoszo poezija didele dalimi yra atgailos aktas. Sąvokos nuodėmė, nuodėmingumas, nusidėjėliai (tai yra žmonių visuma, kaip ir jis pats) jo poezijoje figūruoja taip dažnai, kad apie tai verta rimtai pamąstyti. Net susigundžiau pasitelkti tam tikros statistikos. Taigi, neseniai išėjusiame tome „Wiersze wszystkie“ („Visi eilėraščiai“)1, kurį sudaro apie aštuoni šimtai poezijos kūrinių, daugiau negu septyniasdešimtyje autoriaus mintys sukasi apie tą temą. Negana to, daug šių kūrinių yra literatūrine forma pateiktos savotiškos sąžinės sąskaitos, išpažintys, maldos, ir net egzorcizmai („Atstok nuo manęs, tamsioji dvasia…“). Į šią grupę neįtraukiau eilėraščių blogio, nuodėmės, piktadarybės temomis. Tas dvasinis lyrinio „aš“ plakimas, susietas su autoriaus skrupulinga siela, tuo jo ne kartą pabrėžtu bruožu, man atrodo būdingas ne tiek mūsų epochai, kiek veikiau praėjusiems Bažnyčios galybės amžiams. Miłoszo lyrinis subjektas dažnai tapatinasi su baroko laikų nusidėjėliais su visais jų turpizmo atributais, kaip eilėraštyje „Rozmowy na Wielkanoc 1620 roku“ („Pokalbis 1620 metų Velykų dieną“) ar cikle „Na trąbach i na cytrze“ („Su trimitais ir citra“), nutiesiančiuose analogijas į XVII amžiuje parašyto Jano Jurkowskio kūrinio „Tragedia polskiego Scilurusa“ („Lenkų Skilūro tragedija“) dorovines nuostatas, kur, kaip kūrinyje „Moja wierna mowa“ („Mano ištikimoji kalba“), atsiranda personažas, prilaikantis nusidėjėlio apsiausto skverną. Abu šie kūriniai yra eschatologinio pobūdžio. Pirmame personažas, netikintis nemirtinga siela (taigi ne tiek kalvinistas, kaip į jį kreipiasi velnias, kiek veikiau „socinistas“, tai yra lenko brolis), po mirties gali atgimti augalo ar paukščio pavidalu arba išsisklaidyti, netekti atskirumo didžiojoje dieviškoje laimėje. Čia dera įterpti, kad, kaip teigė senoji lietuvių religija, po mirties gyvenimas gali tęstis metų metus Dievo, kuris minimas šiame eilėraštyje, dėka. Ypač tie, kurie miršta jauni, anot to tikėjimo, įgyja medžių arba gyvūnų, daugiausia paukščių, pavidalus. Taigi, tai yra archajinės metempsichozės atmaina.
Antrame eilėraštyje lyrinio subjekto tykoja mirtis-lerva su juodais nasrais ir pragaro praraja, „susipainiojusių kaulų duobė“. Eilėraštis „Pokalbis 1620 metų Velykų dieną“ (beje, 1620 metai buvo Jonušo Radvilos, vieno įžymiausių lietuvių kalvinistų, mirties metai) gal labiau yra paties autoriaus sąžinėje vykęs dialogas negu tolimojo Miłoszo protėvio kalvinisto portretas, nes nuodėmingas personažas prašo Dievo Motinos užtarimo prieš Išganytoją, o kalvinizmas, kaip žinoma, kaip ir kitos protestantų atskalos, nepripažino šventųjų ir Marijos kulto. Ir kituose Miłoszo eilėraščiuose, pradedant „Brama wieczoru“ („Vakaro vartais“) ir baigiant „Madonna Ocalenia“ („Išgelbėjimo Madona“), turinčia buriuotojų ir žvejų maldos „Motina, išgelbėk mane, nuodėmingą mano gyvenimą“ bruožų, iki vėlyvosios „Piękna Pani“ („Gražiosios ponios“) iš „Teologinio traktato“, būtent Dievo Motina yra toji, kuri teikia nusidėjėliui malonę. Kūrinyje „Kur saulė pateka…“ autorius apeliuoja į autentišką įvykį iš vaikystės, kai motina aukojo jį Aušros Vartų Dievo Motinai, prašydama išgelbėti nuo grėsusios difterijos. Ar tuo ir paaiškinamas jo daug metų, net ir religinių dvejonių laikais, trukęs prisirišimas prie gėrį įasmeninančios Marijos?
Jeanas Delumeau, prancūzų istorikas ir religijotyrininkas, intriguojančioje monografijoje „Nuodėmė ir baimė. Kaltės pojūtis XIII–XVIII amžių Vakarų kultūroje“2 pagrindine savo tyrinėjimų tema pasirinko, kaip jis suformulavo, perdėtai sunkų kaltės pojūtį Vakarų istorijoje, tai yra išpūstą nuodėmės mastą, palyginti su nuodėmės atleidimo dydžiu. Jis atkreipia dėmesį, kad ilgainiui nuodėmių skaičius augo kaip lavina, o kasmetės išpažinties pareiga, įvesta Laterano susirinkime 1215 metais, tapo spaudimo tikintiesiems priemone ir žadino visuotinį nerimą. Nes reikia turėti omenyje tai, kad, anot Augustino, gimtosios nuodėmės kanono kūrėjo, teologijos, žmonių nusikaltimų pradžia yra jų gimimai. Anot jo definicijų, nuodėmė yra veiksmas, žodis arba geismas, prieštaraujantys amžinajam įstatymui. Dievas bloškia į pragarą visą žmoniją už Adomo nuodėmę. Išsigelbės tik nedaugelis išrinktųjų. Priminsiu, kad šv. Pauliaus primintos gimtosios nuodėmės problemą II amžiuje iškėlė Irenėjas, Tertulijonas ir Origenas. Bet Augustinas savo samprotavimuose nuėjo toliausiai. Anot jo vaizdinių, Adomas ir Ieva už neklusnumą buvo išmesti iš amžinybės, įmesti į laiką.
Gnostikų mintis ir manicheizmas, prasiskverbę į krikščionybę, sustiprino seksualinio gyvenimo smerkimą. Mizoginija net nuvedė Augustiną iki svarstymų, kam Dievas sukūrė moterį. Ar nebūtų geriau, klausė jis retoriškai, jeigu egzistuotų vien vyrai, saistomi tarpusavio draugiškų ryšių? Lyg apeidamas samprotavimuose akivaizdų faktą, kad tokiu atveju žmonijos labai greitai nebeliktų.
Viduramžių katechetų kalba darėsi vis panašesnė į kalbą prokurorų ir negailestingų teisėjų, kurie švaistėsi amžinojo pasmerkimo bausmėmis net už nuodėmės užmiršimą išpažinties metu. Buvo įvestos nuodėmių kategorijos – nuo mirtinų iki lengvų, iš pasauliečių pradėta reikalauti gyventi pagal asketiškas vienuoliško gyvenimo normas, o kūniškos nuodėmės virto stačiai dvasininkų obsesija. Scholastikai suskirstė tokias nuodėmes į 16 rūšių, nuo bučinio iki zoofilijos. Miłoszas jaunystėje uoliai skaitė Augustino „Nuodėmes“, tad jos, be abejo, paliko jo sąmonėje gilų pėdsaką, o jo berniukų gimnazijos prefektas, kunigas Ch. [Chomskis], dviejų eilėraščių – jaunuoliško ir vėlyvojo – adresatas, buvo fanatiškas katechetas, tūžmingai grūmęsis su netyrumo nuodėme ir skelbęs „per daug nuodėmingo amžiaus“ greitą Apokalipsę. Poetas jam ir pakluso, ir maištavo: „Pasmerkimo šviesos, amžinos pražūties meldžiau tada…“ Kunigui Ch. skirtas ankstyvasis eilėraštis baigiasi „susitaikymu po ilgų pykimų“, nors paskutinė jo dalis, atskirta paantrašte „Przesłanie“ („Žinia“), adresuota visai kitam, pasaulietiniam mokytojui – Dioniso garbintojui Jarosławui Iwaszkiewicziui. Tai intriguojanti priešprieša. Panašų būdą panaudojo ir jau senas Miłoszas eilėraštyje „Ksiądz Ch. po latach“ („Kunigas Ch. metams prabėgus“), parašęs jį tada, kai sužinojo apie 97 metų dvasininko mirtį, čia jis atskleidžia kivirčo su asketu esmę: „Nebuvau dvasingas, bet kūniškas žmogus / pašauktas atlikti dionisijų šokius.“ Jo religinė ar tiesiog teologinė vaizduotė nuo pat pradžių jo kūryboje susiduria su erotine vaizduote, kaip žinomame vėlyvajame eilėraštyje „Uczciwe opisanie samego siebie nad szklanką whisky, na lotnisku dajmy na to w Minneapolis“ („Sąžiningas aprašymas savęs prie viskio stiklo, tarkime, Mineapolio oro uoste“). Ten senas ištvirkėlis mėgaudamasis spokso į jaunas moteris. Ir vėl užsimezga diskusija jo ir Gundytojo. Brolis teologas, kaip Miłoszas vadina save kitame eilėraštyje, „Poeta siedemdziesięcioletni“ („Septyniasdešimtmetis poetas“), leidžiasi Eroso sugundomas, bet kai nugali amore profano, netrukus eina tamsus nuodėmės apmąstymas.
Jo poezijoje esame nuolatinės proto, dvasingumo ir aistringumo įtampos dialektikos liudytojai. Dešimtyse įvairių jo kūrybos laikotarpių eilėraščių pasirodo velnias kaip gundytojas ir menkystės skelbėjas. Ar tai yra tik retorinė figūra? Nebūtinai. Pacituosiu jaunojo Miłoszo laiško Iwaszkiewicziui sakinį: „Jarosławai, tikiu Velniu, iš tikrųjų tikiu – jis nuolat šalia manęs – gundo nuo pat vaikystės.“ Sutinku, kad jaunuoliški laiškai parašyti aukštu emociniu diapazonu, bet įvairūs daemonas ir Satanas lanko personažą neįtikėtinai dažnai ilgus metus, dar dažniau – vėlyvoje Miłoszo poezijoje.
Ar tik aplinkybių sutapimu aiškintinas faktas, kad pirmame paskelbtame tuomet devyniolikmečio poeto eilėraštyje „Kompozycja“ („Kompozicija“), kuris pasirodė leidinyje „Alma Mater Vilnensis“ 1930 metais, iš sakyklos skamba vienuolio balsas: „Pamokslas apie karą, kurį vedame su pasauliu, ir ilgai manyje skamba aidas: mirtis yra didžioji nuodėmė, broliai mano.“ Nors tolesnėje eilėraščio dalyje bažnyčia virsta teatru, atsiranda „vaisius“ ir „vyriškas kūnas“, stipriausios jo eilutės yra apie pirmapradę nuodėmę.
Dogmatiški teologai dėjo lygybės ženklą: nuodėmė yra mirtis. Mirtis yra atlygis už gimtąją nuodėmę. Kaip IV amžiuje mokė Bažnyčios tėvas Jonas Auksaburnis, nuodėmėje gyvenantys žmonės niekuo nesiskiria nuo negyvųjų. „Nusidėdamas, – teigė jis, – spardaisi lyg asilas, žvengi lyg eržilas prie moterų, esi rajus kaip lokys.“ Šis vaizdingas aiškinimas kaip nulietas tinka jaunam Miłoszui. Jo to meto laiškuose Iwaszkiewicziui ryškėja ir vėlesniais metais būdingas metafizinis perplyšimas: „Ak, tas krikščioniškas mazochizmas. Jaučiuosi tik tada gerai, kai turiu nuodėmę, jeigu apie savo menkystę galiu pasakyti tiesiog… Po paraliais, vienuolio mentalitetas.“
Savo ūmių tonų laiškuose vyresniam poetui dvidešimtmetis Miłoszas anksti formuluoja savo pašaukimo esmę: „Yra religija ir yra poezija, visa kita – k čiortu.“ Po ketverių metų, gavęs stipendiją, Paryžiuje parašė eiliuotą laišką, kreipdamasis į savo studentiškų laikų bičiulį Jerzy Zagórskį: „Jerzy, Jerzy, ar tai ne puikybė, kai tikėjimas mums atsiveria / ir malonė ne matyti, o liesti / žmonėse miegančias teises ir istorijas? Nuodėmingas, varganas ir nuogas esu prieš tą, kuris valdo / ir mane į juodą smėlį, rūstų vandenį bloškia.“ Eilėraščio pabaigoje nuskamba apokaliptinė pranašystė: „Tai bus didelių paslapčių atskleidimas, / mėlynų liepsnų perplėšti nasrai raudoni, / kad apimtų ligi šiol nepaaiškinta ugnis, kuri pasiveja mus sapnuose.“ Kaip žinoma, krikščionių simbolikoje ugniai tenka dvejopas vaidmuo: pragare ji buvo amžinoji bausmė nusidėjėliams, o skaistykloje turėjo sielas apvalančių galių. Apie kurią jų rašė Miłoszas? Iki galo nežinia. Šiaip ar taip, autorius jau tada jautė didelę – tai truko iki gyvenimo pabaigos – Oskaro Milašiaus, poeto ir vizionieriaus, kuris išgyveno panašų į Pascalio „ugnies nakties“ mistinį patyrimą, įtaką. Stebina tai, kad šį eilėraštį Czesławas Miłoszas neįdėjo į knygą „Trzy zimy“ („Trys žiemos“).
Nuo to laiko nuodėmių tematika jo poezijoje pasitraukia į tolesnį planą. Andrzejus Franaszekas savo Miłoszo „Biografijoje“ cituoja neabejotinai katalikiško rašytojo Jerzy Zawieyskio įrašą dienoraštyje po jų susitikimo Paryžiuje 1957 metais: „Nepalietėme jokių su jo konversija susijusių reikalų. Nuolat stebėjau, ar ir kaip jis pasikeitė dėl religinio gyvenimo įtakos.“ Franaszeko komentaras skamba taip: „Ar lemtinga turėjo būti jo katalikiška santuoka [su Janina, jų dviejų sūnų motina] ir kunigų pasirodymas jo aplinkoje? Be abejo, tais ir kitais metais jis labai domėjosi religine mintimi. Nelei Micińskai [daugiametei bičiulei] jis aiškino: „Vienintelė sritis, kuri iš tikrų naudinga, yra teologija. Ką poetas gali be teologijos?“ Vėliau tarp jo artimiausių bičiulių atsirado trapistas iš Kentukio ir mąstytojas Thomas Mertonas bei garsus Biblijos žinovas kunigas Józefas Sadzikas, Paryžiaus palotinų centro „Centre du Dialogue“ vadovas. Dėl juos skyrusių atstumų jų bičiulystė daugiausia buvo susirašinėjimo pobūdžio, bet iš paskelbtų laiškų (dalį jų korespondencijos Miłoszas įslaptino 50 metų) galime matyti poeto metafizinį ir dorovinį perskilimą.
Tuo laikotarpiu atsirado daug eilėraščių nuodėmių temomis, parašytų Prancūzijoje ir paskui JAV. Eilėraštyje „Mistrz“ („Mokytojas“) girdime balsą genialaus kompozitoriaus, gal Beethoveno, jeigu kaip kūrinys paminėta jo „Missa Solemnis“. Bet tai tik apdaras, nes apmąstymų esmė yra visų didžiųjų menininkų bendras bruožas. Čia Miłoszas dažnai pasitelkia Fausto, susitarimo su velniu dėl tobulybės motyvą. Jį lydi ne iki galo suformuluotas kaltės pojūtis: „Koks gražus kūrinys / gali atpirkti dūžį širdies / gyvos būtybės ir kam pakaks / išpažinti amžinai trunkančius veiksmus?“ Čia galima įžvelgti asmeninę patirtį. Ir toliau nuskamba klausimas, į kurį atsakymo nėra: „Ar Dievas nori, kad mes žudytume savo sielas, / Nes turi tiktai dovaną nepriekaištingą?“ Bet gal tai tik puikybė, kuri diktuoja personažui tokį pasiteisinimą? Todėl „Mokytojas“ baigiasi tamsios tonacijos kodu: „Kas iš mano blogio atsirado, tik tai yra tikra.“ Ateina į galvą įžymi Zygmunto Krasińskio „Nie-Boska komedia“ („Nedieviškosios komedijos“) sentencija: „Per tave plaukia grožio srautas, bet tu nesi grožis.“ Tai dar viena didžioji Miłoszo poezijos tema: meno ir jo kūrėjų nemoralumas. Poetas sukuria su viduramžių ar barokine, bet ir su šiuolaikine ikonografija sutampančių pragaro vaizdų, kaip eilėraštyje „Ustawią tam ekrany“ („Įrengs mums ekranus“), rašytame jau Kalifornijoje. Tai yra lyg drive-in movie, kur nuolat rodomas tas pats filmas su visomis personažo gyvenimo smulkmenomis: „Įžengia taip lėtai į ugnį, kuri pasiglemžė juos ir mane.“ Greta jo esančiame eilėraštyje „Po drugiej stronie“ („Kitoje pusėje“) iš knygos „Król Popiel“ („Karalius Popielius“) su moto iš Swedenborgo pasirodo lyg sapnas skurdaus pragaro – sugriautų miestelių, ugnies surytų lūšnų – vizija. To paties rinkinio „Trzy rozmowy o cywilizacji“ („Trys pokalbiai apie civilizaciją“) trečioje dalyje atsiranda reikšmingas posmas: „Jeigu žinočiau vien tai, nieko, tik vien tai: / kuo skiriasi gailėjimasis dėl nuodėmių nuo užgautos ambicijos.“
Išpuikimas, tai yra Superbia (šiandien pasakytume – veikiau pernelyg išvešėjęs ego), yra pirma iš septynių eremitų IV amžiuje apibūdintų sunkiausių nuodėmių, įtrauktų į registrą, vėliau žinomą kaip SALIGIA (nuo pirmų lotyniškų žmogiškosios prigimties ydų pavadinimų raidžių), kurias noriai pripažino scholastikai. Savo poezijoje Miłoszas dažnai atlieka dėl jų išpažintį skaitytojams – „kūno išpuikimas ir šlovė“, – rašo cikle „Miasto bez imienia“ („Miestas be vardo“). Aštuntajame dešimtmetyje jis parašė klastingą straipsnį antrašte SALIGIA. Jį pradėjo prisiminimais, kaip įsivaizdavo veiksmus, slypinčius už tų nuodėmių paslaptingų pavadinimų, su nuorodomis į jų etimologiją įvairiomis kalbomis, kol perėjo prie rimtų meditacijų apie juos. Nes išpuikimas, kaip rašo eilėraštyje „List“ („Laiškas“), adresuotame indų mąstytojui Rajai Rao, tai ne tik viena sunkiųjų nuodėmių, bet tikra Nuopuolio esmė: „Mano paties paveikslas / didėja ant sienos / o jo fone / kaip menkas jo šešėlis. / Taip patikėjau / pirmaprade nuodėme / kuri yra ne kas kita / kaip pirma pergalė ego.“
Miłoszas daug kartų mąstė apie tą tikėjimo dogmą, kol galiausiai pripažino, kad protu jo neaprėpia. „Katalikų dogmos yra tarsi keliais centimetrais / per aukštai [...] Šventosios Trejybės paslaptis, paslaptis nuodėmės / pirmapradės ir Atpirkimo paslaptis / apsišarvavusios nuo proto“, – skaitome „Teologiniame traktate“, kūrinyje – kaip pripažįsta personažas – parašytame, „kad išpirktų nuodėmę / savimylos išpuikimo“. Ko gero, jų logiškai nesuvokė ir Tomas Akvinietis, rašęs, kad egzistuoja protui neprieinamų tiesų kaip Šventoji Trejybė, pirmapradė nuodėmė, įsikūnijimas, pasaulio sukūrimas. Pažinti jas galima tik per apreiškimus. O Miłoszas savo lektūrose dažnai grįždavo prie „Teologijos sumos“3, ko pėdsakas yra kad ir šis eilėraštis: „Daug miegu ir skaitau „Sumą“ bei „Dievo mirtį“ / tai toks protestantiškas kūrinys.“ Priminsiu, kad teologinis ginčas apie pirmapradę nuodėmę prisidėjo prie Bažnyčios skilimo į katalikus ir protestantus, tad reikalas turėjo milžinišką ir religinę, ir socialinę reikšmę. Czesławas Miłoszas ieškojo išsivadavimo iš to šarvo vizionierių ir mistikų – Swedenborgo, Blake’o, Jakobo Böhmės, Oskaro Milašiaus – kūriniuose, trokšdamas savo apmąstymuose susieti mokslą, tikėjimą ir vaizduotę. Blake’as laisvino žmogų nuo kaltės už Nuopuolį, kuris, anot jo, buvo Dievo įrašytas į sukūrimo aktą. O vis dėlto Miłoszas, pritardamas jo pažiūroms, ką patvirtina „Ulro žemė“, apsilankęs Prado muziejuje, kur ilgai meditavo prie Hieronymo Boscho triptiko „Žemiškųjų malonumų sodas“, to paties pavadinimo poemoje parašė: „Tad galima daryti išvadą, žmonija yra tik tam, / kad aprūpintų ir apgyvendintų pragarą / kurio esmė yra trukmė. Visa kita, dangus ir prarajos, besisukąs pasaulis yra tik akimirksniui.“ Nors Ieva šioje poemoje pavaizduota beveik jausmingai, kaip „nuodėmės bendrininkė“, o lyrinis subjektas – Adomas – pasirengęs valgyti to medžio pažinimo vaisius ir „vingiuotais keliais per dykumas eiti“, Miłoszas savo vėlyvajame eilėraštyje „Wanda“ rašo tiesiai: „Meilės santykių mes niekada neturėjom / Keliaudami du kambarius ėmėm / Nes seksas velnio duotas. Taip tikėjau ir dabar manau. / O kas turi kitą nuomonę / tas pasiduoda Žemės dvasios valiai.“ Bet tolesnėje eilėraščio dalyje nuskamba nuginkluojantis paaiškinimas: „Tačiau, beje, tu, Wanda, nebuvai pagunda. / Didelė, milžiniška, veikiau negraži.“ Eilėraštyje „Pająk“ („Voras“) poetas eina toliau, nes pasisako prieš dauginimąsi: „Buvo teisūs katarai: vengti pradėjimo nuodėmės / Nes arba nužudysi vaisių ir sąžinė neduos ramybės / Arba už gyvenimo kančias tau teks atsakomybė.“
Iš šio pasisakymo tikslams parinktų citatų galima daryti išvadą, kad Miłoszo poezija yra aukštai moralistinio tono, o jos autorius primetė sau ir mums – jos skaitytojams – atgailautojų maišą. Bet taip nėra, nes čia nutyliu jo puikius eilėraščius, kupinus ekstazinio žavėjimosi pasauliu, kai jo dainius yra Erosas. Bet tie kūriniai neiliustruoja išvadų apie nuodėmes jo poezijoje, paprastai sutampančias su krikščioniškąja dogmatika.
Be to, yra tam tikra grupė Miłoszo poezijos kūrinių, susijusių su lietuvių prigimtinės religijos tabu sulaužymu. Plačiai žinomame jo 1980 metais parašytame eilėraštyje „Rue Descartes“ yra stebinantys du paskutiniai posmai, tarsi nesiderinantys su jo buvimo, gavus stipendiją, ketvirtojo dešimtmečio viduryje politikuojančiame Paryžiuje nuotaikomis: „O iš mano sunkių nuodėmių geriausiai prisimenu vieną, / Kaip kartą miško taku ėjau palei srautą‚ / Sviedžiau didelį akmenį į žolėje susirangiusį žaltį. / Ir kas paskui mane gyvenime ištiko, / Tebuvo bausmė, kurios anksčiau arba vėliau nusidėjėlis sulaukia.“ Bausmės už žalčio nužudymą motyvas sugrįžo po dvidešimties metų parašytame eilėraštyje „Vipera Berus“ – vieno atsitikimo jaunystėje prisiminime: „Bandžiau atlikti išpažintį, / bet nieko negaliu prisipažinti. [...] Ir toliau nešioju savyje susirangiusią kaltės gyvatę. / Ir tai man visai ne abstrakcija. / Stoviu Raudonkos samanynėje šalia Jašiūnų / Ir uodega gyvatės ką tik dingsta po menka pušele / samanų krūvoj, / kai aš paspaudžiu nuleistuką / ir šratų sauja iš paskos nuskrieja.“
Senojoje lietuvių religijoje būta, ko gero, chtoninio žalčių kulto. Apie tai rašė dar XV amžiaus metraštininkas Janas Długoszas, minėdamas, kad lietuviai garbino dievą, panašų į Asklepiją, kuris galėjo bausti sveikata, atsiųsti luošumą ir ligą. Tokių šventųjų žalčių būta kelių. Aušautui ir Patrimpui buvo aukojami vaikai. Žaltys buvo vaizduojamas dailaus jaunuolio, deivės Saulės bičiulio pavidalu. Jo žyniai atgailaudami gaudavo aiškiaregystės dovaną. Žalias žaltys buvo vaisingumo ir gerovės simbolis, namų židinio saugotojas. Jam ant slenksčio būdavo paliekamas dubenėlis pieno. Mąstau, ar „spalvų dubenėliai“, kuriuos eilėraščio „Mano ištikimoji kalba“ lyrinis subjektas dėdavo jai, nėra tų tikėjimų aidas. Apie žalčių karalienę Eglę, vieną įdomiausių baltiškųjų mitų, rašė Oskaras Milašius savo „Lietuvių pasakose ir padavimuose“. Czesławas išvertė jas iš prancūzų kalbos grįžęs iš savo pirmosios išvykos į Vakarus, 1932 metais, bet galėjo pažinti jas, jų liaudiškas versijas, dar vaikystėje, tarnų papasakotas Šetenių dvarelyje. Simptomiška, kad savo eilėraščiuose apie lietuviškų tradicijų kilmę jis vėl sutelkė dėmesį į nuodėmę. Juk jis galėjo pasirinkti poezijai nepaprastai našų žmonių metamorfozės į medžius, ypač egles, uosius ir drebules, motyvą. Kita vertus, ir jo eilėraščiuose aptiksime tų tikėjimų, ypač stiprios identifikacijos su ąžuolu, lietuviui šventu medžiu, pėdsakų. Jo nukirtimas, sunaikinimas buvo laikomas šventvagyste.
Šiame rašinyje nužymėjau nuodėmės idėjos Miłoszo poezijoje kontūrus. Nors poetas daug kartų išreiškia katalikiškas nuodėmės dogmas, vis dėlto jį vilioja iš kalvinizmo pasisemta predestinacijos koncepcija, tai byloja kad ir jo eilėraščio fragmentas, kurį cituoju kaip šio pasisakymo moto. Šiaip ar taip, tema verta didelio tyrimo. O užbaigsiu tik dviem trumpomis citatomis. Poetinės prozos kūrinyje „Zdanie“ („Sakinys“), sukurtame 1975 metais, Miłoszas užrašė kelias pastabas mus dominančia tema: „Dievobaimingas: tad vis dėlto išklausė Dievas mano prašymą ir leido nusidėti jo garbei.“ Už tą paradoksą galime būti dėkingi šv. Pauliui: „Žmonės nusideda, kad būtų gausu malonių.“ Ir tuojau pat eina kitas sakinys: „Paguoda: nusiramink. Ir tavo nuodėmes, ir tavo gerus darbus / užklos užmarštis.“
Ir čia Czesławas Miłoszas suklydo. To neleis jo kūrybos tyrinėtojai.
Vertė Kazys Uscila
___
1 Czesław Miłosz, Wiersze wszystkie, Kraków, 2011. Šiame rinkinyje yra visi čia minimi Miłoszo poezijos kūriniai.
2 Jean Delumeau, Grzech i strach. Poczucie winy w kulturze Zachodu w XIII–XVIII wieku, Warszawa, 1994.
3 Tomo Akviniečio veikalas.
